kun. Mindaugas Martinaitis. Kalba prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo

Mielas ir brangus Monsinjore Alfonsai Svarinskai,

Mieli ir brangūs čia palaidoti partizanai, Lietuvos laisvės gynėjai.

Atvažiavome šiandien Jūsų aplankyti, prisiminti mums brangią Lietuvos istoriją, iš jos pasisemti išminties ir stiprybės. Stovėdami prie Jūsų kapų aiškiau suprantame, kad Lietuva – didvyrių žemė. 

Gal nelabai įprasta kreiptis į mirusius. Paprastai kalbamės su gyvaisiais. Kaip sako lotyniška patarlė, Vivos voco, mortuos plango (lot. gyvuosius šaukiu, mirusius apraudu). Bet pasaulis taip mainosi, kad norisi pakeisti ir šią patarlę ir sakyti: mirusius šaukiu, gyvuosius apraudu.

Taip, šiandien šaukiame Jus, mūsų mirusieji, kurie garbingai gyvenę žemėje, dabar gyvenate Amžinybėje. Ir apraudame gyvuosius, kurie nesupranta gyvenimo prasmės, nemato jo tikslo. Atleiskite, jei sutrukdėme ramų Jūsų poilsį, bet krikščionių tikėjimas ir šventųjų bendravimo tiesa leidžia mums Jus patrukdyti ir priminti, kad patys būdami ramūs dėl savo laimės nepamirštumėte mūsų – šios žemės keleivių.

Šiandien, nusistojus sočiam gyvenimui, mūsų tauta rašo ne pačius gražiausius savo istorijos puslapius. Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto išsižadama ne tik aukštų idealų, bet ir paprasčiausio žmogiškumo. Šiandien valdžia kaip užkerėta tik ir ieško progų priimti įstatymus, prieštaraujančius moralei ir prigimčiai. Kai kurie mūsų tautiečiai, broliai ir sesutės, gal dėl nesupratimo, paklydo, išdavė vertybes, dėl kurių gyvenote Jūs, ir stojo tarnauti pinigui, pilvui, trejopam geismui. Keista, kaip gali žmogus gyventi ir netgi kovoti dėl dalykų, kurių nepavadinsi nei vertybėmis, nei idealais. Tikrai norisi apraudoti gyvuosius, kurie nebežino, nesupranta buvimo prasmės, kurie jungiasi į pamėkliškas procesijas galvodami, jog žengia gyvenimo eisenoje su laisvės, lygybės ir seserybės šūkiais, su vėliavomis, tviskančiomis visomis vaivorykštės spalvomis. 

Sovietiniais laikais buvo toks juokas: buržuazinė Lietuva stovėjo ant bedugnės krašto, o tarybinė Lietuva žengė didelį žingsnį pirmyn. Šiandien Lietuva stovi ant bedugnės krašto – moralinės bedugnės. Ir norima priimti įstatymus, kurie bus tas lemtingas žingsnis „pirmyn“. Tad šiandien ir šaukiame Jus, mirusiuosius. Ir apraudame gyvuosius. 

Prieš devyniasdešimt metų filosofas Stasys Šalkauskis rašė: „Mes gyvename nepaprastais laikais. Pasaulis, patekęs į kovojančių gaivalų sūkūrį, nustojo pusiausvyros. Moderniosios kultūros linkmė [...] parodė mums, prie kokių katastrofų ji vedė vadinamą kultūringą pasaulį. [...] Pašlijęs į dechristianizaciją pasaulis net didinguose kultūros laimėjimuose slėpė nusižudymo ginklą. Atsipalaidavimas nuo nelygstamų principų padėjo įsivyrauti žemiems žmonių instinktams, nešantiems mirtį net tai kultūrai, kuria nelaimingasis pasaulis didžiavosi su tokiu pasitikėjimu. Einančiam dechristianizacijos keliu pasauliui gresia visiško sunaikinimo ir subarbarėjimo pavojus. 

Pasižiūrėkime tik į [...] dorovinį sumenkėjimą, įsivyravusius naujus įpročius, pastebėkime tą gyvenimo smaginimosi geidulį, kuris apėmė mases, atidarykime akis į tą sulaukėjimą, kuris reiškiasi madoje, apsirėdyme, pasilinksminimuose. Mes aiškiai pamatysime baisią dekadenciją, kuri tegali vesti toliau tik į puvimą ir žlugimą. [...] Barbarai eina į mus [...], bet [...] ne iš šalies, [...] iš vidaus, iš dechristianizuoto žmogaus instinktų“ (Stasys Šalkauskis. Ateitininkų ideologija, 1933). 

Pranašiški filosofo žodžiai, užrašyti 1933-iaisiais, dar nemačius koncentracijos stovyklų, dujų kamerų, gulagų, masinio žmonių naikinimo. Pasaulis nebe pirmą kartą istorijoje pasirenka susinaikinimo kryptį. Moralinis susinaikinimas visada eina pirma materialinio. 

Todėl ir patrukdėme Jus, mielieji mūsų mirusieji, mūsų tautos didvyriai. Jūs kovoje už tautos laisvę ir jos dvasinį atgimimą nepagailėjote savo pačių laisvės, sveikatos, nekalbant jau apie gerovę ir ramybę. Jūs, mirusieji, gyviausieji mūsų tautos sūnūs, gyvenantys Viešpatyje, savo malda iš Amžinybės ir visais Dievo Jums duotais būdais padėkite mums, mirtingiesiems, apsisaugoti nuo amžinosios mirties, nuo pražuvimo. 

Jūs kovojote ne savo kovą, ne savo ugnimi žėrėjote. Kovėtės  už Dievo Karalystę, ir Jumyse spindėjo Jo šviesa. Jau nuo pat pradžios buvote nugalėtojai, nes gėris visada nugali, nes gėrio pergalė jau yra amžiams laimėta Kristuje. 

Kokie vargšai yra tie, kurie stoja į blogio pusę. Jie nuo pat pradžių yra pralaimėtojai, nes blogis jau yra pralaimėjęs ir pasmerktas. 

Sustoję prie Jūsų kapų, mieli ir rinktiniai mūsų tautos sūnūs, mes taip pat norime pasirinkti gėrį, pasirinkti Dievo Karalystę, nelikti pasyvūs stebėtojai augančio blogio akivaizdoje. Ir jei pasaulį į pražūtį stumia nukrikščionėjimas, tai mes norime vėl iš naujo sukrikščioninti pasaulį. Jei nukrikščionėjimas sunaikina net gražiausią kultūrą, tai mes norime pasaulį padaryti pažangiausią per Kristų. 

Šiandien Kristui uždaromos durys. Šiandien Kristus ir Jo meilės mokslas išstumiami iš pasaulio ir visuomenės. Dėl to pasaulis ir visuomenė pasmerkia save nyksmui, o gal net bjauriam puvimui ir žlugimui, kaip sako Šalkauskis. 

Mes norime tęsti daugybės savo tautiečių vykdytą misiją iš naujo sukrikščioninti pasaulį, tautą, visuomenę. Vienintelis būdas išgelbėti juos nuo supuvimo, anot ateitininkų šūkio, – visa atnaujinti Kristuje. 

„Norime būti žmonėm mes ne iškamšom

plauko visokio velnių prikimštom.“

Norime

„Visa atnaujinti Kristuje, naujajame žmoguje. 

Žemėje saulė nušvis skaisčiau,

linksmiau užgiedos angelai danguje. “ (Petras Venckus)

Šviesios Jums Amžinybės, vyresnieji mūsų broliai, praaugę laiką ir Lietuvos istorijoje palikę gražiausio žmogiškumo pavyzdį. Jūsų užtarimu tesuklesti Lietuva, teatgimsta mūsų tauta. 

Melskitės už mus, kad atsilaikytume prieš bedievybės tvaną, prieš didžiąją žmogaus puikybės nuodėmę. Tebūna Lietuva Marijos žemė. Ir tegyvuoja Kristus Karalius!