Vytautas Sinica. Gabrielius Landsbergis atsibudo

Praėjus beveik dviem karo metams Užsienio reikalų ministras paskelbė naujieną , kad iš esmės keičiasi pasaulio saugumo architektūra ir Lietu...

Praėjus beveik dviem karo metams Užsienio reikalų ministras paskelbė naujieną, kad iš esmės keičiasi pasaulio saugumo architektūra ir Lietuvai reikia permąstyti savo gynybos klausimus.

Pasak jo, po Šaltojo karo sukonstruota pasaulio struktūra byra akyse, tačiau Lietuvoje apie iškilusias egzistencines grėsmes vis dar vengiama kalbėti. „Aš negaliu pasakyti, kad mes esame šiandien pradėję diskusiją, kuri atlieptų realią geopolitinę padėtį už Lietuvos sienų. Nepaisant to, kad mes remiame Ukrainą ir tai yra vienas labiausiai valstybę vienijančių klausimų, mes nedrįsome iki galo pasakyti, kiek tiesiogiai tai yra susiję su mūsų saugumu. Aš manau, kad Lietuva privalo aktyviai galvoti apie saugumo koncepcijos ir saugumo piramidės, kuri pastatyta prieš 30 metų, pokyčius“, – laidoje „ELTA kampas“ akcentavo ministras.

Teisingai! Bet karas vyksta beveik du metus, Lietuvoje daug kas - nuo kariškių iki filosofų - kalbėjo tuos pačius dalykus. Net mokslininkų kolektyvo knyga „Ukrainos karo pamokos“ išleista ir kalba tuos pačius dalykus: kaip pasikeitė saugumo situacija ir ką daryti, kad joje išliktume. Landsbergis vadovauja Lietuvą valdančiai partijai, yra delegavęs Krašto apsaugos ministrą ir per tuos du metus iš tiesų net nepradėjo realistinės kalbos apie naująją saugumo situaciją, kurios baisiausias bruožas - galimybė, kad negins jokia JAV, kad turime gintis patys. Kas trukdė kalbėti, o svarbiausia veikti?

Prašosi keli klausimai ir tikrai ne aš pirmas juos užduodu:

1) kur Lietuvos kariuomenės rezervo ruošimas?

2) kur visuomenės ruošimas, mobilizaciniai planai? (paruošti, ne ruošiami)

3) kur KASP ginkluotė?

4) kur slėptuvių ruošimas (pašnekėta, primeluota per savivaldos rinkimus ir nieko)

5) kur Lietuvos kariuomenės dronų pajėgos? Daug pigiau ir daug aktualiau šiuolaikiniame kare nei tolimai ateičiai užsakyti tankai

6) oro gynybos planai?

7) mūsų labai ilgo ir gamtinėmis sąlygomis neapsaugoto pasienio su Baltarusija ir Rusija įtvirtinimas, blokados, kliūtys? 

😎 karo pramonės pajėgumų didinimas? Tai klausimas, kurį turėtume kasdien kelti regiono ir visos ES mastu. Ar ginkluosimės? Yra ką turi ir gali gaminti Lietuva, o yra ką Europa bendrai. Demensinis Bidenas atsisako jungti žalią šviesą JAV karo pramonei, Europoje kolektyvinis Bidenas atsisako ją kurti. Rusija perėjo prie karo pramonės, mes ne. Tai užprogramuota tragedija.

Čia ne Sinica sugalvojo. Pulkininkas Malinionis metus kartoja, kad būtina ne mūšį, o karą galinti kariauti kariuomenė, kas reiškia kariuomenę su rezervu. Tai vienintelė prielaida gyviems sulaukti kažkokios pagalbos. Atsimuša į sieną. Anušauskas asmeniškai įsižeidžia nuo tokių klausimų, nes jie gi daro. Bet ką daro? Didina išlaidas gynybai ir planuoja pirkimus. Didesnės išlaidos nėra mąstymo pokytis, didesnės išlaidos, kai jos yra pagrindinis veiksmas gynybos politikoje, kaip tik yra pats didžiausias darymas toliau to paties.

Yra du galimi paaiškinimai, kaip įvyko Gabrieliaus praregėjimas:

- jis iš tiesų nieko nesuprato, nematė, gyveno kitoje realybėje, kol Vokietijos valdžia nepaskelbė, kad Baltijos šalių laukia karas po 6-10 metų;

- sąmoningai elgėsi kaip elgėsi, suvokdamas, kur tai veda, bet dabar sugalvojo rinkimams apsimesti, kad ne jis buvo valdžioje, ne jis ir „nepradėjo adekvačios diskusijos“. Dabar bandys apsimesti lyderiais, tais, kurie „drąsiai kalba kaip yra“, kuriais reikia sekti kaip vieninteliais galinčiais atremti ką tik šviežiai pripažintą grėsmę.

Statau už antrą variantą. Bet dar blogiau. Gabrielius negana, kad du metus miegojo negalvodamas apie saugumo situaciją, dar ir ciniškai bando ją išnaudoti savo ideologiniams tikslams Europoje pasiekti, stumti gilesnę federalizaciją Europoje dėl juokingai išpūstos Vengrijos problemos. Neva negalima padėti Ukrainai be Orbano. Galima ir reikia. 27 šalys gali padėti Ukrainai be Orbano, kuris šiaip ar taip nėra didelis rėmėjas. Bet Scholtzui ir Macronui patogiau apsimesti negalinčiais nieko padaryti ir kaltinti Orbaną, negu sutelkti visas likusias šalis veikti be Orbano. Gabrielius - vienas pagrindinių šio žaidimo veikėjų. Neveiklumo ir nenoro daryti dangstymo kaina gali būti tolesnis šalių suverenumo praradimas. Kas ironiška: nacionalistinį tautos nepriklausomybės principą krauju ginanti Ukraina bandoma išnaudoti tam pačiam nepriklausomybės principui Europoje paneigti.

Nesiduokime kvailinami praregėjusių. Klausykime tų, kurie kalba tą patį jau du metus.

Susiję

Vytautas Sinica 5293791962347252012

Rašyti komentarą

item