Kard. Sigitas Tamkevičius. Didysis įsakymas

Kartą Rašto aiškintojo paklaustas, koks yra didžiausias įsakymas, Jėzus atsakė: „Pirmasis yra šis: „Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31).

Dykumoje prie Horebo kalno izraelitai gavo dešimt Dievo įsakymų, kurių, eidami į laisvę, jie turėjo laikytis. Didžiausi iš jų buvo įsakymas mylėti Dievą ir artimą. Šie įsakymai turėjo tapti laisvų žmonių gyvenimo pamatu. Meilė Dievui reikalavo gerbti ir mylėti vieną Dievą, išvedusį izraelitus į laisvę, ir atmesti bet kokius stabus; meilė artimui reikalavo mylėti savo tėvynainius ir bėdoje jiems pagelbėti. Meilės įsakymas izraelitams buvo didelis iššūkis, nes gyvendami Egipte jie garbino stabus ir rūpinosi tik savimi ir pačiais artimiausiais asmenimis.

Jėzus praplėtė suvokimą, kas yra artimas, kurį reikia mylėti. Tai ne tik izraelitai, bet ir svetimtaučiai. Palyginime apie gailestingąjį samarietį Jėzus aiškiai nurodė, kad mums artimas yra kiekvienas į bėdą patekęs žmogus (plg. Lk 10, 25–37).

Kalno pamoksle Jėzus dar labiau praplėtė artimo meilės įsakymą: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44–45).

Dievo ir artimo meilės įsakymų laikymasis parodo, kokie mes esame krikščionys ir kaip nuosekliai laikomės krikščioniškojo tikėjimo pamatinių nuostatų. Apaštalas Jokūbas pirmiesiems krikščionims priminė: „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Negyvas be meilės darbų.

Mes gyvename laikmetyje, kai sukurtos idealios sąlygos vešėti ne meilei, bet savimeilei: rūpintis savo gerove, pamirštant kitus. Medžiaginę gerovę susikūręs žmogus laikomas laimingu, o stokojantis medžiaginių gėrybių – apgailėtinu vargšu. Iš tikrųjų, laimingas yra tik tas, kuris myli, o didžiausias nelaimėlis – meilės stokojantis žmogus. Apaštalas Paulius apie tai rašė pirmiesiems krikščionims:  „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 1–2). Aiškiau pasakyti neįmanoma.

Bažnyčios bendruomenė yra pašaukta skelbti šią meilės Evangeliją ir rūpintis pačiais silpniausiais žmonėmis. Vos prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui Lietuvoje giliai tikinčios katalikės moterys susibūrė po Carito organizacijos vėliava; jos  tapo pačiomis gražiausiomis liudytojomis, kaip reikia vykdyti meilės įstatymą, padedant varge esantiems žmonėms. 

Tačiau meilė nėra tik ištiesta ranka gyvenimo pakraščiuose esantiems žmonėms; jos praktika būtina kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje. Ji ypač aktuali dabar, kai tarp žmonių tvyro labai daug susipriešinimo ir pykčių. Kokia privalo būti mūsų meilė, labai tiksliai nusako apaštalas Paulius Laiške Korinto krikščionims: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7). Tepadeda Viešpats mums eiti šiuo meilės keliu.