Marius Parčiauskas. Rusijos pajėgų silpnybė - logistika

Autoriaus „Facebook" 

Anksčiau rašiau apie tai, kad viena pagrindinių Rusijos nesėkmės pirmomis karo dienomis priežasčių buvo ta, kad karas pradėtas su sąlyginai mažai pajėgumų (vykdyti tokio masto puolimui prieš tokią valstybę kaip Ukraina) ir veikiant nedidelėmis, mobiliomis grupėmis, kuriomis bandyta greitai veržtis į priekį turint logistinio aprūpinimo tik 2-3 dienoms. Tikėtasi greito karo, o logistikos pritraukimo vėliau. Kadangi tikėtasi greito karo, nebuvo sutelkti didesni rezervai, nebuvo skelbiama mobilizacija, nebuvo pasiruošta logistiškai. Galiausiai toks apsiskaičiavimas lėmė įstrigimą, poreikį sustoti ir persigrupuoti, pritraukti logistiką ir, galiausiai, gana greitai į karą mesti vos ne visą turimą operacinį rezervą.

Iš tikrųjų reikia suprasti, kad dideli logistiniai iššūkiai ir net problemos kiekviename kare puolančioms pajėgoms yra greičiau taisyklė nei išimtis. Tai labai gerai portale Washington Post aprašo analitikas Ryanas Bakeris. Net ir tos invazijos, kurios laikytos sėkmingomis, dažniausiai patyrė rimtų logistinių iššūkių. Puolančioms pajėgoms greitai judant į priekį, tiekimo linijos ilgėja ir reikia daugiau sunkvežimių, kad būtų išlaikytas toks pats atsargų papildymo greitis. Taip pat auga sugedusios ar pažeistos technikos skaičius ir todėl didėja technikos pakeitimo, remonto poreikis. Pavyzdžiui, labai sėkminga laikomos 1991 m. JAV vadovaujamos Kuveito kampanijos metu JAV 1-oji tankų divizijai jau trečią dieną beveik baigėsi degalai, bet šį iššūkį galiausiai pavyko išspręsti. Tuo tarpu bene garsiausias pavyzdys, kuomet tiekimo problemos iš tikrųjų sugriovė operaciją – Vokietijos invazija į Sovietų Sąjungą.

Svarbu atskirti, ar konkrečiu atveju patiriamos tiekimo problemos yra tokios, su kuriomis susiduria kiekviena invaziją pradėjusi kariuomenė, ar tikrai rimtos ir galinčios privesti prie pralaimėjimo. Minėtais atvejais logistinės problemos buvo patiriamos valdant labai didelius vienetus, judant divizijomis. Tuo tarpu dabar rusai jas patiria valdydami batalionus ar net kuopas. Rusija puolė mažomis grupėmis, nes sėkmės garantu laikė greitį. Tačiau su šiomis mažomis grupėmis pasistūmėjo praktiškai taip pat, kaip doktriniškai judėti galėtų divizijos. Be to, logistinės problemos patirtos ne vienoje, o praktiškai visose kryptyse, ir jų mastas yra gerokai didesnis nei vien kokie lokalūs nesklandumai, kurie yra taisyklė kiekvienos invazijos metu.

Pirmiausia, rusai patiria labai didelius tiek tiesioginius, tiek netiesioginius kovinės technikos nuostolius, o sugedusios technikos evakuacija ir remontas kelia labai didelių iššūkių. Tam tiesiog yra nepasiruošta, sugedus technikai ar pasibaigus degalams, dešimtis milijonų kainuojanti technika kartais tiesiog paliekama. Labai tikėtina, prie to prisideda ir prastas ar kartais neegzistuojantis ryšys tarp mažomis grupėmis išskaidytų pajėgų ir vadovybės. Atstatyti šiuos technikos nuostolius yra sunku net Rusijai. Pavyzdžiui, Rusija jau į Ukrainą atvežė ir pradėjo naudoti seną rekvizuotą (ar iš kažkur kitur ištrauktą) civilinę techniką, paženklintą raide „Z“. Ja jau pervežami net kariai. 

Kitas svarbus veiksnys – tiekimo linijų saugumo užtikrinimas, kuris bus itin svarbus Rusijos pajėgų galimybei skverbtis į Ukrainos gilumą. Akivaizdu, jog šiuo metu Rusija realiai kontroliuoja mažą dalį vietovės, kurioje jau yra jos pajėgos, ir tai yra didelė silpnybė, stabdanti pajėgų skverbimąsi. Ir nepanašu, kad kažkas daroma, jog ši problema būtų išspręsta. Logistiniai konvojai kol kas negali remtis oro parama dėl ukrainiečių oro gynybos veikimo ir rusų pajėgų skverbimosi į Ukrainos teritoriją gylio. Tokie konvojai yra labai lengvi taikiniai ukrainiečių pasaloms, ir įvairūs vaizdo įrašai rodo, kad pasalas rengiančios mažos ukrainiečių karių grupės veikia priešo teoriškai užimtos, bet realiai nekontroliuojamos vietovės gilumoje, kur sėkmingai blogina ir taip prastus rusų logistinius reikalus.

Tai susiję su kitu svarbiu aspektu. Kaip taikliai aprašo Woodrow Wilson instituto tyrėjas Kamilas Galeevas, žaibiškam karui, kokio norėjo Rusija, vykdyti reikia kelių ešelonų – pirmasis juda į priekį kaip įmanoma greičiau, po savęs dar palikdamas daug priešininko karių. Tą mes matėme. Tačiau už jo turėtų judėti antrasis ešelonas, kuris išvalytų ir užimtų pirmojo ešelono jau praeitą teritoriją, apsaugotų tiekimo grandines. Tai leistų įtvirtinti tai, kas pasiekta, ir priešakinėms pajėgoms stumtis toliau. Tokio ešelonų naudojimo nebuvo ir tai stipriai prisidėjo prie logistinių bėdų, pristabdžiusių puolimą. Tačiau be mobilizacijos tokių ešelonų sukaupti Rusija net ir nebūtų pajėgusi.

Visa tai, kas aptarta aukščiau, yra sisteminės problemos, su kuriomis Rusija ir toliau susidurs šio karo metu. Tai itin svarbus veiksnys, stabdantis Rusijos pajėgų skverbimąsi į gilumą.

Kadangi neturiu galimybės dažnai rašyti, dar čia pridėsiu kelis žodžius apie tai, kas toliau. Po pirmos nesėkmės Rusija pakeitė planą, skyrė laiko persigrupavimui ir logistikos pritraukimui, taip pat į Ukrainą metė didžiąją dalį operacinio rezervo, kurį turėjo. Ukrainiečiai savo ruožtu turėjo laiko įtvirtinti gynybai miestus ir rusų pajėgoms bus labai sunku net pasiekti Kijevo tiesioginius priemiesčius, ką jau kalbėti apie miesto centrą. Pradėta masiškai naudoti artileriją, siekiant susilpninti miestų gynybą. Vis tik užimti tokį miestą kaip Kijevas reikia nepaprastai daug laiko ir resursų, kurių Rusija neturi.

Mano nuomone, Kijevo šturmo, apie kurį daug kalbama, artimiausiu metu nebus, bet bus siekiama miestą visiškai izoliuoti, masiškai apšaudyti, sustabdyti paramos tiekimą į jį. Tai leistų pasiekti tą patį tikslą, tik ilgesnėje perspektyvoje. Be to, Kijevą ginančios pajėgos būtų sukaustytos, o rusų pajėgos galėtų koncentruotis į Pietų bei Donbaso kryptyje kovojančių Ukrainos pajėgų apsupimą ir sunaikinimą. Tuo tarpu šturmas galėtų baigtis (ir manau, kad baigtųsi) didele nesėkme. Artimiausiu metu pamatysime, kaip bus iš tikrųjų.