Valdas Rakutis. Kam rūpi Lietuva?

Komentaras po Seimo balsavimo dėl asmenvardžių rašymo pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės, kuriame net 35 TS-LKD atstovai balsavo už šį antikonstitucinį projektą. 

Sausio 13-osios išvakarėse mūsų Seime buvo svarstomas klausimas dėl asmenvardžių rašybos. Nors visi dėmesį kreipė į tris lotyniškosios abėcėlės raides w, q ir x, kalba ėjo apie principinį pasikeitimą – Lietuvos pamatinių institucijų Konstitucinio teismo ir Vyriausios lietuvių kalbos komisijos autoriteto paniekinimą, aukščiau laikant mūsų valstybės vadovų siekį patenkinti Lenkijos politikos siekį palaipsniui įteisinti lenkiškąsias pavardes ir padaryti jas, tiksliau lenkiškąją rašybą tolygią, o su laiku galbūt ir dominuojančią Lietuvos žemėje. Galima sakyti, kad Jusefo Pilsudskio Vidurio Lietuva šiandien triumfavo.

Nepadėjo jokie Stasio Tumėno, Eugenijaus Jovaišos ir Audroniaus Ažubalio argumentai, kad priimamas įstatymas prieštarauja Lietuvių kalbos taisyklėms, esminėms nuostatoms ir lietuvių tautos vertybėms. Nesvarbu, kad priimtas įstatymas normaliai neišsprendė nei vienos pavardžių rašybos problemos, nesvarbu niekas. Už tai bus patenkinti seni Lenkijos pageidavimai. Dalis lenkų, kuriems pasisekė, kad jų pavardėse nėra „kreskų“ ir kitokių lotyniškam raidynui nebūdingų ženklų, galės savo pase pasirašyti lenkiškai. Kiti palauks, vis tiek lietuviai nusileis – reikalai susitvarkys, tik gal kiek vėliau. Kaip sakė kolegė Rita Tamašūnienė – sprendimas nepakankamas, bet teisinga linkme. Lieka tik pavydėti, beveik visų frakcijų vardu svarstyme pasisakė Lietuvos lenkai. Šiandien jie švęs pergalę. Kauno Lietuva palaipsniui tampa normaliais „kresais“.

Kas vyksta? Kodėl Lietuvoje nebėra jėgų, kurios rūpintųsi lietuvių kalba, istorija, kultūra. Girdisi tik kitų tautų didvyriai ir minėtinos dienos bei šventės. Valstybiškai švenčiame žydų, lenkų tautoms svarbias šventes, Vasario 16-osios proga žiūrime amerikietiškus karinius filmus, o mūsų pačių tradicinės šventės pasidarė nesvarbios. Tik prieš rinkimus sugebame pamojuoti vėliavėlėmis ir lozungais, o po to darome tai, kas užrašyta mūsų oficialiose ar neoficialiose programose, ką esame kažkam pažadėję, ar kam norėtume įtikti.

Šiandien į galvą ateina daug niūrių minčių. Griauname tai, kas mus atvedė į Nepriklausomybę, mūsų tautos vieningumą, mūsų kalbos ir dainos jėgą, mūsų maldą ir lietuvišką žodį, pavadinimus ir simbolius. Mūsų jėgą ir stiprybę. Vietoje to toleruojame emigraciją, maišymąsi, tirpimą ir materialėjimą, skatiname egoizmą ir savanaudiškumą. Trypiame didvyrius ir  užmirštame šlovingus žygius, savo protėvių ryžtą ir valią kovoti. Bijome ką nors įžeisti. Skatiname visa tai, kas mus silpnina. 

Kiti pasakys, kad juk čia nieko tokio. Baisiai čia, juk tai mažmožis, kažkokios detalės. Tai jau ne mažmožis. Šiame globaliame pasaulyje vyksta idėjų, kultūrų kova, joje, kaip visada išliks stipriausi.

Man gyvenime visada imponavo stiprios tautinės valstybės. Suomija, Izraelis, Serbija ir ta pati Lenkija. Jos visomis savo jėgomis stiprina savo tautinę kultūrą, jos plėtrą pasaulyje. Jos laimės teritorijų, kurios pasiduos tokiam spaudimui sąskaita. Lietuva palaipsniui tampa svetimų tautų, valstybių ir imperijų tarpusavio varžybų objektu, teritorija, prizu. Ką pasakysime savo anūkams?