Vytautas Radžvilas. Apie propagandinę gyvatę, ryjančią savo uodegą

Laidoje „Neredaguota“ aptarėme Europos ir pasaulio aktualijas. Globali valdymo sistema galutinai užsidarė savyje ir virto gyvate, ryjančia savo uodegą. Ryškiausias ir lengviausiai pastebimas to rijimo požymis yra savirefleksijos ir savikritikos visiškas išnykimas.

Jis būdingas ir grynai nomenklatūriniams Lietuvos politikieriams bei ideologiniams „europinių vertybių“ propaguotojams. Jų mąstymui būdingas tipiškas bet kurio ideologinio mąstymo bruožas -- didėjantis atotrūkis nuo tikrovės ir visiškas aklumas net akivaizdžiausiems jos faktams. 

Lietuviškieji „naujosios Europos“ ir „naujųjų europiečių“ kūrėjai, aiškindami ir vertindami įvykius, visada vadovaujasi išankstinėmis ideologinėmis schemomis. Užuot blaiviai ir objektyviai analizavę ir įvardiję tikrovę, jie „tyrinėja“ jos šmėklas, nes griežtas ir aiškias teorines sąvokas pakeičia miglotomis ir bereikšmėmis etiketėmis. 

Pavyzdžiui, jie skelbiasi giną „demokratiją“, bet nesiteikia paaiškinti, kokią demokratiją turi omenyje. O derėtų, nes toji „demokratija“ vis mažiau yra senoji liberali demokratija, kuri sparčiai traukiasi ir nyksta beveik visose Vakarų šalyse, užleisdama vietą kažkokiai keistai, totalitarinį atspalvį vis akivaizdžiau įgyjančios „demokratijos“ atmainai. 

Jie nesustodami tauškia apie populizmo grėsmes, bet net nemėgina apibrėžti, ką reiškia ši sąvoka. Ir juo labiau jiems nekyla mintis atidžiau pasiaiškinti, kodėl tas pusę amžiaus po II Pasaulinio karo beveik pamirštas populizmas staiga atgimė ir drebina tos pačios ES pamatus.

Šie „analitikai“, kurių vėliavnešys yra seniai į politinio mąstytojo vaidmenį įsijautęs A. Kubilius, stebisi ir verkšlena, kodėl karo išvakarėse faktiškai pardavę Ukrainą ir vis nespėjantys laiku atsiųsti jai ginklu lemiamais momentais, kai šito labiausiai reikia, Vakarai yra tokie „naivūs“, „bailūs“ ar „pragmatiški“. Jie nedrįsta pasakyti, kad Rusijos apginklavimas paprasčiausiai buvo šalto ir ciniško Berlyno, Paryžiaus ir Vašingtono politikų ,,konstruktyvaus bendradarbiavimo" su Maskva logiškas ir neišvengiamas rezultatas.

Lygiai taip pat jie apstulbę piktinasi, kaip galėjo atsitikti, kad reakcija į sadistines žudynes Izraelyje buvo masinio musulmonų  politinio solidarumo su HAMAS skerdikais banga. Aukščiausiai pakilusi ne kur kitur, o kaip šimtatūkstantinių paramos šiai teroristų grupuotei demonstracijų didžiuosiuose Vakarų šalių miestuose potvynis. Jie aikčioja ir aimanuoja net nemėgindami prisiminti, kad patys prisikvietė milžinišką svetimo pasaulių karių armiją, plačiai atverdami Europos namų duris nepabaigiamai plūstančiam pabėgėlių ir migrantų srautui.

Maža to, užuot skubiai ir tvirtai uždarę šias duris, jie ne tik ruošiasi palikti jas atlapotas, bet ir užsimojo solidariai ES lygmeniu ,,dalintis" būsimaisiais džihado kariais ir vis naujų jų būrius reguliariai perkėlinėti į visas Sąjungos šalis pagal privalomas priimti ir išlaikyti kvotas. 

Ši banga kyla ir mūsų šalyje. Niekas iš HAMAS rėmėjų išpuoliais besibaisinčių lietuviškųjų „įvairovės“ ir ,,tolerancijos" šauklių taip ir neišdrįso po Vilniuje pirmą kartą surengto ekstremistų mitingėlio paraginti tuojau pat panaikinti jau įsijaučiančių į Lietuvos šeimininkų vaidmenį ir pradedančių kelti ultimatumus dėl mečečių statybos sostinėje „svečių“ gyvenimo ar darbo vizas ir pasiūlyti jiems nedelsiant palikti mūsų šalies teritoriją.

Bet ne – akivaizdžiai augant pavojams toliau yra vadinami nacionalistais ir ujami visi, kurie į juos žvelgia atviromis akimis ir ragina imtis priemonių. Štai šitaip nejaučianti jokios atsakomybės ir niekada nepripažįstanti savo kaltės, praradusi refleksijos gebėjimą ir net elementarų savisaugos jausmą akloji propagandinė gyvatė ryja savo uodegą. Net seniai nematytų grėsmių Europai ir Lietuvai valandą.