Vytautas Sinica. Kalbą „laisvinam“, valstybę „susinam“

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Karo fone valdžia užsivedė pamultikultūrinti Lietuvą. Iš pradžių sumanyta priimti nelyg tai pabėgėlius iš Rusijos ir Baltarusijos, Armonaitė iškart pareiškė, kad jie papildys Lietuvos darbo rinką kaip puikūs IT specialistai. 

Rodos nereikia aiškinti, kad 8/10 Rusijos piliečių palaiko Putiną ir karą Ukrainoje, tad atitinkamai bent ryški dauguma iki šiol iš ten nebėgusių ir nepersekiotų žmonių, dabar bėgti nutaria dažniausiai ne dėl vertybinių nuostatų, o dėl sankcijų. Neteko girdėti apie jokius rimtus patikrinimus ir reikalavimus, kad šie žmonės būtų tikri pabėgėliai, asmeniškai patyrę represijas ar jų grėsmę, kaip nors viešai išreiškę arba kaip sąlygą gyvenimui Lietuvoje sutinkantys išreikšti oponavimą Rusijos agresijai ir ypač Krymo okupacijai 2014 metais. Dabar tiesiog nekritiškai kviečiame jų tūkstančius. 

Paraleliai priimant teisingą nutarimą, leidžiantį Ukrainos karo pabėgėliams 2 metus dirbti nereikalaujant mokėti valstybinės kalbos, pasak kalbos komisijos pirmininko, vyriausybėje svarstyti ir daug didesni planai faktiškai apskritai panaikinti valstybinės kalbos statusą, įvedant viešąsias paslaugas ne vien valstybine kalba. Atseit asmeniui kreipusis į instituciją, jis galėtų paprašyti būti aptarnautas lietuviškai. Bet reikalavimo valstybės tarnautojams ar pareigūnams mokėti valstybinę kalbą nebeliktų. 

Gal liberaliomis akimis tai atrodo tiesiog sveikintina pasirinkimo laisvė. Kalbos politikos klausimais viskas yra sudėtingiau. Valstybinė kalba yra tokia kalba, kurią privalo mokėti tos šalies piliečiai ir kuria toje šalyje vyksta oficialus valstybės bendravimas su savo gyventojais. Kalbos tyrinėtojams gerai žinoma, kad nesant tokio statuso jo neturinčios kalbos pradeda nykti stipresnių, dėl įvairių priežasčių patogesnių ar „perspektyviau“ atrodančių kalbų atžvilgiu. Anksčiau Lietuvoje lietuvių kalba taip nyko rusų, lenkų kalbos naudai, dabar greičiausiai sukūrus „pasirinkimo laisvę“ nyktų anglų kalbos naudai. 

Tekę tirti, kaip sėkmingai Rusijoje įvyko etninių respublikų rusifikacija nieko nedarant prievarta, o tiesiog sukuriant mokymo kalbos „pasirinkimo laisvę“ - per kelis metus nuo to laiko, kai vietinės respublikų kalbos mokyklose nustojo būti privalomos, didelė dalis mokinių ir nustojo jas rinktis. Juk gyvenime bus praktiškesnė rusų kalba. Nors situacija ne identiškai, kalbos politikoje visur ir visada šita „laisvo pasirinkimo“ logika veda prie tų pačių rezultatų - valstybės garantuojamą išskirtinį statusą praradusios kalbos nuosmukį. 

Pacituosiu A. Antanaitį: „Buvo siūloma, kad aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, jog gyventojai, kurie to pageidauja, būtų aptarnaujami valstybine kalba. Jūs įsivaizduojate, kas buvo siūloma? Tam, kad būtum Lietuvos Respublikoje aptarnaujamas valstybine kalba, turi apeliuoti į šitą teisę“, – paaiškino A. Antanaitis.

Jei gerai pamenu, to bent iki 2016 metų nereikalavo net lenkų rinkimų akcija. Galiausiai, žinoma, pareikalavo. Kaip to reikalavo ir 1989-1991 m. autonomininkai. 

Ne visos valstybės, bet konkrečiai Lietuva 100 procentų susikūrė ir save apsibrėžė būtent kalbiniu pagrindu. Lietuvių kalba yra esminis valstybingumo pagrindas. Taip nėra Ukrainoje, kur daug ukrainiečių kalba rusiškai ir neapibrėžia savo tapatybės per kalba, bet šia prasme ukrainiečiai yra iš tiesų reto tipo šalis. Mes nesame. Valstybinės kalbos vartojimo ribų silpninimas yra valstybingumo pagrindų silpninimas. 

Nacionalinis susivienijimas tad oficialiai paklausė premjerės, kurioje visgi ministerijoje ir kas konkrečiai iškėlė šią atvirai antikonstitucinę idėją. Reikia žinoti.