Vidmantas Janulevičius. Verslas stoja dėl elektros kainų

Vis dažniau pradedame girdėti viešojoje erdvėje pamokymus, kad didysis verslas turi solidarizuotis ir „pakentėti“, nes 2021 m sugeneravo kosminius pelnus ir dabar turi galvoti apie ilgalaikius žingsnius. Nesinori veltis į viešųjų ryšių diskusiją, bet tik keletas faktų visų gudriausių pamąstymui: 

•  Praėjusios savaitės duomenimis, sustojo arba dalinai pristabdė veiklą dvylika įmonių,  kai kurios įmonės vis dar veikia viena-dviem pamainomis, bet neilgai. Šis skaičius kiekvieną savaitę tik augs. Ir nereikia galvoti, kad tokius sprendimus verslininkai priima lengva ranka. Tai jau paskutinis žingsnis, kai nori sustabdyti darbą „į minusą“. 

• Sunkumų patiria praktiškai visos įmonės, kurių sąnaudose elektra arba kiti energetiniai ištekliai anksčiau sudarė per 10 proc. galutinio produkto savikainoje. Iki krizės elektra, kalbant apie pramonės vidurkį, viso produkto sudėtyje sudarė nuo 5 iki 25 proc., o dabar – didžiąją dalį. 

• Kai energija sudaro nuo 5 proc. iki 25 proc. gaminių savikainos ir kai ji per mėnesį pabrangsta 3,5 karto, tai jau nebėra smūgis žemiau juostos – tai nokautas,

• Per metus vidutinė elektros kaina Lietuvoje išaugo daugiau kaip 5 kartus. Dėl smarkai pabrangusios elektros energijos Lietuvos įmonės praranda konkurencingumą ir eksporto rinkas, nes už elektrą moka gerokai daugiau nei kaimyninės ES šalys.

• Gauname informaciją iš įmonių, kad daugeliu atveju užsakovai atsisako produkcijos, kadangi kaina, lyginant su kitomis šalimis, yra nekonkurencinga ir užsakymai atidedami iki kitų metų. 

• Reikia suprasti, kad produkcija brango ne tik dėl elektros - iki to laiko ženkliai išbrango žaliavos, logistikos kaštai. Žaliavos, kurios keliavo iš artimiausių kaimynų, dabar keliauja iš Azijos – visa tai brangina galutinį produktą. Net turėdami 0 pelno maržą daugelis produktų jau negali konkuruoti globaliose rinkose. 

• Verslininkai mielai statytų nuosavas elektrines, tačiau susiduria su biurokratiniais trukdžiais, techniniais ribojimais. Visa tai labai ilgą laiką stabdė nuosavos gamybos užsitikrinimo galimybes. Tik dabar, kai jau sėdime energetinės krizės dugne, valstybė pradėjo sparčiau spręsti klausimus, naikinančius kliūtis atsinaujinančios energetikos plėtrai.

• Apie išgyvenimo klausimus kalba ne tik Lietuvos pramonė, visa Europos pramonė susiduria su tomis pačiomis problemomis ir kartu su savo Vyriausybėmis ieško sprendimų.

• Pamokymai, kad verslas turėjo įsivertinti rizikas ir apsidrausti skamba beviltiškai, nes verslas gali įsivertinti ir valdyti nuo jų priklausomas rizikas, bet ne geopolitines. 

Valstybė per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų sugebėjo užsitikrinti tik 30 proc. nuosavos generacijos – visa kita yra importuojama elektra. Ar taip pat verslo kaltė ir klaida?