Jūratė Sofija Laučiūtė. Kalba – politikų tarnaitė?

Autorė yra kalbininkė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė

Kilusioje politizuotoje diskusijoje dėl dvikalbių vietovių užrašų Vilniaus rajone savo nuomonę suskubo pareikšti ir diplomatai, ir valdininkai,  ir istorikai, ir politologai, ir dar daug kitų nuomonės formuotojų. 

Diskusija  išryškino aspektą, kuris leidžia teigti, kad kalba, kuri paprastai laikoma pagrindine žmonių bendravimo priemone, Lietuvoje yra tapusi politikos formavimo ir diegimo priemone ar net politikų tarnaite. 

Diskusijos šerdis – Lietuvos valstybės pareigūno, Valstybinės kalbos inspekcijos (toliau – VKI) viršininko Audriaus Valotkos reikalavimas, kad Vilniaus rajone būtų panaikintos Bieliškių ir Ažulaukės kaimų pavadinimus žyminčios dvikalbės lentelės ir paliktas tik  vienas užrašas valstybine kalba, kaip tai numato Lietuvos įstatymai. 

Vilniaus rajono savivaldybė su reikalavimu (teisėtu, žr. atitinkamus LR Konstitucijos ir LR Valstybinės kalbos įstatymo punktus) nesutiko ir kreipėsi į Administracinių ginčų komisiją, kuri nutarė, kad inspekcijos reikalavimas esąs neteisėtas. „Neteisėtumas“ buvo grindžiamas ne įstatymais, o emocijomis, atskirų asmenų norais ir literatūrinio pobūdžio išvedžiojimais. Tokiu būdu diskusija iš administracinio ginčo ėmė pavojingai slysti į kitą lygį, kurį Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius, į konfliktą įtraukdamas Lenkijos ambasadorių, „kilstelėjo“ į tarptautinės politikos aukštumas. 

Lietuvių ir kitų Lietuvos piliečių, persisotinusių Valdemaro Tomaševskio režisuojamais antilietuviškais spektakliais,  tokie šiandieniniai lenkiško antilietuviškumo pliūpsniai nei stebina, nei gąsdina. Nestebina, negąsdina ir  tai, kad ambasadorius K. Radziwill‘as lyg istorijos nesimokęs ar ją pamiršęs jaunuolis, kartoja juokingas V. Tomaševskio sekamas pasakaites apie „nuo amžių“ Vilnijos krašte gyvenusius/gyvenančius lenkus. O tas faktas, kad ambasadorius, atsiliepdamas į R. Duchnevičiaus „pagalbos šauksmą“,  ėmė šokdinti (užpylė savo raštais porą  ministerijų, departamentų direktorių ir dar kelis politikus, nurodydamas, kokius veiksmus jie turėtų atlikti, išsireikalavo Lietuvos pareigūno atsiprašymo, nors tas pareigūnas  neužgavo nei jo asmeniškai, nei Lenkijos valstybės) Lietuvos valstybės institucijas, tik patvirtina A. Valotkos išsakyto kalbinės situacijos Vilniaus rajone palyginimo su Donbasu pagrįstumą. 

 Užtat įvairių tautybių Lietuvos  piliečius (gal net ir kai kuriuos lenkus?) nustebino ir papiktino aukštų Lietuvos valstybės pareigūnų, politikų reakcija į teisėtas VKI viršininko A. Valotkos pastangas užtikrinti, kad ir rajone, kur dauguma gyventojų laiko save lenkais, būtų gyvenama pagal Lietuvos respublikos įstatymus, o ne pagal kai kurių gyventojų norus.  

Ambasadoriui paliepus („Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, tikiuosi, kad Lietuvos Respublikos valdžios atstovai pasmerks elgesį ir pasisakymus, kurie neverti valstybės tarnautojo, kurio užduotimi turėtų būti viešosios tvarkos ir rimties siekis, o ne tautinės nesantaikos kurstymas“ – rašo ambasadorius), Lietuvos Respublikos prezidentas klusniai „patarė“ A. Valotkai „užsiimti savo funkcijomis, ne politikuoti“ (matyt, jam niekas taip ir nepaaiškino, kokios yra kalbos inspekcijos viršininko funkcijos ir kokios yra kitos šalies ambasadoriaus „teisės“ kištis į svečios šalies gyvenimą ir politiką) , o kultūros ministras, pagrasinęs pavaldiniui griežtomis sankcijos ir pasirašęs įsakymą VKI vadovo A.Valotkos pasisakymams – o ne Vilniaus rajono mero elgesiui -  įvertinti, dar kartą pademonstravo neturintis nei intelektinio, nei moralinio supratimo apie kultūrą bei Lietuvos (ne Lenkijos, ne JAV ar Izraelio...) valstybės interesus. 

Labai apmaudu, kad prezidentas Gitanas Nausėda, turėdamas  dviejų savo pirmtakų pavyzdį, kaip Lietuvos prezidentai reaguoja į diplomatinį taktą peržengiančius Lenkijos politikų ar diplomatų veiksmus/žodžius, pasirinko ne orią prezidentės Dalios Grybauskaitės laikyseną ir Lietuvos valstybės bei piliečių interesų gynimą, o nuolankų prezidento Valdo Adamkaus tūpčiojimą, ko pasėkoje 1994 m. buvo pasirašyta Lietuvai nepalanki ir vietomis iškreipianti istorinę tiesą sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos, tiekianti peną Lietuvos lenkų pretenzijoms ir pretekstą Lenkijos valstybės kišimuisi į Lietuvos reikalus.

Neteisinga būtų teigti, jog Lietuvoje neatsirado žmonių, kurie blaiviau vertintų šiandien iškilusią įtampą. 

Į Prezidentūrą, Seimą ir URM‘ą kreipėsi Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus koordinacinė taryba, prašydama atitinkamai įvertinti Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Konstanty Radziwiłł‘o veiksmus ir pasisakymus ypač jautriais Lietuvos vidaus politikos klausimais, savo ruožtu  vertindama ambasadoriaus elgesį kaip nepagarbą Lietuvos valstybės suverenumui ir valstybinio orumo žeminimą.

Konservatorių frakcijos Seime narys Audronius Ažubalis kultūros ministro sprendimą sudaryti komisiją, kuri tirtų VKI pirmininko pareiškimus, pavadino neadekvačiu,  ir jeigu ministras savo sprendimo nepakeistų, tikina Seime svarstysiąs kelti klausimą dėl nepasitikėjimo ministru.

Galima būtų baigti šią Lenkijos-Lietuvos santykių „reguliavimo“, spekuliuojant nevalstybinės kalbos  galimybėmis ir ta kalba kalbančios tautinės bendruomenės norais, apžvalgą, bet sunku susilaikyti nepriminus Lietuvoje reziduojantiems ambasadoriams kai kurių gerųjų kitų šalių diplomatų ir politikų elgesio tradicijų.

Savo laiku man yra tekę bendrauti su garsiu diplomatu ir politiku, buvusiu SSSR Užsienio reikalų ministru  Eduardu Ševardnadze. Ministro pareigas jis ėjo Perestrojkos metais, nuo 1985 m. liepos iki 1990 m. gruodžio, kai nustebinęs visą pasaulį, jis  atsistatydino, protestuodamas, kaip pats pareiškė, „ prieš  atslenkančią diktatūrą“. 

Pasitraukęs iš ministro posto, Ševardnadzė liko prezidento M. Gorbačiovo komandoje ir dirbo struktūrose prie prezidento. Kai po nepavykusio bandymo per Rugjūčio pučą nuversti prezidentą M. Gorbačiovą buvo suformuotos delegacijos deryboms su apie pasitraukimą iš SSSR sudėties pareiškusiomis Baltijos respublikomis, E. Ševardnadzei buvo pavesta vadovauti SSSR delegacijai deryboms su Lietuva.  Kitoms delegacijoms vadovavę Anatolijus Sobčiakas ir Aleksandras Jakovlevas ilgai nelaukę susitiko su Estijos ir Latvijos deleguotais derybininkais, o Ševardnadzė vis delsė. Pasiteiravusi jo, kodėl delsia, išgirdau (perduodu ne pažodžiui, bet esmę): buvęs aukšto rango diplomatas paaiškino, jog visada, prieš susitikdamas su kitos šalies atstovais, jis pasistengia susipažinti su tos šalies istorija, tradicijomis, stengiasi išsiaiškinti (jei reikėdavo ieškoti kompromisų ištikus kokiam nors konfliktui) konfliktą sukėlusias tikrąsias ar tariamąsias priežastis, pažvelgti į jas kitos pusės akimis, kad galėtų geriau suprasti jos reikalavimus, pretenzijas bei  argumentus. Dėl to ir uždelsęs susitikimus.

Kad tai ne tušti žodžiai, liudija ir  E. Ševardnadzės veikla  ministro poste Būtent jam vadovaujant SSSR URM‘ui, pavyko sušvelninti įtemptus SSSR santykius su JAV, įvyko abiejų Vokietijų susijungimas, išlaisvėjo Rytų Europos šalys (ne tik Baltijos šalys, bet ir Lenkija, Čekoslovakija ir kt. buvusios „socialistinio lagerio“ šalys), iš Afganistano buvo išvesta SSSR kariuomenė. Tai daug ar mažai?

O štai Lenkijos ambasadoriui vos pradėjus darbą Lietuvoje, ignoruojant istorinius  galimų nesusipratimų ar nesutarimų aspektus, „pavyko“ vėl paaštrinti santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos visuomenių -  didžiam Maskvos džiaugsmui, kurios ir kietosios, ir minkštosios galios  išnaudoja savo propagandiniams tikslams mažiausią nesutarimą ar galimo nesutarimo tarp  Ukrainą palaikančių šalių užuominą, o Lenkijos elgesys su Ukraina ir kitomis kaimyninėmis šalimis yra jos ypatingo dėmesio smaigalyje. Apie tai turėtų galvoti Lenkijos diplomatai, politikai kaskart, kai jiems kyla pagunda „pašokdinti“ kokią nors savo kaimyninę šalį, o  tų šalių sutarimas ir glaudus bendradarbiavimas,  remiant Ukrainą, neturėtų būti priedanga kitokiam, nedraugiškam elgesiui.