Dominykas Vanhara. Russia delenta est

Manot, kad tai, ką šiuo metu Rusijos armija išdarinėja Ukrainoje, yra tik Putino kaltė? Vaikų žudymas, gyvenamųjų rajonų sąmoningas ir tikslingas bombardavimas, bėgančių nuo karo civilių apšaudymas, kankinimas, moterų prievartavimas? Visą tai tik Putinas daro? 

Deja, toks yra šios šalies kariavimo būdas nuo senų senovės. Šiandien Sigitas Babilius savo sienoje patalpino knygos ištrauką, kurioj aprašyta, kaip rusai 1655 metais Vilnių užiminėjo ir kaip išžudė visus bažnyčioje susirinkusius mišių dalyvius, įskaitant kunigą. Tęsiant toliau, rusų taip garbinamas generolas Suvorovas 1794 m. sukilimo metu Varšuvos Prahos priemiestyje (nemaišyti su Čekijos sostine) išskerdė visus iki vieno ten buvusius, o vėliau juos vienmarškinius suguldė ant Vyslos kranto, kad Varšuva pasiduotų. Varšuva ir pasidavė. Šiame Prahos priemiestyje žuvo ir mūsų nacionalinis didvyris – Jokūbas Jasinskis.

Sąrašą galime tęsti ir toliau: iš naujausiųjų laikų – Afganistanas, Čečėnija, Sirija. Kai civiliai, įskaitant vaikus, buvo ne šiaip žudomi, bet tiesiog skerdžiami ir cheminiu ginklu nuodijami. 

Kaip jau esu minėjęs, profesorius Vytautas Radžvilas yra labai taikliai apibūdinęs Rusiją, kaip Čingischano imperijos tęsėją. Arba tiksliau – XIII amžiaus barbarai (nes Čingischanas buvo barbaras net pagal XIII amžiaus suvokimą), perkelti į XXI amžių. Kuriems čia tikrai ne vieta. 

Todėl tokios šalies, kaip Rusijos Federacija, turi nelikti. Tačiau ką daryti, kai, didžiulei nelaimei, ši Čingischano imperijos know-how tęsėja turi branduolinį ginklą? Akivaizdu, kad tiesioginis karinis Rusijos problemos sprendimas nėra įmanomas. 

Tačiau išeitis yra. Jau daug kartų cituotas legendinis kinų karvedys Sun Tzu savo „Karo mene“ yra parašęs, kad būtina išsiaiškinti silpnąsias priešo puses ir jas išnaudoti. Rusijos silpnoji pusė yra tai, ką kai kas laiko jos stipriąja puse: Rusija yra labai didelė. Tačiau, būdama tokia didelė, ji apima daugybę tautų. Ir nemaža dalis tų tautų jau senai nėra patenkintos buvimu Rusijos Federacijos sudėtyje.

Dar daugiau, Rusijoje jos naudingųjų iškasenų telkiniai yra daugiausiai Sibire ar Tolimuosiuose rytuose, kur gyvena kitos tautos, ne rusai. O va visos pajamos, gautos iš naudingųjų iškasenų, daugiausiai nusėda Maskvoje, dar šiek tiek – Peterburge. Tuose regionuose, kur naudingosios iškasenos išgaunamos, jiems tokių pajamų tenka vos trupiniai arba iš viso netenka nieko. Todėl Maskva visą laiką „maudėsi šokolade“, o regionuose, ypač – Sibire, gyvenimo sąlygos yra tokios, kad kai kur net nėra kelių ar tokių civilizacijos elementų, kaip ligoninė ar bent poliklinika. O jei yra – ji atrodo taip, kad ten nors siaubo filmą filmuok. 

Apie tai, kad ten rusų jau senai nekenčia, o populiariausias ten posakis – „Chvatit kormit Moskvu“ (rus. užteks šerti Maskvą), jau daug prirašyta. Bet iki šiol tų regionų lojalumą Maskvai užtikrino tariama Rusijos galybė. Tačiau šiandien ukrainiečiai kasdien įrodinėja, kad iš tos galybės – tik fasadas. Potiomkino kaimas. Žaliais dažais nudažyta žolė. 

Putinas šiandien gali per savo propagandinius kanalus kiek nori kabinti makaronus apie tai, kaip „Specialioji operacija eina pagal planą“; „Nuostolių beveik nepatiriame“, etc. Bet vieną dieną karas Ukrainoje baigsis. Putinas jokių savo tikslų iki šiol šiame kare nepasiekė, o dabar jau ir nebeturi pajėgumų juos pasiekti. Aišku, bet kuriuo atveju bandys bet kokį rezultatą savo piliečiams parduoti kaip pergalę. 

Bet po šio karo namo grįš 100 t. + kareivių, kurie šiame kare tiesiogiai dalyvavo. Viską savo akimis matė. Jiems visiems burnų neužkiš. Tai yra, visa Rusijos armija namo grįš sudaužyta, išskersta, demoralizuota ir alkana. Patyrusi didžiulius karinius nuostolius, kurių ji nebegalės kompensuoti.

Priedo sankcijos, kurios gali Rusijos ekonomiką nublokšti į gūdžius 90-uosius.

O tada turi ateiti metas vakarams Rusijoje veikti pagal senovės Romos imperijos ne kartą išbandytą ir puikiai praktikoje suveikusį principą – divide et impera (lot. skaldyk ir valdyk). Konkrečiai – skatinti separatistinius judėjimus visoje Rusijos Federacijoje. Tol, kol Maskva bus užsiėmusi separatistiniais judėjimais savo viduje, tol yra beveik šimto procentų garantija, kad už sienos savo šlykštaus snukio nekiš. O gal šią Čingischano imperijos reinkarnacija pavyks ir iš viso sunaikinti.

Iki šiol bėda buvo ta, kad vakarai kaip vertybę laikė Rusijos Federacijos vientisumą. Bet, reikia tikėtis, kad po dabartinio karo Ukrainoje pagaliau praregės.