Vytautas Rubavičius. Kas labiausiai padeda ukrainiečiams? – Amerikiečiai. Kas labiausiai stabdo jų puolimą? – Amerikiečiai

Pavadinimu noriu paryškinti esminius NATO viršūnių susitikime ryškėjusius dalykus. Amerikiečių pagalba išties didžiulė – nepaliaujamai tvirtinami vis nauji ginkluotės ir finansinės pagalbos paketai, įvairiais lygiais aiškinama, kad nebus leista Ukrainai pralaimėti. Kita vertus, stengiamasi nekalbėti apie esminius ukrainiečių puolimo „stabdžius“, kurie jau tampa akivaizdūs ne tik kariškiams. Joks didesnis šiuolaikinis puolimas neįmanomas be aviacijos paramos. Tačiau kaip tik aviacija ir yra ukrainiečių karinių pajėgų silpnoji grandis, gerai žinoma ir rusų okupantams. O kiek jau kalbama apie lėktuvų tiekimą ir lakūnų apmokymus? Ar tik ne nuo praėjusių metų rudens? Amerikiečiai sprendimą dėl lėktuvų vis atideda. Kodėl? Juk puikiai suvokia, kad be lėktuvų ukrainiečiai negali plėtoti tokio sutelktinio puolimo, kokio iš jų tikėta. Tikimasi sėkmingo puolimo be aviacijos? Neįmanoma. Tačiau kodėl nepaliaujamai „tikimasi“ ir „apgailestaujama dėl lėto tempo“?

Atkreiptinas dėmesys, kaip jau gerokai anksčiau amerikiečių ir kitų sąjungininkų žiniasklaidoje imta kalbėti apie ruošiamą ukrainiečių puolimą, vadintą kontrpuolimu. Sąmoningai buvo keliami lūkesčiai, nujaučiant, kad aviacijos klausimas nebus deramai išspręstas. Kaip ir toliašaudžių raketų bei kitokios būtinos, tačiau Rusiją galinčios „suerzinti“ ginkluotės. Ukrainiečiai buvo stumiami į į tam tikrus informacinius spąstus, iš kurių jiems iki šiol sunku išsilaisvinti. Juolab kad svarstymai apie ukrainiečių puolimą vakariečių politikos analitikų palydimi pamokymais, esą būsima pagalba ir kiti dalykai priklausysianti nuo puolimo sėkmės. Tad galima daryti išvadą, kad atsisakę laiku sutekti lėktuvų amerikiečiai gerokai pristabdė ukrainiečių puolimą ir privertė juos lieti kraują graužiantis pro nusistovėjusią fronto liniją. Galima sakyti ir taip – lėktuvų stoka padėjo rusams stabilizuoti fronto liniją ir sutvirtinti savo gynybinius įtvirtinimus. Ar tai nėra skatinimas „sėsti prie derybų stalo“, kurio siekia Rusija? 

Neišvengiamai kyla mintis, ar tai ne toks pat ukrainiečių puolimo pristabdymas, kaip ir praeitų metų rudenį, kai jiems buvo atsivėrusi galimybė išeiti prie Azovo jūros. Tačiau pritrūko amunicijos, ginkluotės. Rusai gavo atokvėpio žiemą ir pavasarį, tad sugebėjo įsirengti keliasluoksnes gynybos linijas, užminuoti tūkstančius hektarų. Vakarai teisinosi – nebepajėgią patenkinti karinių Ukrainos poreikių.  Tačiau buvo aišku, kad šiuo atveju kalba ne apie pajėgumus, nes kuriam laikui buvo galima nugnybti ir nuo savų armijų, o Jungtinėms Valstijoms konvencinės ginkluotės sumažėjimas apskritai nėra pavojingas dėl branduolinio skydo. Ukrainiečių pristabdymas buvo ir yra politinio pobūdžio. Jis susijęs su „neaiškumu“ dėl Rusijos ateities ir su svarstomais naujais pasaulio galių konfigūracijos vaizdiniais. Už tai ukrainiečiai moka savo krauju ir vis didesnėmis kol kas nebaudžiamos rusų šėtonerijos sukeliamomis nelaimėmis, tarp jų ir dėl ekologinio ginklo naudojimo. Pasaulis taip ir nepasmerkė Kachovkos užtvankos susprogdinimo. Apie tuos geopolitinius vaizdinius galima būtų daug kalbėti, o dar daugiau – „burti iš kavos tirščių“, kadangi jų nelinkstama viešai svarstyti. Vis dėlto ryšiuosi išskirti kelis esminius dalykus. 

Daugiausia kalbama apie grėsmę, kad į tam tikros ginkluotės perdavimą Ukrainai Rusija atsakys panaudodama branduolinį ginklą. Suprantama, tada pasaulio galių konfigūracija drastiškai keistųsi, tačiau kaitos pobūdį sunku, o gal ir neįmanoma prognozuoti. Toks scenarijus Jungtinėms Valstijoms nepriimtinas, o tai padeda Rusijai „laviruoti“ šantažuojant. Kita vertus, galima įžvelgti ir tam tikrą vakariečių prisidenginėjimą tuo šantažu, nelabai tikint jo įgyvendinimo realumu. Šitai padeda veikti toms Vakarų šalių politinėms jėgoms, kurios jau prieš Rusijos agresiją buvo susitaikiusios su būsimu Ukrainos valdžios „keitimu“, kaip rusų karinės operacijos tikslu. O tiksliau – Ukrainos okupacija ir jos valstybingumo panaikinimu. Neįtikėtinas ukrainiečių pasipriešinimas pasuko istorijos eigą ir paskatino skirtis dvi civilizacines tektonines plytas – rusiškąją ir vakarietiškąją. Tikėkimės, negrįžtamai. O sykiu – vertė vakariečius suvokti istoriškai patvirtintą agresyvią ordiškąją rusiškojo ar moskoviškojo imperinio mentaliteto ir okupacinės šovinistinės politikos prigimtį bei jos naudojamus instrumentus – užgrobti, žudyti, naikinti. Pretekstai nesvarbu, nes vakariečiai ilgai aiškinsis visokių jiems pateikiamų pretenzijų „teisingumą“ ar „pagrįstumą“ net kai vykdomas akivaizdus pasirinktos tautos ar nacijos genocidas, pažeidžiant visas sutartis ir įsipareigojimus. Juokinga ir graudu kalbėti apie NATO plėtros keltą grėsmę Rusijai, kada rusų atstovai bendroje taryboje kuo puikiausiai matė, kaip europinės valstybės nusiginkluoja, kaip atsisakoma ginkluotųjų pajėgų modernizavimo, kaip mažėja karinėms reikmėms skiriama BVP dalis. To meto Lietuva – puikus pavyzdys. Kaip ir Vokietija. Nekarinė NATO grėsmė buvo nepriimtina Rusijai, o jos politinė sąjunginė plotmė – NATO priglobtos šalys išslenka iš Rusijos įtakos lauko, tad jas darosi daug sunkiau „susigrąžinti“.

Svarbus ukrainiečių „pristabdymo“ veiksnys – Kinijos geopolitinis svoris, Rusijai vienaip ar kitaip pralaimėjus. Nesvarstysiu, koks galimo pralaimėjimo turinys, tačiau daugelis įsivaizduoja įvairius šios monstriškos, savo kaimynus kraujuose ir tremtyse skandinusios imperijos byrėjimo scenarijus. Ypač aukščiausio geopolitinio lygmens politikai. Esminis klausimas – ar Rusijai byrant nesustiprės, o ir kaip galėtų, Kinija ir kas užvaldys rusiškąjį branduolinį arsenalą, nesvarbu kad nugyventą. Visoks Rusijos byrėjimas tarsi savaime Kiniją stiprina, tad negali būti naudingas Vakarų pasauliui. Bent jau kol rasis tam tikras aiškumas dėl JAV ir Kinijos santykių. Atkreiptinas dėmesys į pastarųjų savaičių aukščiausių amerikiečių pareigūnų vizitus Kinijon. Žemėlapį ir geopolitinės civilizacinės vaizduotės dalykus išmanantiems aišku, kad Kinijai veriasi galimybės vienaip ar kitaip „priglobti‘ tas Rusijos žemes, kurias ji laiko neteisingai atplėštomis. O tai Sibiro plotai nuo kinų vadinamos Šiaurės jūros – Baikalo – iki vandenyno, tad aiškiai išeinant į Arkties regioną. Šitai  sunku net įsivaizduoti, nors kinai jau sėkmingai skverbiasi Sibiran, ypač į pamėgo Baikalo pakrantes, perimdami įvairius verslus, kurdami savą logistiką ir plėtodami žemės ūkį. Yra dar vienas svarbus dalykas, apie kurį nelinkstama užsiminti. Prieš gal kokį dešimtmetį kinai buvo įsileisti į pačius slapčiausius Rusijos branduolinio skydo smegenis – jiems patikėta prieiga prie vadinamosios „ankstyvojo įspėjimo sistemos“ valdymo. Sistema fiksuoja visokias branduolinės ginkluotės parengtis, kad būtų įmanoma apsisaugoti nuo smūgio ar suduoti prevencinį. Sistema apima antžemines stotis, aviaciją ir povandeninį laivyną. Ją sukūrė ir sėkmingai naudoja tik dvi valstybės – Jungtinės Valstijos ir Rusija. Bandė ir kinai, tačiau jiems nepavyko. Tad dabartinė prieiga prie rusiškosios sistemos jiems atveria dideles galimybes Rusijos byrėjimo ar silpnėjimo sąlygomis „perimti“ branduolinių arsenalų valdymą, sustiprinant savo galias. 

Ukrainiečių kova, jų pergalė ir Rusijos susilpnėjimas ar byrėjimas stiprina regioninę geopolitinę Turkijos galią, kuri savo naujas ambicijas rodo ir įvairiuose NATO forumuose, ir derybose su Jungtinėmis Valstijomis bei Europos Sąjunga. Pastarajai sunku taikytis su stiprėjančia Turkija – Kaukazo regionas ir Juodoji jūra, taip pat NATO organizacija, -- nes ima ryškėti vidiniai pačios Sąjungos didžiųjų valstybių prieštaringumai santykių su Turkija atžvilgiu. Turkija vienu ypu privertė NATO šalis ir Jungtines Valstijas priimti jos sąlygas dėl Suomijos ir Švedijos stojimo, o Švedijai teko net keisti savo Konstituciją. Kol kas šitai nėra deramai net įsivaizduojama. O kaip keis Europos Sąjungos geopolitinį svorį besikurianti Ukrainos ir Lenkijos sąjunga, jei prie jų dar prisijungia ir Turkija? O kaip tomis sąlygomis bendrauti su naująją Kinija? Yra apie ką sukti galvas aukščiausio lygio politikams. Tačiau tiems „galvos skausmams“ reikalingas laikas, o greitas ir veiksmingas ukrainiečių puolimas neleistų būsimiems neišvengiamiems pasaulinės reikšmės iššūkiams tinkamai pasirengti. Tad – ginkluotės tiekimo trikdžiai, svyravimai ir informaciniai burbulai, skatinantys „taikos planų“ svarstymus.

Vakarams derėtų apsispręsti dėl „pagalbos“ Ukrainai retorikos. „Pagalbos“ retorika ne tik apgailėtina, bet ir menkinanti Vakarus, rodanti jos politinio kolektyvinio elito intelektines ir kultūrines negales bei, sakytume, civilizacinės brandos stoką. Rusijos prezidentas ir visas jį aptarnaujantis elitas nepaliauja tvirtinti kovoją prieš Vakarus, prieš Vakarų civilizaciją. Stebėtina, kad vakariečiai nenori deramai šitokio jų nusiteikimo suvokti. O išvada turėtų būti labai aiški – Rusijai užpuolus Ukrainą, Vakarai kovoja ne su Putino režimu, o su rusiškąja tą režimą kildinančia civilizacija. Kovoja ukrainiečių rankomis ir jų liejamu krauju. Vakarai turi ne „pagalbą teikti“, o susiprasti patys kovoją ir visokiais būdais atlyginti liejantiems kraują ir Vakarus gelbstintiems ukrainiečiams. Ukrainiečių kova žūtbūtinė, nes kas jau kas, o jie kuo puikiausiai supranta -- rusų okupacija būtų fizinis ukrainiečių tautos naikinimas, kad jie jau niekada nebegalėtų kelti jokių geopolitinių ‚problemų“ sustiprėjusiam rusiškajam imperializmui. Rusija yra patyrusi tautų ir žmonių naikinimo sumanymų vykdytoja. Tautų perkėlimai išžudant daugumas, trėmimai, badai, o šiuo metu ir ekokatastrofos.  Ryškus yra Chatynės pavyzdys, kaltę suverčiant kitam agresoriui, kitam šėtoniškajam pavidalui. Toks pat likimas numatytas ir pabaltijiečiams – išsigelbsti pabėgę, likusieji sunaikinami arba prisiekę okupanto valdžiai ir pakeitę tautybę bei pilietybę paliekami filtraciniam dešimtmečiui kaip antrarūšė darbo jėga. Dera prisiminti ir priminti – Jungtinės Valstijos ir kitos Vakarų šalys buvo sutartimis pažadėjusios apsaugoti Ukrainos valstybingumą ir suverenitetą. Neapgynė. Tad dabar ne „pagalba teikiama“, o vykdomi Ukrainai atsisakant branduolinės ginkluotės prisiimti įsipareigojimai. Mūsų žiniasklaidininkams vertėtų mažiau kreipti dėmesį į Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio retoriką, aiškinant, esą jis „ne tuo tonu“ kalbėjęs ar „ne taip“ išsireiškęs,  nes šitaip pilamas vanduo ant ukrainiečių kovą ir politiką menkinančio rusiškojo propagandinio malūno. NATO vienybės rodymas kol kas nesumažina ukrainiečių karių aukų. Tokie samprotavimai rodo ne žiniasklaidininkų bei analitikų įžvalgumą, o  jų, kaip vakariečių,  savimonės menkumą: juk apgailėtinai atrodo, kai nesuvokiamu didvyriškumu rusiškosios ordos puolimą atlaikančios ir mus visus gelbstinčios valstybės Prezidentas turi viešai prašyti vienokių ar kitokių ginklų ir viešumu bandyti „palaužti“ besibaiminančius dėl vadinamosios „eskalacijos“ Vakarų šalių politinius elitus ar įnirtingai prieš vadinamąją „rusofobiją“ kovojančius ir „didžiąją Rusijos kultūrą“ ne tik plačiuosiuose Vakaruose, bet ir Lietuvoje gelbstinčius politikus bei kultūrininkus. Kaip čia pasaulis išgyvens be Puškino, Čaikovskio, Dostojevskio ar Tolstojaus? O kaip be Gergijevo? Išgyvena Afrika, Lotynų Amerika, Kinija ir kitos šalys. Išgyvens ir Europa su Jungtinėmis Valstijomis. Juolab kad niekas nemenkina jų didžių kūrinių. Norima tik pailsėti nuo kultūrinės rusiškosios ginkluotės, kuri vis labiau pasitelkiama imperiniams genocidiniams tikslams, kaip anais laikais sovietinei ekspansijai įtvirtinti bei sovietiniam internacionalizmui stiprinti. Atėjo metas vakarietiškai civilizacinei savivokai, kuriai dera Įgyti tam tikrą kultūrinį imunitetą nuo visokio „rusiškumo“, padedantį atskirti kultūrinį veikimą nuo politinio bei geopolitinio. 

Apie NATO viršūnių susitikimo rezultatus daug kalbėta ir dar daugiau bus prirašyta. Pridėta daug pliusų, aptarti ir minusai. Tad nekišiu savo trigrašio, o tik išsakysiu savo kelis pastebėjimus, susijusius su mūsų valstybės ir vadinamojo Rytų flango saugumu. Gerai kad paskelbtas šio flango gynybos strateginis dokumentas, išsiliejęs bene 4 400 puslapių rašinyje. Numatyta daug veiksmų bei veiksnių, tačiau neteko girdėti aiškios gynybos nuostatos – kaip, kuo ir per kiek laiko atsakoma į Rusijos užpuolimą. Kitas klausimas – kas bus laikoma „užpuolimu“, kad pradėtų veikti NATO gynybiniai pajėgumai? Kol kas gynyba stiprinama dvišalių santykių pagrindu. Vargu ar toks stiprinimas yra veiksmingas hibridinių karų atveju – juk užpulti galima nepažeidžiant valstybė sienų. Sveikintina, kad NATO pajėgų vadui suteikta teisė atsakyti į Rusijos agresiją, tačiau atsako apimtis ir greitis neabejotinai priklausys nuo „užpuolimo“ turinio apibrėžties ir su juo susijusių „algoritmų“, taip pat ir nuo galimų eskalacijos vaizdinių. Kaip nepajėgsiančiam įžengti į biurokratinę NATO dokumento tankynę žmogui norisi pasidomėti, ar numatyta yra prevencinio smūgio galimybė? Rusijos karinė doktrina tokį smūgį yra įteisinusi, tad agresorius turi pranašumą? Pagrindinis saugumo dalykas – branduolinis skydas. Tačiau apie jį turėtų aiškiai pareikšti Jungtinės Valstijos. Ukrainos saugumas – taip pat susijęs su jos pačios branduoline ginkluotę, kuri jai turi būti grąžinta ar kompensuota, nes sulaužytas susitarimas dėl jos branduolinio nusiginklavimo. Šiuo klausimu nederėtų veltis į juridinę ir kitokią ekvilibristiką, o labai aiškiai pasakyti – kaip ir kada.