Alina Laučienė. Ar tikrai nesvarbu, kad lietuvių kalba – gražiausia pasaulyje?
Paskaitykime ištrauką iš signataro, politinio kalinio, poeto, rašytojo ir žurnalisto Gintauto Iešmanto paskutinės knygos ,,Rodanti kelią, te...
Ar tik kuklumas?
,,Laikraštyje (LA, 1999 03 06) perskaičiau, kad pasaulyje gražiausia kalba yra lietuvių. Tokia ją paskelbė UNESCO 1992 metais sudaryta komisija. Tačiau nustebino ne tiek šis sprendimas, kiek aplinkybė, kad pro akis man galėjo prasprūsti toksai pasitikėjimą keliantis įvertinimas. Visą gyvenimą domėjausi mūsų kalba, džiaugiausi jos gražumu, o štai ėmiau ir kvailiausiai pražiopsojau. Galbūt, sakau, spauda arba nutylėjo, arba žinią pateikė neefektingai. Bet, šiaip ar taip, bent kalbininkai turėjo trimituote trimituoti. Juk tokia neįkainojama parama! Ko gero, ją pasitelkę, dabar mažiau dejuotume, kad jaunimas griebiasi mėgdžioti anglišką šnekėseną, kad per mažai vertina savąją kalbą. Ir verslininkai, matyt, dėl to neateina į protą, kaip tikėjosi vadovaują kalbininkai. Jie vis dar tebesižavi iškabose, pavadinimuose, reklamose tuo, kas nelietuviška, o per televiziją jau ir Šekspyro ,,Makbetas“ (spektaklis) tariamas be galūnės. Ko čia stebėtis, kad ir itališkos, net vokiškos operos atliekamos originalo kalba. Per lietuvių kalbos paskelbimo valstybine dešimtmečio minėjimą kalbos komisijos pirmininkė, atsakydama į klausimą, kodėl brukama autentiška užsieniečių pavardžių rašyba, trumpai drūtai atšovė: ,,Europėjame!“. Atseit, nenorime būti atsilikę, savaip rašą tiktai latviai ir albanai. Taigi taip ir verčiamės kūliais, stengdamiesi visose srityse įtikti svetimiems pažeisdami gyvąją kalbos dvasią. Kaip tada netarsi: keisti vis dėlto tie europiečiai- jiems gražiausia lietuvių kalba ir tiek. Ir turbūt ne vien jiems. Mat UNESCO- pasaulinė organizacija. O aš pats jaučiu stačiai nuoskaudą, kad ligi šiol tokio reikšmingo fakto nežinojau. Matyt, kaltas lietuviškas kuklumas, kurį kaip trūkumą pastebėjo viena mokyti į Vilniaus universitetą atvykusi prancūzų profesorė. Antraip argi būtume tylėję?“
Skaičiau ir aš „Lietuvos aide“ tą nuostabą keliantį Sorbonos universiteto profesorės straipsnį, atrodo, tokiu pavadinimu: „Lietuviai, kodėl esate tokie kuklūs? Argi nežinote, kad...“, bet geros knygos ir straipsniai turi „kojas“ – kažkas nebegrąžino. Prisimenu, profesorė rašė, kad Vilniaus universitete per pertraukas prislinkdavusi prie tarpusavyje kalbančių lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojų ir klausydavosi, ir klausydavosi ramiai tekančios kalbos, kuri jai buvo panaši į paukščių čiulbesį...
Ir čia jau norėtųsi kreiptis į garsiausius mūsų kalbininkus ir kai ko paklausti. Be abejo, perskaitę tokią žinią daugelis skaitytojų nėra naivūs ir supranta, kad kalbų grožio palyginimai ir panašūs komisijų sprendimai visada bus daugiau ar mažiau subjektyvūs. Tačiau jie nėra absoliučiai subjektyvūs ir grynai savavališki ir šališki, nes mėginimai nustatyti gražiausias pasaulio kalbas nuolatos kartojasi. Ir jie galimi tik todėl, kad turi pagrindą: vis dėlto egzistuoja tam tikros kalbų savybės, dėl kurių vienos kalbos laikomos objektyviai gražesnėmis, skambesnėmis ir patrauklesnėmis ausiai negu kitos.
Taigi šiuo komisijos paskelbtu vertinimu piktnaudžiauti nebūtina ir nėra jokio reikalo. Tačiau sunku suprasti, kodėl juo nepasirėmus protingai ir nuosaikiai skleidžiant žinią apie tokį lietuvių kalbos vertinimą. Juk tai puiki proga populiarinti gimtąją kalbą, kelti jos autoritetą tarp lietuvių, kurių daugelis į ją jau žvelgia su atsainia panieka ir net nesuvokia, kad šitaip sugrįžta į savo kalbos besigėdijusio XIX a. lietuvio tautinės saviniekos būklę. Taigi, kaip atsitiko, kad toks faktas užgeso straipsnių jūroje ir nebuvo išnaudota nuostabi galimybė stiprinti lietuvių kalbos valstybinį statusą ir ugdyti lietuvių kalbinę savigarbą dar kartą atskleidžiant tautiečiams gimtosios kalbos senovinį grožį ir primenant jos neįkainojamą vertę pasauliniam kalbos mokslui. Juk daugybė lietuvių net nebežino, kad jų kalba yra visų archajiškiausia (senovinė, bet vis dar vartojama) iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje! Ir tokia ją pripažįsta garsiausi pasaulio kalbininkai, o štai lietuviai kalbininkai droviai tyli. Kodėl?
Kodėl mūsų tautiečiai nežino, kad mūsų kalbos mokosi garsiausių pasaulio universitetų lingvistikos fakultetų studentai? Jeigu ten studentas studijuoja indoeuropiečių kalbas, pirmiausia jam patariama išmokti lietuvių kalbos. Nustebote? Apie tai mūsų kalbininkai turėtų rašyti straipsnius, juos plačiai paskleisti, kad nereikėtų gaudyti žinių po kruopelytę iš įvairiausių šaltinių. Nejaugi šių dienų kalbininkai nebėra lietuvių kalbos sargai ir jos puoselėtojai, kokie buvo jų pirmtakai? Tauta jų laukia vėl pasirodant. Juk anksčiau lūždavo lentynos nuo mūsų kalbininkų knygų knygelių, nes kiekvienam būdavo garbė mokyti Tautą. Tad kodėl, gerbiami kalbininkai, jūsų niekur nesimato? Kur jūsų, kad ir nedidelio formato knygelės, bet su tokia žinia paprastam lietuviui, kad šis nenustotų iš nuostabos aikčiojęs ir tai, ką perskaitė, papasakotų kitam?
Teko kalbėtis su airių kilmės amerikiečiu, gerbiamu dialektologijos profesoriumi, Džeimsu Duranu, dabar jau garbingo amžiaus žmogumi, teigiančiu, kad be lietuvių kalbos yra neįmanoma dėstyti pasaulio indoeuropiečių kalbų tarmių. Todėl iš plokštelių, o vėliau iš lietuviškų knygų tobulai išmoko lietuviškai dar gyvendamas JAV, Kalifornijoje, kad savo studentams padėtų lengviau suprasti tarmių subtilybes.
Kaip matome, užsienio kalbininkų visai nestebina lietuvių kalbos grožis ir jos reikšmė pasauliui, tad žymus rusų kalbininkas parašė knygą ,,PASAULIS IR LIETUVIŲ KALBA“ (tai pati geriausia dovana išsilavinusiam bičiuliui), kurioje drąsiai teigia, kad lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše“ (326 psl.).
Autorius rašo: ,,Lietuvių kalboje atspindima ne tik lietuvių tautos, bet ir visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių dvasinė ir materialinė kultūra. Šiomis kalbomis kalba apie 44,78 proc. Žemės gyventojų. Visos indoeuropiečių kalbos atsirado prieš kelis tūkstančius metų iš indoeuropiečių prokalbės. Šios prokalbės tarmėmis ir šnektomis kalbėjo mūsų protėviai indoeuropiečiai. Apie 3-2 tūkstm. pr. Kr. įvykęs galutinis indoeuropiečių prokalbės skilimas buvo visų žinomų indoeuropiečių kalbų pradžia. Dabartinės lietuvių kalbos ypatumas yra tas, kad ji tiesiogiai lyginama su indoeuropiečių kalbomis, kurios jau seniai išnyko arba itin pakito, jog tapo itin nesuprantamos šiuolaikiniams jų vartotojams: indoarijams, graikams, romanams, germanams, keltams, slavams. Dvi skandinavų kalbos – islandų ir farerų – per tūkstantį metų pakito nežymiai, tačiau jos turi daug daugiau naujadarų nei lietuvių kalba.
Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į tai, kad rašytinė lietuvių kalba yra žinoma nuo šešiolikto amžiaus, o lyginama su kalbomis, kurių paminklai yra pirmo ar net antro tūkstantmečio pr. Kr. (pvz. su anatolų kalbomis, kaip hetitų).
Lietuvių kalbos ypatumas yra tas, kad ji iš visų dabartinių indoeuropiečių kalbų išsaugojo archajiškiausią kalbinę struktūrą ir nemažai senosios indoeuropietiškos leksikos. Daugeliu atžvilgių ji labai artima bendrajai indoeuropiečių prokalbei ir padeda ją rekonstruoti (kai kurie žodžiai ir formos mažai skiriasi nuo ide. prokalbės formų, pvz., duktė, sūnus, avis, penki, esti ir kt.). Taip pat ši kalba padeda atkurti išnykusias įvairių ide. kalbų formas ir yra labai svarbi seniausių ide. kalbų istorijai“.
Tai bent kalba! Tai bent lietuvių tauta, kuri šią kalbą taip nugludino, jog ji virto tikru žėrinčiu deimantu tarp kitų kalbų. Džiaukimės!
Užplūsta daug pamąstymų, bet kad nebūtų nereikalingų įtarimų, tikėkimės, kad lietuvių kalbos mokslininkai galbūt susisieks, kad ir po tiek metų, su pačia prancūzų kalbos profesore, su UNESCO ir tuo klausimu galų gale pradės domėtis. Juk jums, gerbiami kalbininkai, priklauso savo motulę ginti, kai šiandien ji taip ujama.
Prisimenu, kažkuris iš kalbininkų vis dėlto rašė, kokiomis mūsų kalbos išskirtinėmis savybėmis rėmėsi UNESCO sudaryta komisija nustatydama jos išskirtinumą. Pamėginsiu keletą punktų atkartoti, nes giliai įstrigo į širdį. Deja, to straipsnio irgi neberadau – iškeliavo. Komisija pirmąją vietą skyrusi lietuvių kalbai, antrąją – norvegų kalbai, o trečiąją – italų kalbai.
1. Lietuvių kalboje yra labai daug balsių, dvibalsių ir dvigarsių. Būtent jie suteikia kalbai plaukimą, banguotumą – tarytum ne kalbame, bet dainuojame.
2. Lietuvių kalbos kirtis yra nepastovus; jis šokinėja žodžiuose ir sakiniuose (išlinksniuokite žodį „vanduo“ ir pamatysite, kaip kirtis „bėgioja“ po skirtingus linksnius ir kaip švelniai nutupia žodžio pradžioje arba gale. Tikrai išgirsite tylų vandens čiurlenimą, bangelės šoktelėjimą ar jos nuvinguriavimą tolyn...). Džiugu, kad išlaikėme indoeuropietiškas priegaides.
3. Lietuvių kalboje yra nepaprastai daug mažybinių priesagų, kurias turi daiktavardžiai, būdvardžiai ir net prieveiksmiai, pavyzdžiui: namelis, namukas, nameliukas, namelytis, namužis; gražutis, gražutėlis, gražėlesnis; artėliau, gražėliau, linksmėliau, tolėliau ir taip toliau.
4. Lietuvių kalboje moterų ir vaikų drabužių pavadinimai taip pat vartojami su mažybinėmis priesagomis: skrybėlaitė (vyrų– skrybėlė), kepuraitė, kepurytė, dirželis, diržiukas, bateliai, batukai, šalikėlis, šalikutis, skarelė, skarutė, skarytė, suknelė, suknutė, suknytė, suknelytė, sijonukas, sijonėlis, striukytė, striukelytė, striukelė, megztukas, megztinukas, pirštinaitės, kojinytės, kojinaitės ir taip toliau.
5. Lietuvių kalba turi labai turtingą veiksmažodžio formų (dalyvių, pusdalyvių, padalyvių) sistemą – tokios neturi jokia kita indoeuropiečių kalba. Apie tai buvau rašiusi kitame straipsnyje, o čia dar kartą priminsiu. Taigi valgąs, valgęs, valgydavęs, valgysiąs, valgomas, valgytas, valgysimas, valgant, valgius, valgydavus, valgysiant, valgydamas, valgytinas (Antanas Klimas The University of Rochester, Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences LITUANUS, Volume 30, No3- Fall 1984).
6. Lietuvių kalboje pasitaiko netgi šeši vietininko linksniai: name, namuose, namie, namo, namopi, namop (šiandien sakome: saulė leidžias vakarop, o einu namop – rečiau). Deja, šiandien literatūrinėje kalboje šie linksniai vartojami ne visi, tačiau dialektuose dar gana dažnai sutinkami (Antanas Klimas).
7. Lietuvių kalboje raidė „Ė ė“ yra vienintelė tokia raidė visame pasaulyje (o jame yra daugiau nei 7000 kalbų). Tai labai įspūdingas faktas: gražuolei „ė“ net paminklas Kaune pastatytas! Už ją turime būti dėkingi Danieliui Kleinui, kuris ją sukūrė Karaliaučiuje. Su raide „ė“ lietuviai pirmą kartą susipažino skaitydami D. Kleino redaguotą Jono Bretkūno Bibliją, o 1653 metais ji įtvirtinama lietuvių kalbos gramatikoje, kurią parašė Danielius Kleinas.
8. Lietuvių kalboje visai nėra keiksmažodžių. Šiuo nuostabiu faktu penkioliktame amžiuje žavėjosi ir stebėjosi net iškilus ir prūsiškų kilmės šaknų galimai turėjęs mokslo vyras Kopernikas. Jis rašė, jog nei buitinėje lietuvių kalboje, nei jos dainose, nei pasakose nėra keiksmažodžių. O jie juk labai subjauroja ir iškreipia kalbos sandarą padarydami kalbą tokią šiurkščią ir tokią nemalonią, lyg ji būtų skardinė. Neveltui lietuviai sako, jog ,,ausį rėžia“. Tiesa, turime keletą su specialiai sukurtais naujadarais, bet jie sukelia veikiau šypseną, nei pyktį. Pavyzdžiui, ak tu trivirviau, kad tave balti arimai, rupūs miltai, po paraliais ir kiti (Kazimieras Gaivenis „Margas žodžių pasaulis“). Užtat turime nemažai daiktavardžių, turinčių bendrą formą abiem giminėm. Verta pažymėti, kad beveik visi pabrėžia neigiamas žmogaus savybes, kurios bendruomenei labai nepriimtinos. Gal todėl mūsų senoliai nevartodavo keiksmažodžių; būdami pakantūs ir tylaus būdo, apsieidavo švelnesne forma sakydami: rukšla, dvasna, džiūsna, mėmė, valkata, išgama, pabaisa, naktibalda ir t.t. Gal čia tiktų ir žmoga? Eini gatve, sutinki šio baisaus naujadaro kūrėją ir sveikiniesi: „Laba diena, žmoga!”
9. Lietuvių kalba labai turtinga žodžių: kiekvienas mažiausias daikčiukas ar reiškinys turi savo pavadinimą. Neturime labai daug žodžių su daugybe reikšmių, tokių kaip anglų kalboje. Prieš daugelį metų per televiziją teko klausytis JAV gyvenančios Balio Sruogos giminaitės, kuri išvertė „Dievų mišką“ į anglų kalbą. Ji išskirtinai pabrėžė, kad versti buvo labai sunku, nes anglų kalboje nerado tiek daug vaizdingų sinonimų, antonimų ir įvairiausių žodžių žodelių, kokių yra lietuvių kalboje.
10. Lietuvių kalba labai sunki, nes ji sintetinė, ne analitinė, kaip anglų. Ji labai sudėtinga dėl savo gramatikos, septynių linksnių, kirčiavimo, labai gausios leksikos, frazeologijos, kuri sunkiai verčiama į kitą kalbą ir daug daug kitų dalykų. Mūsų lietuviukams nejuokais sunku išmokti sudėtingesnes formas, nes kai kurie tėvai vartoja paprastesnes, kurios nuobodžios ir bespalvės. Koks užsienietis gali išmokti kad ir tokį sakinį: kaip būtų buvę gerai, jeigu būčiau pasistatęs namą? Galima paprasčiau, bet bus skurdžiau: gaila, kad nepasistačiau namo. O angliškai šis sakinukas skamba šitaip: I wish I had built a house. Paprastai ir trumpai. Bet tokiame sakinyje žodžiai tikrai nenuplaukia tolyn nemunais.
Jau minėtas mokslininkas Olegas Poliakovas rašo: „Kalbos – tai ypatingi pasaulio kultūros reiškiniai. Kiekviena pasaulio kalba yra unikali, svarbi ir turi būti išsaugota, nes ji tautos dvasinės ir materialinės kultūros atspindys“.
Na, o mes, lietuviai, ar turėtume didžiuotis, o gal puikuotis prieš kitas tautas, kad mūsų kalba tokia išskirtinė? Jokiu būdu, ne! Anaiptol, šis faktas įpareigoja kiekvieną lietuvį budriai saugoti savo kalbą tiek nacionaliniu mastu, tiek asmeniniu, kad išlaikytume šį brangų turtą ateinančių kartų pasaulio ir Lietuvos mokslininkams.
Kviečiu lietuvių kalbos mokslininkus, mokytojus eiti į Tautą ir budinti ją savo straipsniais, paskaitomis, susitikimais. Kodėl taip giliai miegama? Kai miegama, kalbos niekintojai uoliai darbuojasi. Nūdiena parodė, kad Lietuvos kitataučiai tą ir daro.
Heinrichas Laubė tikrai teisingai pastebėjo: „Užsipulti tautos kalbą, reiškia užsipulti jos širdį“, todėl matant, kokios grumtynės dėl lietuvių kalbos dabar vyksta (o kovoja tik maža saujelė dorų kalbininkų), lietuviui skauda, bet turėtų skaudėti dar labiau, nes aiškiai matome, kaip taikomasi įvairiausiais būdais ją nužudyti, net naikinant valstybinės kalbos institucijas, kaip nusitaikyta į Kalbos komisiją. Arba stengiamasi padaryti ją neveiklią.
Į lietuvių kalbos abėcėlę įtraukiamos svetimos raidės, ir daug kitų dalykų, nuo kurių doram lietuviui plaukai piestu stojasi. Nė viena mūsų kalbos raidė netariama dviem garsais, o kas čia dabar? X – ks, Q – kju, W – dabl ju. Pastarosios W raidės lotyniškoje abėcėlėje nė su žiburiu nerasi. Šitos raidės niekada nebuvo mūsų ir nebus – pati lietuvių kalba jas spjauna lauk. Argi lenkai įsileistų mūsų š, č, ž? Argi šimtai tūkstančių lenkų, gyvenančių įvairiose Europos valstybėse, išdrįstų reikalauti, kad jų pavardės būtų rašomos su diakritiniais ženklais? Ne, nešdrįstų, nes ten aiškiai pasakyta, kokia kalba yra valstybinė, ir taškas. Ten gyvenantys lenkai supranta tokius reikalavimus, o čia – nesupranta... Įdomu.
Kai Maksimos prekybos centrai iškabino skydus: ,,Vaikai – didžiausi maximalistai“ ar pan., daug lietuvių nebėjo ir nebeina pas juos apsipirkti, nes yra ir kitų prekybos centrų. Tokie gerbia savo kalbą, bet ne savo pilvą.
Kalba yra didi tautos jėga, ji yra tautos stuburas, matyt, dėl to ją taip puola vidaus priešai, nes jų tikslas yra sunaikinti Tautą. Jeigu lietuviai dar to nesupranta, tegul pagalvoja du ir tris kartus, o kai kam reikės ir ilgiau pagalvoti, kol suvoks, kas čia vyksta.
Mūsų kalbos vietą taikosi užimti kitos kalbos: atvykę į Vilnių pasivaikštinėsite po Londoną, todėl angliakalbiai svečiai ir šaiposi, kad neturime jokios savo kalbos. Jie teisingai mato dalykus ir piktinasi teigdami, kad norėjo pamatyti savitą lietuvių kalbą ir kultūrą ir visai nenori išvysti Londono Vilniuje – juk jie iš ten atvyko, kad pasigrožėtų kažkuo kitu! Ir tikrai, mažiausia „šaraškino“ kontorėlė ar parduotuvėlė pasikabinusi anglišką pavadinimą didelėmis raidėmis, o lietuviškai vos įžiūrimai užrašyta, bet dažniausiai nėra jokio lietuviško užrašo. Net sovietiniais laikais pirmiausia užrašydavo lietuviškai didelėmis raidėmis, o žemiau mažesnėmis raidėmis rusiškai.
Šilutės centrinėje gatvėje tupi kioskas su užrašu: „Second-hand clothes“ (Dėvėti drabužiai). Girdėjau juokaujant, kad kioskelio savininkai laukia Anglijos Karaliaus atvykstant apsipirkti! Nejaugi miesto meras gali būti toks nesupratingas, kad leidžia taip tyčiotis iš valstybinės kalbos? Neįtikėtina! Būtų griežtos taisyklės visiems verslininkams, būtų kitaip. Dažniausiai tai daroma ne iš piktos valios, bet kad atrodytų originaliau ir, aišku, prašaunama pro šalį. Bet labai dažnai tai daroma dėl supratimo stokos ir nemeilės Tėvynei. Todėl kiekviename mieste ir miestelyje turi būti įsteigta po principingą Kalbos komisiją ar inspekciją ir tokiems Konstitucijos laužytojams turi būti numatytos didžiulės baudos – pasipildytų savivaldybių iždas.
Privalome saugoti savo kalbą, nes pasauliui ji visų archajiškiausia ir gražiausia, nes mums ji – valstybinė pagal Konstituciją ir Tautos išreikštą valią, nes mums ji – visų didžiausia Tautos brangenybė. Sau iškelkime didelius reikalavimus ir savo kalbos nežeiskime, nesubjaurokime svetimybėmis, žargonybėmis ir keiksmažodžiais – tai kiekvieno lietuvio, lietuvių kalbos mokytojo pareiga. Bet visų pirma kiekvienas pradėkime nuo savo šeimos! Be asmeninių pastangų padėtis kalbos klausimu tikrai nesikeis.
Kazimieras Būga, lietuvių kalbos mokslo kūrėjas, rašė, kad jis lietuvių kalbos nemoka, todėl jos kasdien mokosi. Jeigu toks iškilus žmogus apie save taip kalbėjo, tai ką mes galime pasakyti apie save?
Ar pastebėjote, kad net tyla suklūsta, kai per televiziją koks nors žmogus ramiu balsu taisyklingai lietuviškai kalba... Tada darbai atidedami ir klausomasi, ir klausomasi, ir pasiilsima... Bet skubame išjungti televizorių išgirdę, kai per LRT televiziją žinių ir forumų vedėjas sako: „Ane?“ Skubame išjungti, kai kokia nors laidos vedančioji ar vedantysis tujina laidos svečią, kaip koks prasčiokas purvu aplipusiais batais. O juk, pasak gerbiamo Audriaus Valotkos, verčiau turėtume tamstuotis, bet ne tujintis.
Na, o Mikalojaus Daukšos šauksmas, matyt, niekada nepasens per visą mūsų Tautos istoriją: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“.
Tai štai, kai pagalvoji, tikrai keisti tie užsieniečiai kalbų mokslo didžiavyriai. Anot G. Iešmanto, jiems ta lietuvių kalba esanti visų gražiausia ir visų archajiškiausia pasaulyje. O tau, LIETUVI?
Rašyti komentarą