Erika Drungytė. Karys yra karys

Šis pasaulis (žmogaus akimis) sudarytas iš opozicijų. Tačiau yra ne visai taip. Jeigu buvo šventas Jurgis su ietimi rankoje, tai turėjo atsirasti ir šventas Pranciškus su paukščiais ant rankų. Rytų išminčiai tai vadino pusiausvyra, In ir Jan, balta ir juoda viename apskritime, kad amžinasis variklis niekada nesustotų. Lietuvos kovų už laisvę ir tikėjimą kelyje matėme ir karingų jurgių, ir taikių pranciškų. Jie visi nuveikė didelius darbus, stiprindami tautos dvasią, įkvėpdami savuoju pavyzdžiu, neleisdami prarasti vilties. Galbūt ryškiausiomis tokio skirtingo veikimo asmenybėmis galėtume įvardinti kunigą monsinjorą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Vincentą Sladkevičių. Pirmasis – neabejotinai karys, antrasis – taikos apaštalas. Tačiau tai tik prigimties raiška, tik nevienoda kūno ir psichikos konstitucija, tik kitaip perduodama ta pati žinia. Iš vienos pusės abu dvasininkus galėtume vadinti idealistais, tikėjusiais šio gyvenimo permainomis ir tiesos atstatymu. O iš kitos pusės, jie tiesiog buvo krikščionys, tikri Kristaus mokiniai, savo gyvenimais įtvirtinę jo mokymą: Dievas yra teisingas, Dievas yra meilė, šėtonas visada pralaimi. Šalia jų į vieną gretą stoja Viešpats karalystėje ir dar čia, žemėje, mums užtarimo meldžiantys broliai ir seserys: Juozas Zdebskis, Vincentas Vėlavičius, Algimantas Keina, Monika Gavėnaitė, Genovaitė Drąsutytė, Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas, Robertas Grigas, Nijolė Sadūnaitė ir daugybė kitų. Tremtiniai, kaliniai, kankiniai, persekiotieji... Bet pastebėkime, kad svarbiausias, pats galingiausias dėmuo, kuris jungia juos visus – meilė. Vadinasi, drąsa, vadinasi, ne baimė.

Bet šį kartą plačiau turėtume aptarti Alfonso Svarinsko indėlį į visos Lietuvos ir net pasaulio istoriją, iš kurios jo niekas neištrins, kad ir koks didelis noras būtų. Romųjį ir nuolankųjį V. Sladkevičių iš jos eliminuoti pamėginta prieš kelis metus – niekšiškai, negrabiai, kagėbistiškai, šviežiu rašalu įrašant pavardę į neva su sovietų saugumu bendradarbiavusiųjų sąrašą. O štai A. Svarinsko, nors ir gynusio E. Kusaitę bei D. Kedytę, kas bemaž prilygsta valstybės išdavystei šių dienų politikos kontekste, taip lengvai nustumti į paraštes nepavyko. Viena vertus – o ką jam galima prikišti? Kita vertus, pataikūniškumu išsiskiriančios biurokratijos atstovams, kaip ir ano režimo laikų funkcionieriams, didelį įspūdį daro šalia kunigo pavardės minimas JAV prezidento Ronaldo Reigano vardas, kuris ištraukė dvasios tėvą iš lagerio anuomet ir iš galimo istorijos perrašymo dabar. 

Keista ir nejauku kalbėti apie istoriją, kuri tokia gyva, jog sukelia kognityvinio disonanso efektą. Regis, dar visai neseniai sėdėjome bunkeriuose, slapstėme pogrindžio spaustuves, tyliai verkdavom mažose virtuvėse tarsi sakyklose, dalindamiesi uždrausta literatūra, Vatikano žinių nuotrupomis ar tiesiog kalbėdamiesi apie amžiną pasiryžimą niekada nepasiduoti. Tačiau šiandieną vis dažniau susivokiame, kad svajotoji laisvė taip ir nebuvo pasiekta, nepaisant formalaus jos įtvirtinimo. Jei anksčiau dar būdavo vietų pasislėpti ir rasti sienų be ausų, tai dabar mus seka net banko kortelė. Jei anais laikais viešumas ir – o paradokse! – skundas Maskvai bei pasirėmimas Konstitucija ar įstatymais kažką galėjo išjudinti, tai šiomis dienomis nėra nei kam rašyti, nei kuo remtis, nei kur viešinti, nes privilegijuotieji yra žąsys, nuo kurių viskas nubėga lyg vanduo, nepaliesdamas neliečiamumo aliejais pateptų jų kūnų. Skaitant A. Svarinsko prisiminimus, šimtai dalykų – persekiojimo priežastys, motyvai, agentų ir šiaip kvailų aktyvistų – komjaunuolių/komunistų – veikimo modeliai, net mintys ir vieši pasisakymai – tokie atpažįstami, tokie panašūs į tai, kas vyksta dabar, kad negali atsikratyti įspūdžio, jog politrukai su visais savo lozungais ir plakatais, tardytojai su visa savo retorika, valytojos, gavusios valdyti valstybę (čia pagal V. I. Leniną) iš anų laikų persikėlė į šiandieną gyvi ir nenukentėję. Štai kodėl kognityvinis disonansas.

Iš monsinjoro liudijimų: „Kai 1964 metais išėjau į laisvę ir grįžau į Lietuvą, pamačiau, jog žmonės čia labai pasikeitę: dauguma prasigyveno, praturtėjo, aplink klestėjo korupcija ir spekuliacija, visų mintys sukosi tik apie rublį. Tuo tarpu dvasinėje plotmėje buvo visiškas skurdas, prisitaikymas, pesimizmas ir apatija.“ O dabar išbraukime metus, rublį pakeiskime euru ir... Įsiklausykime, kaip tai skamba, jeigu sakome: „Kai išėjome į laisvę, kai grįžome į Lietuvą, pamatėme, jog žmonės čia labai pasikeitę: dauguma prasigyveno, aplink klestėjo korupcija ir spekuliacija, visų mintys sukosi tik apie eurą. Tuo tarpu dvasinėje plotmėje buvo visiškas skurdas, prisitaikymas, pesimizmas ir apatija.“ Nuo šių dvasios tėvo ištartų žodžių praėjo beveik 60 metų. Tačiau maža kas pakito, net suvokiant kokio dydžio auka buvo paaukota, kad Lietuva atgimtų. Neveltui mūsų laisvės atkūrimo iniciatorius taip ir buvo vadinamas – atgimimo sąjūdis. Taigi, kas turėjo atgimti, kas iš naujo pasirodyti tos svajotos 1918-ųjų Lietuvos tęsinio pavidalu? Manėme, jog bemaž ideali valstybė, nes juk sukaupėme šitiek patirties. Ta, apie kurią pakiliai kalbėjo poetai ir filosofai, ta, apie kurią lyg viziją rašė išeivijos dvasiniai autoritetai, ta, kurią tarsi eilėraštį sudėjo Konstitucijos kūrėjai. Tačiau... Paskelbus nepriklausomybę, prasidėjo tokie reikalai, kuriuos galėtume apibūdinti buvusio Lietuvos banko valdytojo Vito Vasiliausko žodžiais, kai jis mestelėjo, jog „etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“.

 Kitas tautos karys, tik ne dvasininkas, bet dvasinei kultūrai davęs šimteriopai daugiau nei visi šiandieniniai „patriotai“ kartu sudėjus, Algirdas Patackas kadais Sąjūdžio mitinge sakė: „Mes norime laisvės, bet ar nuo to pradedame? Iš Sąjūdžio programos dingsta etinės vertybės, vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Yra pavojus nematyti pagrindinio priešo – mūsų dvasinio skurdo. Pirmiausia reikia vaduotis iš savo nuodėmių. Nėra laisvės be doros. Tik dora suteikia moralinę teisę būti laisviems. Jei patys sugesime, tuomet galas. Pirmiausia reikia susitvarkyti su savimi, o tuomet kariauti su išorės priešais. Iš savęs reikia reikalauti dešimt kartų daugiau, kaip iš kitų“. 

Šis dvasinio skurdo motyvas šiandieną vėl skamba kaip pagrindinis „SOS“, nors manėme, kad vienon greton sustoję mūsų tautos milijonai, giliu sovietmečiu lyg orą duobėje gaudę kiekvieną metaforą, užuominą, slaptą ženklą Jono Jurašo spektakliuose, Justino Marcinkevičiaus dramose, Marcelijaus Martinaičio posmuose, dainų švenčių tribūnose ar folkloro ansamblių pasirodymuose, ir toliau tęs tą šventą kovą už savo žemę, kalbą, tikėjimą ir kultūrą, kitaip sakant, už antrąją modernią Respubliką, kurios fundamentas – nacionalinės ir bendražmogiškosios, humanistinės vertybės. Deja. Mūsų valdžių, tapusių „elitu“, degradavimą ir valstybės laivo pasukimą priešinga kryptimi matė kiekvienas. Tačiau ne kiekvienas stojo budėti, kaip tai darė mano jau minėtieji Dievo kariai ar kai kurie pasauliečiai. A. Svarinskas iš visų išsiskyrė savo nuoseklumu, blaivia nuovoka, kritiniu mąstymu, nesusitaikymu su blogybėmis, kurios klestėjo jau po mūsų trispalve. Jo raginimai nepasitenkinti laisvės faktu, o toliau kovoti dėl pamatinių žmogaus teisių, gilinti dvasinę kultūrą, ginti vaikus, atsigręžti į Dievą nenutilo iki mirties. 

Ar įmanoma pasakyti, kas šiam žiauriai kankintam, be paliovos slapčia sektam, tremtam ir kalintam kunigui buvo stiprybės šaltinis? Jų visų, mano vardytųjų, stuburas nelinko, nelingavo, jokia propaganda jų neveikė, joks melas, saldūs pažadai ir vilionės negundė, tačiau monsinjoro išskirtinumas tas, kad jis nė akimirkos nenutilo. Jo žodžio kardas buvo garsus ir aiškus, jo pozicija tiesi ir visada vertikale aukštyn kylanti. Tai gilaus, gelminio tikėjimo ir atsidavimo Dievui pavyzdys, kurį mes regėjome gyvą ir galėjome stebėti, kaip tai veikia aplinkinius, kaip į tai reaguoja to nesuprantantys arba neigiantys, kaip elgiasi priešingų jėgų vedami asmenys. Tad visada, visada buvo galimybė ne tik matyti Kristaus žaizdą, bet ir įkišti į ją pirštus. Tačiau dabar, atgavus tą trokštąją laisvę, paaiškėjo, jog mums nereikia Kristaus, kad mums jo meilė per sunki, nes reikalauja atsakomybės ir pareigos. Dar daugiau – per 35 metus supratome, jog mums gera gyventi visuotinio tikėjimo pajuokimo ir bažnyčios išvarymo laikais. Kitaip tariant, mes priėmėme komunizmą atgal, nes jis atėjo apsirengęs ne karine uniforma, o raudonkepuraitės suknele, ir savo noru leidomės praryjami globalios ateizmo mergaitės, nors ji niekada neslėpė, kad yra vilkas. Ir tik tokie (vienintelės dabar leidžiamos tiesos adeptų akimis) „kvaileliai“ kaip A. Svarinskas. N. Sadūnaitė, J. Kauneckas niekaip nenorėjo, lygiai kaip anais laikais, patikėti šia pasaka.

Ir dar štai kas. Yra vienas dalykas, kurio, net ir būdama krikščionė, net ir suprasdama krikščioniškos meilės ir atleidimo savo priešams dvasinę prasmę, negaliu priimti. Tai budelių reabilitacija viešai atleidus jų nuodėmes, kaip kad A. Svarinsko poelgis dėl jį tardžiusio ir vis kalėjiman siuntusio Egidijaus Bičkausko. Visai kitokia buvo A. Patacko reakcija atsidūrus analogiškoje akistatoje. Kai jam ir buvusiam jo tardytojui buvo paskirti vienodi valstybės apdovanojimai, jis pasakė, kad, nors ir atleidžia, visgi liks principingas: „Jei teisus jis – buvęs mano tardytojas – tada neteisus aš ir visas mano gyvenimas. Būti viename sąraše, stovėti greta apdovanojimų ceremonijoje – reiškia pripažinti šį savo neteisumą. Ir ne tik savo, bet bendražygių, laisvės kovų dalyvių, o taip pat tūkstančių Lietuvos vyrų, atsigulusių pamiškėse. Tai reikštų išduoti jų atminimą ir įvardinti jų auką kaip beprasmę“. Ir tokių dalykų mūsų valstybėje apstu. Galbūt visuomeniniame, politiniame gyvenime tokiems okupacinės valdžios tarnams nesuteikus privilegijų mes šiandieną matytume kiek šviesesnę padangę.

Reziumuodama drįstu mąstyti taip: kol dar neprigaminta po robotą kiekvienam nepaklusniajam prižiūrėti, kol mašinoms dar nesuteiktos žmogaus teisės ir jos nepradėjo vykdyti egzekucijų pagal instaliuotas programas, mes vis dar galime rinktis, kaip suvokti reiškinius, vykstančius aplink mus, kokią poziciją išlaikyti bent jau prote ir širdyje, kuo tapti savojoje veikloje – prisitaikėliu ar nesusitaikėliu, skundiku ar artimo mylėtoju, padlaižūnu ar nuošalės vienišiumi, paklusniu sraigteliu ar kariu. Kažkada, rašydama dainą Gyčiui Paškevičiui, surimavau tokias eilutes, kuriomis noriu pabaigti pranešimą ir tarsi paskirti jas Alfonso Svarinsko gyvenimui įgarsinti: Dar anksti tau pasiduot, rankas nuleist. / Jei pradėjai, tai žaidimą reikia baigt. / Jeigu tau sakys: vienas – ne karys, / Netikėk, karys yra karys.