Vytautas Radžvilas. Pasiklydusiems tarp komunizmo ir nacizmo pušų

Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Ukrainiečių kreipimasi į CNN dėl Azovo pulko šmeižto skatina atkreipti dėmesį į labai pavojingą pasaulio žiniasklaidoje, taip pat ir Lietuvos viešojoje erdvėje įsitvirtinusią tendenciją. Įkyriai kartojamos standartinės frazės apie putiniškąjį „fašizmą“ ir „nacizmą“. Šitaip kuriama ydinga propagandinė painiava, kurios neįmanoma laikyti tik apmaudžia teorine klaida. Ukrainos patirtis rodo, kad jos praktiniai padariniai gali būti siaubingi. Karo išvakarėse paskelbtas putiniškasis šalies „denacifikavimo“ planas žadėjo ir vis dar žada mirtį tautinę ir valstybinę savimonę turintiems ukrainiečiams. Būtent tiems, kurie 2014 m. išgelbėjo Ukrainos valstybę. 

Tais metais jos paprasčiausiai nebuvo kam ginti. Sovietmečiu komunistinės „tautų draugystės“ propagandos vadinamaisiais „proletariniais internacionalistais“ paversta ukrainiečių visuomenės dalis buvo bejėgė. Neturėdama tautinio orumo ir praradusi Kremliaus propagandos ištrintą istorinę ir laisvės kovų atmintį, ji net nesuvokė, kam reikalinga Ukrainos valstybė ir kodėl taip jau blogai būtų sugrįžti į motušės Rusijos glėbį. Grėsusios pražūties akivaizdoje lemiamu momentu, o iš tikrųjų paskutinę akimirką, išgelbėjo „nacionalistiniai“ savanorių batalionai. Azovas -- turbūt šauniausias iš jų. Todėl Rusijos propaganda ir konkrečiai Lavrovas padarė viską, kad juos apšmeižtų.  Iš tų pačių paskatų ir lygiai taip pat, kaip šmeižiami ir juodinami visi, išdrįsę pasipriešinti rusiškojo komunizmo nešėjams. Beje, neatsitiktinai tarp juodinamųjų yra ir lietuvių Birželio sukilimo dalyviai bei iškiliausi pasipriešinimo vadai.

Kartojantieji frazes apie Putino „fašizmą“ keistai nepastebi dviejų lemiamai svarbių aplinkybių. Pirmoji -- jis yra komunistinės ideologijos dvasia išauklėtas kagėbistas, neslepiantis savo simpatijų ir nostalgijos SSRS komunistinei imperijai bei sąmoningai palaikantis tokius pat ilgesio „aniems geriems laikams“  jausmus tarp Rusijos gyventojų.

Antroji -- absoliuti dauguma Rusijos gyventojų remia agresiją prieš Ukrainą būtent todėl, kad yra šventai įtikėję, jog to karo kilniausias tikslas ir yra galutinai sutriuškinti „nepribaigtus ukrainiečių fašistus ir nacistus benderovcus“. Kitaip sakant, Rusijos gyventojų sąmonę iki šiol valdo Kremliaus sukurti ir nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų palaikomi ir nei kiek neišblėsę būtent „internacionalinės“ komunistinės imperijos  mitai.

Kaip rodo Bučės atvejis, dar net nelaimėjus karo Ukraina pradedančios nusėti masinės sadistiškai žudomų žmonių kapavietės aiškiai atskleidė, kas laukia tautiškai ir valstybiškai sąmoningų ukrainiečių. Holodomoro tęsinys. Tik pagreitintas, nes užuot ilgai marinus badu, jie būtų iš karto masiškai naikinami ir verčiami į duobes. 

Todėl būtina kelti klausimą, kodėl Rusijos ir Lavrovo melą tiražuojantys ir nuvalkiotas klišes apie Putino „fašizmą“ kartojantys lietuviškieji propagandininkai vengia užsiminti apie tikras Bučėje ir kitur įvykdytų žudynių istorines paraleles -- 1941 m. Lietuvoje komunistinės Raudonosios armijos vykdytus tokius pat sadistiškus susidorojimus su Rainių ar Panevėžio kankiniais.

O žvelgiant dar plačiau -- šio karo kontekste visai kita šviesa nušvinta ir jau senokai „ekspertų“ ir „politologų“ vykdomas  lygiai toks pat „fašistų“ ir „nacių“ etikečių klijavimas tautiškai ir valstybiškai orientuotiems Lietuvos piliečiams ir jų sambūriams. Visa tai keistai primena parengiamąjį „navodčikų“ darbą -- išankstinį „nacionalistų“ sąrašų sudarinėjimą tam atvejui, jeigu „laisvintojai nuo fašizmo ir nacizmo“ ta proga būtų užsukę ir į mūsų kraštą.

Esu linkęs sutikti su pulkininko V. Malinionio prielaida, kad jeigu didvyriškas Ukrainos pasipriešinimas nebūtų sužlugdęs Rusijos planų, Lietuva „iš eigos“ būtų sulaukusi tokio pat smūgio. Šiaip ar taip, aršiausių jos propagandininkų įgarsintas planas nebuvo toks beprotiškas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jeigu Rusija būtų laimėjusi savąjį „blitzkriegą“ per kelias dienas, pagunda vienu ypu „susigrąžinti“ Moldaviją ir tris Baltijos šalis būtų buvusi milžiniška. Juk tai būtų buvusi unikali proga faktiškai vienu smūgiu atkurti imperiją žinant, kad Vakarų sąjungininkai greitos ir didžiulės sėkmės Ukrainoje atveju būtų dar labiau patikėję „nenugalimosios“ Rusijos armijos visagalybe, pareiškę griežtą protestą ir trumpam laikui pridėję vieną kitą simbolinę „baudžiamąją“ sankciją. O ką daryti su lietuviškaisiais „nacionalistais“, „fašistais“ ir „naciais“ Putinas tikrai būtų žinojęs. Juk tikrai sugebėtų pasinaudoti dar nuo lenininės ČK laikų kaupta patirtimi.