Vytautas Sinica. Europos valstybės kūrimas mojuojant Orbano kaliause

Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, Vilniaus tarybos narys

Europos Sąjunga stovi pasirinkimo kryžkelėje. Ligšiolinė Lisabonos sutarties surėdyta ES, nors nuolatos bando peržengti savo įgaliojimus, yra valstybių sąjunga. Suverenumo svarbą suvokiančios ES narės, kaip Danija arba Lenkija, gali elgtis ir elgiasi kaip suverenios. Dėl to tenka pakovoti, bet tai įmanoma. Tai gali iš esmės pasikeisti. 

Europos Parlamente neseniai maža persvara pritarta ES sutarčių pataisoms, kurios panaikintų valstybių narių veto teisę ES taryboje ir didintų viršnacionalinių institucijų galias. Tokia reforma – dešimtmečių senumo federalistų svajonė. Neatsitiktinai ją stumia Guy’us Verhofstadtas, vienas aršiausių federalistų. Idėja turi seną istoriją. Amžiaus pradžioje ES siūlyta Konstitucija, kurią atmetė ES senbuvės (Lietuva ratifikavo pirmoji, net neskaičiusi). Vėliau, 2010 metais Hermanas van Rompuy atvirai kalbėjo, kad „tautinės valstybės mirė“, o valstybių sienos – atgyvena. Viskas girdėta. Visą pastarąjį dešimtmetį Europos šalių visuomenėse federalizacijos sentimentas nyko, o „elitų“ tarpe plėtėsi. 

Dabartiniai siūlymai yra kol kas konkrečiausia to forma. Jie toli gražu ne priimti. Laukia Taryba. Tačiau palaikymas gana didelis. Daug didesnė už palaikymą jai yra šios reformos grėsmė laisvei ir demokratijai Europoje. 

Viena problema principinė. Panaikinus veto teisę Europos Vadovų Taryboje kiekviena valstybė narė iš esmės nustotų buvusi valstybe ir taptų administraciniu vienetu. Ir šiandien skeptikai taip pavadina šalis, bet tai vis dar daugiau metafora. Valstybės gali nesutikti su joms nepriimtinais sprendimais, nors patiria nuolatinį politinį spaudimą ir teisinius bandymus peržengti sutarčių ribas. Panaikinus veto teisę, valstybių panaikinimas būtų tiesiog politikos mokslų faktas. Jeigu valstybė negali atmesti sprendimo, kuriam ją įpareigoja piliečių valia (viešoji nuomonė, parlamento sprendimas, referendumas – ne tiek svarbu), jeigu sprendimą jai gali primesti kitos šalys, ji nebėra valstybė. 

ES sudaryta ne mistinės vientisos Europos visuomenės (Europos demoso), o Europos valstybių narių apsisprendimu. ES institucijose atstovaujamos valstybės narės. Kiekviena šalis privalo galėti apsispręsti, ar priimti esminius sprendimus. ES gali diktuoti, ar galėsime nuimti Coca-Cola kamštelius, naudoti plastikinius šiaudelius, ar kokio ilgio turi būti auginami agurkai (nors visa tai be galo kvaila). ES negali diktuoti šalims konstitucinių principų.

Visiškai nesvarbu, kad tokios valstybės būtų pačios sutikusios atiduoti šią suverenumo dalį. Laisvė neapima laisvės parsiduoti į vergiją – tą padaręs laisve nebedisponuoja. Atitinkamai valstybė negali atsisakyti tiek suverenumo, kad nebelemtų ne tik esminių politinių sprendimų, bet ir – visa esmė – tolesnės ES raidos. 

Žydų politikos filosofas Yoram Hazony kątik lietuviškai išleistoje knygoje „Nacionalizmo dorybė“ apie ES rašė (Hazony, Nacionalizmo dorybė, Valstybingumo studijų centras, 2023, p. 151-152): 

Kadangi sprendimai, kurių tikslai gali būti geriau pasiekti europinės valdžios, yra tos pačios valdžios pareigūnų rankose, nėra kliūčių nuolat siaurinti į ES įeinančių nacionalinių valstybių galias, išskyrus tiek, kiek save apriboja patys ES pareigūnai. Tokie susivaržymai nebuvo gausūs ir ES biurokratai per europinius teismus nuosekliai plėtė savo galias ją sudarančių nacionalinių valstybių galių sąskaita tokiose srityse kaip ekonominė, darbo ir užimtumo politika, visuomenės sveikata, komunikacijos,  švietimas, susisiekimas, aplinkosauga ir miestų planavimas. Tad europinis subsidiarumo principas yra ne daugiau kaip eufemizmas imperijai nuslėpti: subsidiarios Europos tautos yra nepriklausomos tiek, kiek joms leidžia europinės valdžios institucijos. 

Šios Y. Hazony eilutės yra apie dabartinę ES sąrangą ir situaciją. Jis teisus – sutartys numato plačias galimybes savintis šalių suverenitetą, bet ir galimybes gintis. Tačiau šiandien tokio mechanizmo veikimą visgi traktuojame kaip ES piktnaudžiavimą galiomis. Priėmus pakeitimus tai būtų nauja norma. Niekas negalėtų skųstis, niekas negalėtų gintis. 

Kita problema labiau geopolitinė. Visi žino, net politikos mokslų studentai mokomi (ar buvo mokomi), kad Vokietija ir Prancūzija mato ES kaip savo galios projekciją. Lyderiaujanti pozicija ES leidžia šioms šalims savo pozicijas įgarsinti visos ES balsu. Abi šalys neatsitiktinai yra federalizacijos šalininkės – kuo giliau integruota ES, tuo didesnė jų įtaka ES viduje ir per tai pasaulyje. Europos Parlamento patvirtinti pakeitimai labai aiškiai rodo, kad mažųjų šalių santykinė įtaka drastiškai mažėtų, o didžiausių šalių santykinė galia išaugtų. Kadangi to paneigti neįmanoma, į šią pastabą bus atsakyta nemąstyti apie galią kaip apie nulinės sumos žaidimą. „Iš didesnės vienybės išlos visi“. Tiesa ta, kad dar prieš dvidešimt metų Giandomenico Majone labai tiksliai formulavo, kad Europos integracija yra nulinės sumos žaidimas tarp efektyvumo ir demokratijos. Kuo gilesnė integracija, tuo daugiau efektyvumo ir mažiau demokratijos. Integracija yra nulinės sumos žaidimas – suverenumas ir demokratija aukojami už efektyvesnius sprendimus. 

Po rinkimų Lenkijoje internete sklandė pokštas. Vienas vyras klausė, kodėl Lenkijos Seime neliko vokiečių mažumos? „Nes dabar bus vokiečių dauguma“, - atsakė kitas. Taiklus pokštas. Galima įvairiai vertinti Donaldo Tusko politiką, bet ji akivaizdžiai palankesnė Berlynui už Kačinskio. Lenkai kaip tauta gerai supranta, kas tampo ES politikos vadeles ir į vokiškas įtakas žiūri labai atsargiai. 

„Niekas neapsaugos tautų laisvių, jų kultūros, neužtikrins jų socialinio, ekonominio, politinio ir karinio saugumo geriau nei tautinės valstybės,” – sakė Morawieckis, pridurdamas, kad „kitos sistemos yra iliuzija ar utopija“ ir įspėdamas dėl gresiančios ES federalizacijos. 

„Jei atskiros Europos Sąjungos tautos sieks dominuoti prieš kitas tautas, Europa taps tų pačių praeities klaidų auka,” - Morawieckis įspėjo, kalbėdamas Heidelberge ir pridūrė, kad jo paties proeuropietiškumas pasireiškia palaikymu ES geografinei plėtrai, o ne centralizacijai.

Juk jeigu suprantame (o suprantame), kad federacinė ES būtų Vokietijos ir Prancūzijos diktuojamų sprendimų ES, kokio turinio iš jos tikimės? Ką praktikoje reiškia vokiška ir prancūziška įtaka? 

Vidaus politikoje tai reiškia vis daugiau leftizmo ideologijos, woke mąstysenos, agresyvių kultūrinių karų. Šiandien iš esmės tik veto teisė ir panašūs stabdžiai sulaiko nuo vienalytės šeimos, aborto, lyties keitimo, imigracijos į norimą šalį, daugiakalbystės ir panašių dalykų paskelbimo žmogaus teisėmis, kurias privalu užtikrinti ES mastu. Ypač sienų apsaugos klausimais vokiško požiūrio dominavimas būtų pražūtingas tiek Pietų, tiek Vidurio Europos šalims. Pražūtingas net Suomijai, taip pat patiriančiai Rusijos hibridines atakas ir uždariusiai savo sieną afrikiečiams migrantams net už poliarinio rato. Berlynas ir Paryžius nesupranta ir nesiunčia jokių ženklų, kad supras, jog ES išorines sienas būtina saugoti, jog imigrantai kelia grėsmę, o juos priėmus būtina griežta integracija, kuri dar ir ne visada įmanoma. 

Užsienio politikoje tai pragmatiški santykiai su Rusija ir atsargumas JAV atžvilgiu. Daug kam Vakarų Europoje tai labai patiktų. Vidurio Europoje skamba kaip tragedijos receptas. Gynybos srityje tai abejingumas arba dėmesys misijoms kituose žemynuose. Šiandien Europoje įprasta gąsdinti Trumpu kaip Putino draugu, kuris kaip mat išduotų Europą. Greitai pamirštama, kaip 2018 metais Trumpas skalbė Vokietiją už neskiriamą gynybos finansavimą, apleistą kariuomenę ir Rusijos karo mašiną finansuojančius dujotiekius. Vidurio Europai tai ne šiaip problema. Vidurio Europos šalys, kaip Lietuva ar Lenkija, nuo pat Putino atėjimo į valdžią kartojo, kad Rusija kelią grėsmę, yra imperinė ir revanšistinė, negali būti patikimas partneris, o energetiniai projektai jai tėra įtakos svertai. Niekas netikėjo. Prasidėjus karui Ukrainoje ne vienas Vakarų šalių ir ES pareigūnas viešai pripažino, kad klydo negirdėdami Lietuvos ir Lenkijos perspėjimų. Žinoma, ne Merkel. 

Iš to, kas aptarta, gali būti aišku, kodėl saugumo kontekste gilesnės integracijos klausimas ypatingai ironiškas. Šalyse kaip Lietuva, kur palaikymas ES aukštas, o pagalba Ukrainai – prioritetas, veto teisės naikinimas suvokiamas būtent kaip priemonė saugumui stiprinti. Esą tada bus galima „nulaužti“ tokias paramos Ukrainai kliūtis kaip Vengrija. Geri, patriotiški, tautinę valstybę mylintys žmonės pasiruošę dėl vienos Vengrijos palaikyti ES sutarčių keitimą ir suverenumo atsisakymą. Gerais norais kelias į pragarą grįstas. Federacija virtųsi ES būtų nepalyginamai palankesnė Rusijai. Rusiją ne laikina, o nuolatine grėsme laikančioms posovietinėms šalims tai reikštų galios praradimą, kultūrinį išprievartavimą ir greitesnį grįžimą prie įprastų pragmatinių santykių su Rusija. Neatsitiktinai net Politico svarstė, kad gilesnė ES integracija atitinka Rusijos interesus ir prieštarauja JAV interesams. 

Orbano Vengrija ir jos laikysena dėl Ukrainos tėra pretekstas ir uždanga, leidžianti šalims kaip Vokietija ir Prancūzija nušauti kelis zuikius vienu šūviu. Pirma, leidžianti paslėpti savo pačių prokremliškumą, konflikto eskalacijos vengimą, baimę susigadinti santykius su Putinu tiek, kad nebegalėtų jų normalizuoti. Badoma pirštais į Orbaną, bet nesiimama akivaizdžių žingsnių jį apeiti opt-in principu, pagalbos paketus priimant visoms norinčioms šalims. Juk jei iš tiesų yra noro, tai būtų beveik visos ES narės. Dar daugiau, jeigu yra noro padėti Ukrainai, jeigu tai iš tiesų svarbiau negu vidiniai ideologiniai ginčai, ES galėtų akimirksniu įveikti Orbano veto „atšaldydama“ Vengrijai priklausančias ES paramos lėšas, kurios dabar sustabdytos kaip bausmė už jo vidaus politikos reformas. Bet ideologinis kišimasis į Vengrijos vidaus politikos reikalas, Orbano baudimas, Europos Komisijai nepalyginamai svarbiau nei pagalba Ukrainai. Pagaliau, gal noro nėra ir patogiau keikti Orbaną, neva vieną trukdantį nugalėti Rusiją. 

Antra, mojuodami Orbanu federalistai sėkmingai parduoda federacijos idėją šalims, kurios mažiausiai ja suinteresuotos. Kultūriškai konservatyvioms, leftizmą atmetančioms, Rusijos pagrįstai bijančioms, santykinai mažoms Vidurio Europos šalims. Marketinge parduoti tai, ko pirkėjui visiškai nereikia ir net kenkia yra didelė meistrystė. Federalistai ją demonstruoja. 

Nėra pagrindo tikėtis, kad Lietuva bus tarp vetuojančių šiuos pokyčius šalių. Lietuva nevetuoja nieko. Lietuva ratifikavo Sutartį dėl Konstitucijos Europai pirmoji visoje ES, jos neišsivertusi ir neperskaičiusi. Visgi kelios vetuoti galinčios šalys posovietinėje erdvėje yra. Šis klausimas kartu bus rimtas testas Meloni. Kad ir kas sušuks „veto“ ir paspaus stabdį šiai reformai, visa ES turės jiems padėkoti. Nors ir užtruks, kol susiprasime.