Marius Parčiauskas. Kodėl negalima paklusti eretiškam dokumentui dėl „translyčių“ asmenų Krikšto
www.katalikutradicija.lt Naujasis Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas pasirašė dokumentą, kur...
Kaip teigiama paties popiežiaus Pranciškaus spalio 31 d. patvirtintame dokumente, „translytiškumas“ nėra laikomas kliūtimi Krikštui, homoseksualių porų vaikai taip pat gali būti krikštijami, net jei gimė iš surogatinės motinos, o „translyčiai“ asmenys net gali tapti krikšto tėvais ar motinomis.
Tiesa, dokumente pridedama, kad turi būti vengiama situacijų, kurios „sukeltų viešą papiktinimą ir tikinčiųjų dezorientaciją“, ir kad „translytis“ asmuo gali būti krikšto tėvu ar motina tik tam tikrais atvejais, kuomet nesukeliamas papiktinimo pavojus. Taip pat pabrėžiama, kad homoseksualių porų vaikai gali būti krikštijami tada, kai yra pagrįsta viltis, kad jie bus ugdomi pagal katalikų tikėjimą. Dokumente primenama, kad krikšto tėvai privalo gyventi gyvenimą, atitinkantį tikėjimą ir prisiimamą krikšto tėvo ar motinos užduotį.
Nors dokumente pabrėžiamas papiktinimo pavojus, taip pat būtinybė gyventi katalikiškai, vis dėlto jis sukelia daugiau klausimų nei atsakymų. Dar daugiau – dokumentas netiesiogiai paneigia ankstesnį Bažnyčios mokymą apie tai, kas gali priimti Krikšto sakramentą ar tapti krikšto tėvu, kokios yra pakrikštyto žmogaus ar krikšto tėvų pareigos. Vartojami tradiciniai „papiktinimo“, „tikinčiųjų dezorientacijos“ ar „būtinybės gyventi katalikiškai“ terminai yra tipinė modernistų taktika kalbėti dviprasmiškai, bet taip, kad vėliau būtų galima teiginius interpretuoti įvesti praktikoms, visiškai paminančioms visų laikų Bažnyčios mokymą.
Taip teigti leidžia būtent pats dokumento teiginių prieštaringumas ir nesuderinamumas:
1) Kaip suaugusio žmogaus „translytiškumas“ gali būti nelaikomas kliūtimi priimti Krikšto sakramentui, jeigu iš priimančiojo šį sakramentą reikalaujama atsižadėti visų šėtono darbų, išpažinti visą katalikų tikėjimą ir pasižadėti paklusti Bažnyčiai bei jos mokymui? Ar žmogus, gyvenantis kaip „translytis“, jau vien savo gyvenimo būdu nekelia didelio papiktinimo kitiems katalikams, nepropaguoja katalikų mokymui priešingos ideologijos?
Vertintina, kad dokumentas atveria kelia Krikšto sakramentą priimti viešai sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti asmenims, nes neįmanoma situacija, kad „translytis“ asmuo atsižadėtų visų šėtono darbų ir išpažintų katalikų tikėjimą, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“.
2) Kaip įmanoma suderinti „translyčio“ gyvenimo būdą su krikšto tėvams keliamais reikalavimais gyventi katalikišką gyvenimą? Vertintina, kad dokumentas atveria kelią krikšto tėvais tapti sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti, taigi savo krikšto vaikus jau vien tuo papiktinantiems asmenims. Neįmanoma, kad „translytis“ asmuo atitiktų krikšto tėvams keliamas sąlygas ir pareigas, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“.
Čia būtų galima paprieštarauti, kad ir dabar dažniausiai krikšto tėvai pasirenkami pagal giminystę ar draugystę ir toli gražu ne tie asmenys, kurie gyvena pavyzdingą katalikišką gyvenimą. Vis dėlto čia reikia atskirti subjektyvią asmens sielos būklę ir jo viešą gyvenimo būdą. Mes niekada nežinom tikrosios asmens sielos būklės ir visada yra tikimybė, kad krikšto tėvais taps sunkios nuodėmės būklėje tuo metu esantys žmonės. Tačiau būtent todėl, kad jų sielos būklės nežinome, negalime kalbėti ir apie viešą papiktinimą. Tuo tarpu asmenys, kurie gyvena kaip „translyčiai“, jau vien pačiu savo kasdieniu buvimu kiekvieną akimirką kelia viešą papiktinimą ir skandalą. Apie tokius viešus nusidėjėlius galima užtikrintai teigti, kad jie gyvena sunkiai nuodėmingoje situacijoje. Krikšto metu jie už krikštijamąjį vaiką atsako, kad atsižada visų šėtono darbų, išpažįsta katalikų tikėjimą ir pasižada visada paklusti Bažnyčios mokymui. Kadangi jis viešai gyvena visiškai priešingai tam, ką deklaruos krikštijant vaiką, visi likę katalikai matys tokios situacijos melagingumą ir veidmainiškumą, o tai neišvengiamai papiktins, nes papiktinimas pagal apibrėžimą nėra šiaip koks paprastas triukšmo sukėlimas, o kito asmens vedimas į nuodėmę.
Dokumente įvardijamas dar vienas labai keistas dalykas – neva pareiga užtikrinti, kad vaikas auklėjamas katalikiškai, gali būti pavedamas kitam šeimos nariui. Tada ko vertos krikšto tėvų pareigos, jeigu leidžiama jiems tapti bet kam, o pareigos, kurias jie turėtų atlikti, pavedamos kažkokiam visai kitam žmogui? Ką tada reiškia būti krikšto tėvu? Ar tai jau tik kažkoks kultūrinis ir etiketo, o nebe dvasinis dalykas? Juk krikšto tėvai ir krikštijamasis susaistomi dvasine giminyste, kurios nebeįmanoma suardyti, jie vienas kitam visam laikui turi pareigas, panašiai kaip visą gyvenimą vaikai turi pareigas savo tėvams, o tėvai savo vaikams.
3) Pagal kokią lytį bus vertinamas „translyčio“ asmens pasirinkimas būti krikšto tėvu ar motina – biologinę ar vadinamąją socialinę, pagal kurią asmuo teigia gyvenąs? Jeigu vyras pasirenka gyventi kaip moteris, ar jis galės būti krikšto motina? O jeigu vis tik jis galėtų būti tik krikšto tėvu, tai ar nebūtų skandalingas ir papiktinantis vien pats faktas, kad krikšto tėvas rengiasi ir elgiasi kaip moteris, tikriausiai net yra atlikęs daugybę vadinamųjų lyties keitimo operacijų? Tokie atvejai neišvengiamai skleis žinią, kad Bažnyčia remia vadinamąją transgenderizmo ideologiją.
4) Kaip įmanoma suderinti „homoseksualios poros“ gyvenimo būdą su pagrįsta viltimi, kad vaikai bus ugdomi pagal katalikų tikėjimą, jeigu jau vien tokių asmenų sunkiai nuodėmingas gyvenimas kartu yra priešingas katalikų mokymui? Vertintina, kad dokumentas atveria kelią tos pačios lyties poroms pakrikštyti savo vaikus ir toliau gyventi sunkios nuodėmės būklėje, nes neįmanoma, kad kartu gyvenantys ir vaiką auginantys tos pačios lyties asmenys jį auklėtų katalikiškai. Tai nesuderinami dalykai – katalikiškam auklėjimui pirmiausia reikėtų nutraukti nuodėmingą gyvenimo būdą.
Įvertinus visus šiuos aspektus, galima teigti, kad naujuoju dokumentu, nepaisant jame įvardijamų „saugiklių“, yra sutrypiamas ankstesnis Bažnyčios mokymas apie Krikšto sakramentą. Nors teoriškai gali būti daug kalbama apie tai, kad visa tai galima daryti tik nepapiktinant tikinčiųjų, praktiškai tokia situacija neįmanoma – jeigu bus paklustama naujajam dokumentui, visada bus papiktinami tikintieji, nes dokumente įvardijamos situacijos niekada negali būti nenuodėmingos ir nepapiktinančios, jeigu asmenys nepasižada tų situacijų nutraukti ir pradėti gyventi katalikiškai. Tiesą sakant, dokumentas vien savo publikavimu jau papiktino katalikus, nes sujaukė katalikų mokymą ir daugelio protuose pasėjo mintį, kad įmanoma homoseksualiai porai katalikiškai auginti vaikus, o „translyčiam“ asmeniui gyventi katalikišką gyvenimą neatsisakant homoseksualaus ar „translyčio“ gyvenimo būdo.
Be to, kad papiktino katalikus, dokumentas vers katalikų kunigus vykdyti objektyviai nuodėmingus veiksmus, nes bet koks tikintysis galės mojuoti kunigui prieš nosį šiuo dokumentu ir teisiškai įrodyti, kad Bažnyčia leidžia, tarkime, dviem vyrams pakrikštyti auginamą vaiką. Kadangi dokumentas patvirtintas aukščiausiu lygiu, tai yra paties popiežiaus, kunigai aukščiausiu lygmeniu yra terorizuojami elgtis prieš savo sąžinę ir katalikų tikėjimą. Vadinasi, jie ne tik turi teisę nepaklusti šio dokumento nuostatoms, bet net pareigą. Jeigu jie, žinodami veiksmų, kuriuos yra verčiami atlikti, nuodėmingumą, vis tiek pasirinks tai daryti vien dėl „paklusnumo“, taps nuodėmės bendrininkais. Net popiežius negali įsakyti daryti nuodėmės, todėl prieš Dievo teismą tokiu „paklusnumu“ pasiteisinti nebus galima.
Naujasis Tikėjimo doktrinos dikasterijos išleistas ir popiežiaus patvirtintas dokumentas yra tobulas vadinamosios situacinės etikos pavyzdys ir tęsia ankstesnę popiežiaus Pranciškaus pontifikato kryptį. Anksčiau lygiai tokiu pačiu būdu, pridėjus išnašą popiežiaus apaštališkajame paraginime Amoris laetitia, išsiskyrusiems ir antrą civilinę sąjungą sudariusiems asmenims buvo leista duoti šv. Komuniją, net jeigu jie nenutraukia viešai nuodėmingos sąjungos, kurioje gyvena. Jau tada buvo suderinta tai, kas nesuderinama – išrišimui būtinas pasiryžimas vengti nuodėmės su galimybe asmenims, nevengiantiems nuodėmės, ne tik gauti išrišimą, bet ir priimti Komuniją. Todėl naujasis dokumentas tik tęsia šią kryptį ir vėl derina nesuderinamus, išlaikydamas regimybę, kad vis dar kalbama apie tradicinį katalikų mokymą ir net pabrėždamas apie pavojų papiktinti tikinčiuosius, bet iš tikrųjų pamindamas katalikų mokymą ir leisdamas papiktinančius veiksmus.
Neturėtume stebėtis, nes modernistai šią taktiką taiko jau daugiau nei 60 metų. Dar Vatikano II Susirinkimo metu jo dalyvis, žinomas kardinolas, Vestminsterio arkivyskupas Johnas Heenanas perspėjo, kad vadinamieji periti (ekspertai, ruošę Susirinkimo dokumentus), kuria tekstus, kuriuos galima interpretuoti tiek ortodoksiškai [t. y. pagal teisingą – katalikišką tikėjimą], tiek modernistiškai. Apie šią modernistų taktiką Susirinkime – nuslėpti tikruosius Susirinkimui primetamus tikslus ir įtraukti į Susirinkimo dokumentus kuo daugiau dviprasmiškų formuluočių – prisipažino liberalus Susirinkimo ekspertas ir garsus modernistų teologas Edwardas Schillebeeckxas. Jis pasakė: „Mes tai išreikšime diplomatiškai, bet po Susirinkimo interpretuosime tai pagal potekstėje glūdinčią prasmę.“
Tad nesistebėkim vis naujais Katalikų Bažnyčios mokymo mindymais, stebėtis reikėjo jau labai seniai. Dabar yra laikas nepaklusti Bažnyčios vairą perėmusių modernistų diktatui ir kovoti už tradicinės, visų laikų katalikų doktrinos bei disciplinos atstatymą.
Rašyti komentarą