Dominykas Vanhara. Lietuvos nepriklausomybės kovų stebuklas

Būtent stebuklas, nes kitaip, kaip tik stebuklu to, ką padarė tuo metu naujai įkurtos Lietuvos Respublikos laisvę gynę kariai 1918-1920 metais, pavadinti neišeina. 

Pradėti reikėtų nuo istorinio konteksto: 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą, visa Lietuvos teritorija buvo vis dar okupuota kaizerinės Vokietijos imperijos, ir tokia liko dar beveik metus. Tuometinė okupacinė vokiečių valdžia, švelniai tariant, Lietuvos nepriklausomybės siekiais nebuvo baisiai sužavėta. Iš čia ir siekis Lietuvą padaryti monarchija, jos karaliumi išrenkant Vokietijos kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą, kuris jau buvo pasivadinęs Lietuvos karaliumi Mindaugu II ir jau buvo pradėjęs mokytis lietuviškai. Net karaliaus rezidencija jam buvo numatyta – Vilniaus Verkių rūmai (kai kitą kartą ten eisit pasivaikščioti, atminkit, kad šis dvaras galėjo tapti Lietuvos karalių rezidencija). Visa tai buvo atlikta tam, kad okupacinė vokiečių valdžia mažiau priešintųsi ir jaustų didesnį palankumą Lietuvos nepriklausomybei. Tačiau galiausiai nutiko taip, kad kaizerinė Vokietijos imperija karą pralaiminėjo ir galiausiai pralaimėjo, todėl turėjo didesnių problemų, nei Lietuvos nepriklausomybė, kas nulėmė, jog Lietuvos karaliaus paskyrimas buvo atšauktas, Lietuva tapo respublika, o jos pirmuoju prezidentu buvo paskirtas Antanas Smetona. 

Vokietija I Pasaulinį karą pralaimėjo 1918-11-11, tačiau, okupacinei Vokietijos valdžiai karą pralaimėjus, Lietuvos problemos tuo ne tik kad nesibaigė, bet priešingai – galima sakyti, kad problemos ties tuo prasidėjo. 

Antrasis būtinas paminėti aspektas kontekstui – tuometinė Lietuvos ekonominė, socialinė ir kultūrinė būklė. Pradedant nuo to, kad, po pralaimėtų 1831 ir 1863 metų sukilimų, caro valdžia į Lietuvos kraštą žiūrėjo kaip į maištininkus, todėl nieko į šį kraštą neinvestavo ir nesirūpino šio krašto vystymu. Savo ruožtu, Klaipėdos kraštas su uostu tuo metu priklausė Vokietijos imperijai. Trumpai tariant, tuo metu, kol Lietuva buvo caro valdžioje, uosto nebuvo. Pramonės įmonių buvo vos kelios ir tos pačios smulkios bei nereikšmingos. Kelių ir geležinkelių tinklas buvo mažai išvystytas. Po to, kai pralaimėjus 1831 metų sukilimą caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą, Lietuvoje nebuvo jokios aukštosios mokyklos. Gimnazijų irgi ne per daug buvo. 

Todėl beveik visa krašto ekonomika buvo grindžiama žemės ūkiu. Tai dar būtų buvę pusė bėdos, tačiau ir pats tuo metu Lietuvoje buvęs žemės ūkio modelis buvo archaiškas ir ypač atsilikęs, grindžiamas dvarų žemėvalda – feodalizmo rudimentu. Net baudžiava buvo panaikinta vos prieš keliasdešimt metų. Todėl visas tuometinis Lietuvos žemės ūkis susidėjo iš stambių, tačiau ypač neefektyviai valdomų ar net apleistų dvarų, ir daugybės mažažemių ar net bežemių valstiečių. Todėl dar iki prasidedant I Pasauliniam karui, Lietuva buvo smarkiai ekonomiškai atsilikęs, neišsivystęs ir tamsus kraštas. Prasidėjęs karas ir sekusi vokiečių okupacija reikalų nepagerino. 

Apie tuometinį krašto išsivystymą puikiai liudija tai, kad lauko tualetai, kuriuos dabar visaip yra bandoma išgyvendinti iš Lietuvos, Lietuvoje masiškai pradėti statyti tik 1915 ir vėlesniais metais. O tas buvo padaryta dėl to, kad Vokietija, okupavusi Lietuvą ir pamačiusi, kokios būklės yra lietuvių higienos įpročiai, išleido įsakymą, įpareigojanti visus pasistatyti tuos lauko tualetus. Kaip visas tas klausimas atrodė iki vokiečių – palieku jūsų fantazijai.

Tai va, būtent tokios būklės Lietuva ne tik paskelbė 1918 vasario 16 d. nepriklausomybę, bet ir sulaukė okupacinės Vokietijos pralaimėjimo I Pasauliniame kare. Kaip jau minėjau, okupacinės vokiečių valdžios pralaimėjimas kare didelio palengvėjimo Lietuvai neatnešė, nes jau po mėnesio į Lietuvą pradėjo veržtis bolševikai, kurie iš pradžių užėmė visą šiaurės Lietuvą, įskaitant ir Žemaitiją. Ir va tik kovose su bolševikais Lietuva turėjo sąjungininką – krašte vis dar likusią vokiečių kariuomenę, kuri pirmoji pradėjo bolševikus stabdyti, laimėdama prieš juos kelis svarbius mūšius. 

Šiuo aspektu nesnaudė ir naujai sukurtos Lietuvos valdžia, kurdama Lietuvos kariuomenę. Į kariuomenę stojo ypač gabūs karininkai, įgiję didžiulės patirties per I Pasaulinį karą, tokie kaip Kazys Škirpa, Silvestras Žukauskas, Kazys Ladiga, Povilas Plechavičius. Ir tuo momentu buvo padarytas genialus Lietuvos valdžios sprendimas, ženkliai prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės kovų sėkmės – „prie šautuvo“ ginti Lietuvos buvo pakviesti savanoriai, žadant jiems nemokamai duoti žemės. Paskata gauti žemės už dyką buvo didžiulė, į Lietuvos valdžios kvietimą ginti nepriklausomybės susirinko nemažai savanorių, iš kurių buvo pradėta kurti Lietuvos kariuomenė, kuriai vadovauti ėmėsi mano aukščiau paminėti ir kiti karininkai. 

Tik vėl problema – savanoriai ginti krašto susirinko. Bet dauguma jų buvo visiškai neraštingi kaimo bernai, kurie iš vakaro su šakėmis mėžė mėšlą pono arklidėse, o šiandien atėjo Lietuvos ginti. Klausimas, ar daug iš jų iš viso žinojo, iš kurios pusės tą šautuvą reikia laikyti, jau nekalbant apie gebėjimus taikliai šaudyti, gebėjimą klausyti vadų komandų, kautis mūšyje, kautis mūšyje karinio dalinio sudėtyje? Tačiau aukščiau minėti Lietuvos karininkai sugebėjo per labai trumpą laiką šiuos paprastus kaimo bernus apmokyti į karius, suformuoti Lietuvos kariuomenės karinius dalinius, kurie jau po kelių mėnesių stojo į pirmuosius mūšius su iki tol vokiečių apdaužytais bolševikais, juos stumdami lauk iš Lietuvos, kol galiausiai kovos prieš bolševikus buvo laimėtos, o Lietuva su Lenino Rusija pasirašė 1920 m. taikos sutartį.

Tačiau, vos Lietuvai įpusėjus mušti bolševikus, 1919 m. liepą puolimą Lietuvos kryptimi iš Latvijos teritorijos pradėjo bermontininkai, užėmę Kuršėnus, Šiaulius, Radviliškį, kt., ketindami Pabaltijo regione įkurti naują vokiečių valstybę. 1919 m. lapkričio gale Lietuvos kariuomenė laimėjo Radviliškio mūšį prieš bermontininkus, paėmė daug karo trofėjų, kurie labai sustiprino Lietuvos kariuomenę, o bermontininkai buvo priversti palikti Lietuvos teritoriją. Taigi, visiškai laimėtos ir kovos su bermontininkais.

Bet ir laimėtos kovos su bermontininkais dar nebuvo pabaiga. Per patį Lietuvos kovų su bolševikais įkarštį Vilnių okupuoja Lenkijos kariuomenė. Bolševikams pradėjus Lenkijos puolimą Varšuvos kryptimi, Lenkijos kariuomenė iš Vilniaus atsitraukė, o į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė. Lenkijai laimėjus Varšuvos mūšį prieš bolševikus ir juos visiškai sumušus, Lenkijos kariuomenė vėl pradėjo Lietuvos puolimą. 1920 spalio 07 d. tarp Lenkijos ir Lietuvos pasirašoma Suvalkų sutartis, kuria nustatyta demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, pagal kurią didžioji dalis Vilniaus krašto ir pats Vilnius pripažinti Lietuvai. Tačiau jau kitą dieną, t.y. 1920 spalio 08 d. Lenkijos generolas Liucijanas Želigovskis inicijuoja tariamą maištą ir 1920 m. spalio 09 užima Vilnių bei pradeda puolimą centrinių Lietuvos regionų kryptimi, o taip pat paskelbia apie naujos valstybės – Vidurinės Lietuvos sukūrimą. Želigovskio pajėgos yra sumušamos Lietuvos kariuomenės Širvintų ir Giedraičių mūšiuose, priverčiamos trauktis. Tačiau tolesnis Lietuvos kontrpuolimas yra nutraukiamas Tautų Sąjungos, ko pasekmėje kitus 19 metų Vilniaus kraštas lieka užimtas Lenkijos.

Viską įvertinus, konstatuotina, kad besikuriančios Lietuvos valstybės kariuomenė sugebėjo, iš esmės, vienu metu kovoti ir nugalėti tris priešus, kurių kiekvienas, atskirai paėmus, buvo daug kartų stipresnis nei Lietuvos kariuomenė. O čia Lietuvą puolė visi trys beveik vienu metu. Du iš šių priešų Lietuvos buvo visiškai sumušti ir kova laimėta sausai (bolševikai ir bermontininkai), jiems neatiduodant nei metro Lietuvos žemės. Kovos prieš Lenkiją buvo laimėtos pusiau, išsaugant Lietuvos nepriklausomybę, bet prarandant Vilnių ir Vilniaus kraštą. Priminsiu, kad po I Pasaulinio karo nepriklausomas valstybes bandė paskelbti ir Ukraina, ir Baltarusija, ir Sakartvelas, tačiau jiems nepavyko, neatsilaikius prieš bolševikus. Lietuvą puolė ne tik bolševikai, bet ir bermontininkai bei Lenkija vienu ir tuo pačiu metu. Ir Lietuva atsilaikė bei laimėjo. Lietuvos valstybė, kuri tuo metu buvo nuskurdusi, neišsivysčiusi ir neišsilavinusi. Su kariuomene, kuri buvo sudaryta iš neraštingų kaimo bernų, kurie iki tol nelabai žinojo, už kurio galo šautuvą reikia laikyti. Todėl Lietuvos nepriklausomybės kovos ir yra stebuklas. 

Dar papildant šį stebuklą, tai per visas Nepriklausomybės kovas žuvo apie 2000 karių ir karininkų. Per du metus kovų su trimis gerokai pajėgesniais priešais. Kaip nurodo prof. Valdas Rakutis, vien per vieną dieną 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metu ir vien Kaune žuvo tiek pat. 

Kas yra šio stebuklo autoriai? Visų pirma, tuometinė Lietuvos politinė valdžia, laiku ir tinkamai priėmusi sprendimą kurti Lietuvos kariuomenę bei kviesti savanorius, jiems žadant nemokamai duoti žemės. Visų antra, aukščiausi tuometinės Lietuvos kariuomenės karo vadai, tokie kaip Silvestras Žukauskas, Kazys Ladiga, Kazys Škirpa, Povilas Plechavičius, kurie beveik be klaidų vadovavo karo veiksmams. Visų trečia – žemesnio rango karininkai, kurie ne tik per labai trumpą laiką puikiai apmokė ir paruošė karius iš neraštingų kaimo bernų, ne tik puikiai vadovavo jiems mūšiuose, bet ir tinkamai rūpinosi, kad jiems patikėtų karių gyvybės mūšyje būtų išsaugotos. Visų ketvirta – kariai savanoriai, kurie atsiliepė į kvietimą ginti valstybę nuo priešų, kovėsi narsiai ir motyvuotai. 

Mano nuomone, tai buvo keturios pagrindinės priežastys, sukūrusios Lietuvos nepriklausomybės kovų stebuklą, kuris leido susikurti Lietuvos tautinei valstybei, ko pasekmėje buvo sukurta lietuvių tautos tautinė savimonė, kuri nebesileido sunaikinama per 50 sovietų ir nacių okupacijos metų.