Jūratė Laučiūtė. Vienybė tarp šventinių užtvarų

Pruotali, pruotali, kumet to nomėi pareisi?

Klausausi 9.30 valandos žinių. Detaliai išskaičiuojama, kokių priemonių imasi valdžia ir policija, kad apsaugotų valdžios atstovus nuo tautos meilės ir šventiškos nuotaikos. Kaip tikrins įvažiuojančius į laisvos nepriklausomos šalies sostinę, kaip bus tikrinamos vilniečių kuprinės, kaip bus kažkur kažkas neįleidžiamas, padedant policijai. Žodžiu, pajutau begalinį, nebe teorinį, o praktišką solidarumą su ukrainiečių tauta, kuri šiandien švenčia Vienybės dieną spėjamos Rusijos karinės atakos akivaizdoje. Juk mes čia, Lietuvoje, irgi esame moraliai ruošiami vos ne karo veiksmams.

Ir po to, tame pačiame žinių bloke – gaivi, kaip pavasario dvelksmas žurnalistės informacija, kad Prezidentas palinkėjo šią svarbią dieną švęsti džiaugsmingai...

Tikrai nemanau, kad žinių tarnyba ar Prezidentas norėjo pasityčioti iš mūsų tokią dieną.

Na, gal miega Prezidento komanda, patarėjai, kalbų rašytojai, psichologai, gal lygina „šlipsus“ ir sijonėlius džiaugsmingam šventimui, tad negirdi grėsmingų policijos būgnų tratėjimo ir komandų: „Pasiruošt! Taikyt!” 

Bet juk tie grėsmingi pasirengimai mūšiams su tauta, kuri nesupranta savo laimės ir negarbina dabartinės valdžios, skamba ne pirmą dieną. Bet jau šiandien jie tikrai neskatina šventiškos nuotaikos, nenuteikia džiaugsmui.  

Po Sausio 13-sios minėjimo ne vienas inteligentas patempė lūpytę, piktindamasis, kaip nemandagiai elgėsi žmonės, garsiai reikšdami nepasitenkinimą kai kuriais valdžios atstovais ar nepritardami kalbėjusiųjų mintims. O kaip jiems atrodo šiandieniniai valdžios laiminami ir garsiai viešinami policininkų pasirengimai „parodyti“, kaip reikia švęsti valstybinę šventę? Nemato provokacijos, kuri būdavo ir ankstesniuose incidentuose, bet ne tokia atvira, todėl ne visiems matoma?

Bet šiandien valdžia ir policija perspjovė patys save – vis vardan tos tautos, kuri prarado sovietų dresūros laikais įgytus įgūdžius pagarbiai nuolankiai klausytis valdžios veidmainiškų plepalų.

Prezidentui, manau, vertėtų jei ne šiandien, tai nors rytoj atsiprašyti tautos, kad valdžia pavertė šventę į nepagarbos tautai ir savo brutalios jėgos demonstraciją. Nes dabar jis primena chirurgą, kuris po operacijos, nupjovęs ligoniui koją, siūlo jam eiti ir linksmai pašokti: juk gyvybė išgelbėta!