Almantas Stankūnas. Ar sulauksime naujo „Igničio“ Vilniuje, susimokėję apie 0,6 mln. eurų?

Autorius yra Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys, Nacionalinio susivienijimo atsakingasis sekretorius

Gal pakaks karčių eksperimentų su privačiu kapitalu privatizuojant elektros tinklus, išnuomojant šilumos tinklus, iš dalies privatizuojant „Ignitį“ ir kitas strategines ar monopolines paslaugas teikiančias įmones?

Neseniai vėl paklausiau apie tai, DELFI atsakydamas į Liberalų sąjūdžio pasiūlymą labiau privatizuoti ESO. Spėju, kad Vilniaus miesto savivaldybės vadovai šio teksto neskaitė. 

Sprendžiu iš to, kad nepaisant mano laiškų ir keltų klausimų, kai akcentavau, kad AB Vilniaus šilumos tinklai turėtų būti valdomi tik savivaldybės, yra pasiūlytas sprendimas išpirkti akcijas iš smulkiųjų įmonės akcininkų. Nei vienu žodžiu neužsimenama apie sprendimo motyvus ir savivaldybės planus jį  įgyvendinus. 

Tačiau net ir neskaitę mano teksto savivaldybės vadovai puikiai žino apie karčią Vilniaus šilumos tinklų nuomos (laikino privatizavimo) patirtį:  vienas aukščiausių šilumos kainų Lietuvoje nuomos laikotarpio pabaigoje ir savivaldybės teisinius ginčus dėl nuomininko galimai padarytos 560 mln. eurų žalos vilniečiams.

Įvykdžius minėtą akcijų išpirkimą iš smulkiųjų Vilniaus šilumos tinklų akcininkų, savivaldybei atsiveria dvi galimybės:

1. Toliau likti vienintele įmonės akcininke ir visą įmonės veiklą kreipti ne maksimalaus pelno uždirbimui ir dividendų mokėjimui šilumos vartotojų sąskaita, bet vilniečių interesų tenkinimui.

2. Įvykdyti vadinamąją imonės IPO – akcijų emisiją biržoje, pritraukti nemažą kapitalą, taip iš dalies privatizuoti įmonę ir naujųjų akcininkų interesus nukreipti į šilumos tinklų vartotojų pinigines. 

Ko galima tikėtis abiem šiais atvejais, parašiau 2023-11-13 išsiųstame laiške Vilniaus m. savivaldybei ir jos komitetams. Su laišku ir siūlymu, kaip papildyti akcijų išpirkimo sprendimo projektą, galite susipažinti čia.

Mano siūlymo esmė yra, kad sprendimas dėl akcijų išpirkimo turi būti papildytas preambule, kurioje būtų aiškiai nurodyti sprendimo motyvai ir deklaruotas savivaldybės įsipareigojimas neprivatizuoti įmonės. 

Apie rengiamą minėto sprendimo projektą sužinojau Vilniaus m. savivaldybės Aplinkos ir miesto paslaugų komiteto posėdyje, kuris vyko spalio mėn. Nedelsdamas replikavau: sprendime turi būti aiškus motyvas, kodėl Vilniaus šilumos tinklai privalo išlikti tik savivaldybės nuosavybe. 

Nepaisant mano pastabos, nepaisant mano gausių ankstesnių raštų ir kreipimųsi dėl to nuo pat šios Vilniaus m. savivaldybės kadencijos pradžios, gautame sprendimo projekte nėra jokių jo priėmimo motyvų. Tuo tarpu jau anksčiau viešumoje pasirodė informacija apie ketinimus iš dalies privatizuoti Vilniaus šilumos tinklus. Ši informacija pateikta minėtame mano kreipimese. 

Nėra pateisinama, kad 0,6 mln. eurų būtų paimti iš Jūsų, vilniečiai, nepateikiant jokių motyvų ir planų, kas bus daroma toliau. Minėtas sprendimas suformuluotas tik kaip grynai techninis, biurokratinis veiksmas, nenurodant jo tikslo, paskirties, naudos gavėjų. Tiesą sakant, nepamenu, kad ir kituose Vilniaus m. savivaldybės rengiamuose priimti sprendimuose būtų pateikiami išsamesni motyvai ir galimos alternatyvos. Tai yra visiškai abstraktūs, nuasmeninti, net iš esmės nužmoginti – ruošiami ir priimami ne žmonių ir ne žmonėms skirti sprendimai. Atrodo, kad sprendimus rengia dirbtinis intelektas, kuriam, be abejo, negali rūpėti dialogas su vilniečiais, pasitikėjimo tarp savivaldybės politikų ir rinkėjų didinimas, galiausiai – sprendimų poveikis ir padariniai vilniečiams.  

Šį kartą nutylėti ar ramiai priimti siūlomą sprendimą negalima. Ne tam kandidatavau į Vilniaus m. savivaldybę, kad vilniečiai gautų brangią dovanėlę – naują „Ignitį“ po Vilniaus šilumos tinklų įmonės stogu. Jaučiu pareigą ir norisi padaryti viską, kas tik įmanoma, kad dešimtmečiais trunkantis slaptas vilniečių apvaginėjimas ir viešas apiplėšinėjimas viduryje baltos dienos pagaliau baigtųsi ir liktų tik slogiu praeities prisiminimu.