KT svarstys bylą dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose nevalstybine kalba

www.alkas.lt

Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad birželio 20 d., antradienį, 14 val. pradės nagrinėti byla dėl pavardžių rašybos Lietuvos piliečių asmens dokumentuose nevalstybine kalba.

Grupė Seimo narių (pareiškėjai) KT prašė ištirti, ar Konstitucijos 14 straipsniui neprieštarauja Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnio 2 dalis tiek, kiek jose įtvirtinta galimybė piliečių asmenvardžius rašyti ne valstybine kalba.

Seimo nariai savo abejones grindžia, be kita ko, tuo, kad nors Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime, apskritai neužkirto kelio Lietuvos Respublikos piliečio pase asmens vardą ir pavardę rašyti ne valstybine kalba paremtais rašmenimis, tačiau jis aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, jog keičiant vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką įstatymų leidėjas privalo kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK), kurios priimta oficiali išvada yra privaloma visoms valdžios institucijoms.

Pareiškėjų narių nuomone, tai reiškia, kad keisdamas vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką įstatymų leidėjas privalo ne tik kreiptis į VLKK, bet ir atsižvelgti į gautą oficialią VLKK išvadą.

Pareiškėjai KT nurodė, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, svarstydamas Įstatymo projektą Nr. XIIIP-535, 2021 m. sausio 14 d. kreipėsi į VLKK su prašymu pateikti oficialią išvadą dėl minėtame projekte siūlomos piliečių asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis.

VLKK 2021 m. lapkričio 6 d. priėmė, pareiškėjos vertinimu, neigiamą išvadą dėl pateikto Įstatymo projekto. Kaip nurodo pareiškėja, pasak VLKK, Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašytini lietuviškais rašmenimis, išskyrus dvi galimas išimtis: a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą; b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško raidyno rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.

Tačiau įstatymų leidėjas, pareiškėjų nuomone, tokios VLKK išvados nepaisė ir įtvirtino ginčijamą teisinį reguliavimą, taip pažeisdamas Konstitucijos 14 straipsnį.

Alkas.lt primena, kad nelietuviškos asmenvardžių rašybos oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose  bemaž tris dešimtmečius kantriai siekia į Lietuvos lenkų rinkimų  akcijos (LLRA) politinę partiją susibūrę lenkų nacionalistai ir juos skatinantys bei remiantys Lenkijos politikai ir aukščiausia Lenkijos valdžia. Nors šie nuolatiniai reikalavimai viešai buvo pateikiami kaip tariama žmonių teisė į „autentišką asmenvardį“, tačiau tikras geopolitinis jų siekis – sutelkti prieškarių Lenkijos okupuotos pietryčių Lietuvos dalies tautiškai tvirtai neapsisprendusių gyventojų grupes ties lenkišką tapatybe.

„Lenkija niekada nepripažino 1920-1939 m. dalies pietryčių Lietuvos okupacijos ir aneksijos. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Lenkijoje iš karto pradėta kurti po II pasaulinio karo į Rytus nuo Lenkijos sienų esančių prarastų teritorijų repolonizacijos strategija. 

Lenkijos Seimo Senato užsakymu buvo sukurta strategija nukreipta į po Sovietų sąjungos žlugimo ir Europos sąjungos įsigalėjimo Lenkijos tiesioginei įtakai atsivėrusius „kresus“ tai yra „pakraščius“ –  taip lenkai vadina prieš II pasaulinį karą valdytas teritorijas Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje.

Tarp šios strategijos veiksmų minimi ir tokie kaip tariamai pažeidžiamų tautinės mažumos teisių gynimas, bei elito polonizavimas“, – sako vienas iš Asociacijos „TALKA kalbai ir tautai“ steigėjų, šios asociacijos pirmininko pavaduotojas, žinomas lietuvybės puoselėtojas, Lietuvos nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas Jonas Vaiškūnas.

Pasak J. Vaiškūno šios strategijos sėkme užtikrina tai, kad pasirenkamas palaipsninis, netiesioginis veikimo būdas.

„Kad ir šioje byloje dėl asmenvardžių rašybos oficialiuose dokumentuose nelietuviškomis raidėmis  – pradėta nuo už užsieniečių ištekėjusių moterų teisės rašyti pavardes Lietuvoje taip kaip rašoma užsieniečio vyro šalyje. Kalbėta tik apie „W“ ar kelias lotyniškas  raideles. Dabar kai tie tikslai pasiekti ryžtingu žingsniu einama toliau – jau pateikti įstatymo projektai dėl teisės vardus ir pavardes Lietuvos piliečių pasuose rašyti su visais galimais diakritiniais ženklais. Rengiami įstatymų projektai numatantys, ne tik vietovardžių rašybą nevalstybine kalba, bet ir daugiakalbystės įteisinimą kai kuriose Lietuvos Respublikos vietovėse“, – sako J. Vaiškūnas.

Ar Lietuvos valdžios, saugumo ir teisėtvarkos įstaigos galu gale sugebės suvokti sprendimų silpninančiu valstybinės lietuvių kalbos statusą pavojų mūsų valstybingumui, ar sugebės pristabdyti į Lietuvos išvalstybinimą kreipiančių teisės aktų priėmėjus priklausys ir nuo KT sprendimo šioje byloje.