George’as Orwellas. Naujakalbės principai

Vilniaus universiteto paskelbta direktyva akademinei bendruomenei pereiti prie „lyčiai jautrios“ kalbos sukėlė dalies visuomenės nerimą ir ...

Vilniaus universiteto paskelbta direktyva akademinei bendruomenei pereiti prie „lyčiai jautrios“ kalbos sukėlė dalies visuomenės nerimą ir pasipiktinimą. Tačiau tikro ir rimto atsako į šį išpuolį prieš lietuvių kalbą ir net sveiką protą vėl nėra. Iš dalies tai galima paaiškinti visuomenėje ir akademinėje bendruomenėje smarkiai paplitusiomis ir net vyraujančiomis konformizmo ir nuolankaus taikstymosi su genderistinės ideologijos skleidėjų diktatu ir savivale nuostatomis. 

Bet yra ir kita abejingumo ir pasyvumo priežastis. „Lyčiai jautrios kalbos gairių“ iniciatoriai ir rengėjai jau net nemato reikalo slėpti, kad pradedamas Lietuvos istorijoje precedento neturintis kalbinis eksperimentas, kuriuo siekiama iš pagrindų „pertvarkyti“ lietuvių kalbą pagal genderistinės ideologijos nuostatas. Užsimota paversti kalbą įrankiu įgyvendinti svarbiausią šios ideologijos skelbiamą tikslą – panaikinti prigimtines lytis ištrinant iš žmonių sąmonės ir atminties pačią biologinių lyčių ir jų skirtumų sampratą. Vis dėlto, nors vyksta neregėto masto ir neįtikėtinai šiurkštus kalbos prievartavimas ir griovimas, jis nesulaukia deramo atsako ir todėl, kad vis dar norima tikėti ir guostis viltimi, jog tai yra tik laikinas pamišėliškas ideologinės prievartos pliūpsnis ar trumpalaikė pasaulėžiūrinė mada. Todėl viliamasi, kad ši iniciatyva užges savaime, o įsibėgėjanti kalbos genderizavimo kampanija netrukus nuslūgs ir liks visuomenės atmintyje kaip dar vienas LGBT judėjimo aktyvistų „kvailiojimo“ pavyzdys.

Panašios viltys trukdo suprasti, kad genderizmas nėra joks kvailiojimas ar trumpalaikė mada. Iš tikrųjų jis yra nuosekli ir radikali totalitarinė ideologija ir kryptingai bei atkakliai įgyvendinama politinė programa. Savo esme jis yra neokomunistinis totalaus visuomenės pertvarkymo projektas. Jo idėjinė šerdis ir galutinis politinis tikslas yra iki galo įgyvendinti K. Marxo ir F. Engelso „Komunistų partijos manifeste“ iškeltą reikalavimą panaikinti šeimos ir santuokos institutą. Siekiama neatpažįstamai pakeisti žmonijos veidą išardžius   šeimą ir santuoką, kurios visais laikais ir visose kultūrose buvo laikomos ne tik civilizuoto gyvenimo pagrindu, bet ir absoliučiai būtina bet kurios visuomenės fizinio tęstinumo sąlyga.

Moters ir vyro santuoka, kaip ir prigimtinė šeima, puolamos neatsitiktinai. Totalitarinių utopijų kūrėjai visada suprato, kad tokia šeima yra paskutinė ir sunkiausiai pašalinama kliūtis paversti pasaulį vienu milžinišku konclageriu, o visuomenę – išžmogintais jo vergais. Būtent todėl dviejose garsiausiose totalitarinę ateitį vaizduojančiose knygose – G. Orwello 1984-ieji ir A. Huxley Puikus naujasis pasaulis – šeimai lemta išnykti. Prieš tris dešimtmečius galėjo atrodyti, kad tose knygose aprašomos vergijos košmaras atsitraukė visiems laikams ir niekada nesugrįš. Bet jis sugrįžta kaip nauja komunistinės revoliucijos banga. Jeigu norime, kad toji banga dar kartą mūsų nepaskandintų ideologinės prievartos, melo ir moralinio bei politinio teroro jūroje, pats laikas tas knygas skubiai skaityti. Arba – jeigu jos skaitytos – prisiminti.

VU pradėtas „lyčiai jautrios kalbos“ projektas nušvinta kita šviesa ir pradeda neatrodyti kaip nekaltas žaidimas perskaičius bent G. Orwello knygos 1984-ieji pabaigą ir supratus, ką iš tiesų reiškia iš pirmo žvilgsnio absurdiški autoriaus aprašyti Naujakalbės principai. Jie nėra perdėm lakios ar juo labiau karščiuojančios autoriaus vaizduotės pramanas.  Žodžiai ne tik įvardija daiktus. Juos įvardydami jie steigia pačią tikrovę. Iš žodyno išbraukus žodį išnyksta ir juo žymimas dalykas ar daiktas, nes sąmonėje ištrynus jų sąvokas dingsta ir jomis įvardijami daiktai.

Pastangos žūtbūt primesti visuomenei genderistinę politinę ideologiją net šiurkščiai prievartaujant ir naikinant lietuvių kalbą galutinai atskleidė, kad neokomunistinio LGBT judėjimo aktyvistams rūpi ne kitokios lytinės orientacijos žmonių interesai ir reikalai. Už skambių frazių apie lyčių lygybę ir tokių žmonių teises glūdi puikiai pažįstamas marksistinis siekis pakartoti komunistinę revoliuciją ir dar sykį pamėginti „iš pačių pamatų“ sugriauti ne tik šeimą, bet ir pamatinę civilizuotos visuomenės tvarką ir gyvenimo sanklodą. Šios ideologijos neįmanoma suprasti ir tinkamai įvertinti jos pavojingumo remiantis sveiku protu ir juo grindžiamomis šeimos, santvarkos ar visuomenės sampratomis.

Neveltui VU paskelbtose „Gairėse“ siūloma žodį ŽMOGUS pakeisti iš pažiūros keistu ir net groteskišku naujadaru ŽMOGA. Ši iš pirmo žvilgsnio absurdiška ir komiška naujovė iš tikrųjų atspindi kertinį šios ideologijos teiginį, kad biologinės lytys ir jų skirtumai yra tik iliuziniai, o tikėjimas jų realumu turi būti laikomas su šaknimis išrautinu tamsios praeities prietaru. VU vis labiau įsitvirtinantys ir savo ideologines nuostatas visai akademinei bendruomenei įžūliai primetinėjantys ideologai faktiškai atbloškia universitetą į tamsiausius sovietinio ideologinio obskurantizmo laikus. Tada genetika buvo laikoma „buržuaziniu pseudomokslu“ ir buvo uždrausta ją tyrinėti bei dėstyti. Tik laiko klausimas, kada šitoks ideologinis šarlatanizmas taps privaloma akademinio gyvenimo norma ir šių dienų Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Ideologizuoti genderistiniai „lyčių lygybės tyrinėjimai“, niekuo nesiskiriantys nuo SSSR okupacijos laikais vykdytų pseudomokslinių KPSS istorijos, „mokslinio“ ateizmo ar komunizmo studijų, ne tik ryja vis didesnę dalį aukštajam mokslui valstybės skiriamų lėšų. Sparčiai artėja metas, kai antimoksliniams genderizmo propaguotojų kliedesiams nepritariantys ir nesutinkantys jų skleisti paskaitose studentams tyrėjai ir dėstytojai taps sistemingo ir beatodairiško moralinio ir psichologinio puolimo bei terorizavimo taikiniais. O galiausiai vis dažnėjantys susidorojimo su principingais ir sąžiningais darbuotojais atvejai neišvengiamai peraugs į reguliariai besikartojančias aukštojo mokslo ir studijų įstaigų masinio ideologinio „valymo“ nuo „nepažangiai mąstančių“ darbuotojų ir studentų kampanijas.

Tokios kampanijos ir susidorojimai Lietuvoje jau vyko niūriausiu pokario laikotarpiu, kai drg. Stalino idėjų įkvėpti mažaraščiai, bet užtat „pažangūs“ studentai komjaunimo susirinkimuose demaskavo, smerkė ir reikalavo šalinti ar net teisti kaip reakcionierius ir liaudies priešus iškiliausius to meto aukštųjų mokyklų profesorius. Entuziastingai ujo, žemino ir persekiojo tikrąjį Lietuvos intelektualinį, akademinį ir kultūrinį elitą. Šių dienų šalies aukštosiose mokyklose tokio „pažangaus aktyvo“, visais atžvilgiais prilygstančio pokario „idėjiškai tvirtiems“ komjaunuoliams, netrūksta. Jie vis drąsiau kelia galvas ir yra visiškai pasiruošę tęsti tamsius savo sovietmečio pirmtakų žygius smaugiant akademinė  laisvę ir tikrai mokslinę mintį. Tokių „aktyvistų“ pastangomis parengtos „Gairės“ yra dar vienas žingsnis ideologizuojant VU ir verčiant jį vienos tiesos propagandos židiniu.

Skelbiami G. Orwello Naujakalbės principai turi priminti ir įspėti, kurlink einama.

***

George’as Orwellas. Naujakalbės principai

Naujakalbė buvo oficialioji Okeanijos kalba, sukurta tenkinti ideologinėms angsoco, kitaip tariant – anglų socializmo reikmėms. 1984 metais dar nebuvo žmonių, kurie vartotų naujakalbę kaip vienintelę bendravimo priemonę ir rašydami, ir kalbėdami. Ja buvo rašomi „The Times“ vedamieji straipsniai, bet tai buvo de force įkandama tik specialistui. Buvo tikimasi, kad naujakalbė galutinai pakeis senkalbę (norminę anglų kalbą) apie 2050 metus. Kol kas ji atkakliai skynėsi kelią, nes visi partijos nariai uoliai stengėsi vartoti naujakalbės žodžius ir gramatines konstrukcijas kasdienėje šnekoje. 1984 metų naujakalbė, atspindėta devintame ir dešimtame naujakalbės žodyno leidime, buvo provizorinė, turėjo dar daug nereikalingų žodžių, kurie ateityje bus išstumti. Čia bus kalbama apie jos galutinį, ištobulintą variantą, pateiktą vienuoliktame žodyno leidime.

Naujakalbės tikslas buvo ne tik išreikšti angsoco pasaulėžiūrą ir mąstymo būdą, bet ir padaryti neįmanomus kitus mąstymo būdus. Kai naujakalbė įsigalės ir senkalbė bus užmiršta, bet kokia eretiška mintis – kitaip tariant, nukrypstanti nuo angsoco principų, – taps tiesiog neįmanoma, bent jau tiek, kiek ji priklausoma nuo žodžių. Jos žodynas bus sudarytas taip, kad galėtų tiksliai ir gana subtiliai perteikti bet kokią partijos nariui galinčią kilti sąvoką, atmetant visas kitas sąvokas ir net užkertant kelią joms atsirasti netiesioginiais būdais. Tai iš dalies buvo atliekama kuriant naujus žodžius, bet dažniausiai – naikinant nepageidautinus žodžius, šalinant visas nelojalias reikšmes, kiek įmanoma – ir visas antrines reikšmes. Imkime vieną pavyzdį. Žodis laisvas dar buvo naujakalbėje bent jau įmanomas tik tokiuose pasakymuose kaip „Šis šuo laisvas nuo blusų“ arba „Šis laukas laisvas nuo piktžolių“. To žodžio nebegalėjai pavartoti sąvokoms „politiškai laisvas“ arba „intelektualiai laisvas“, nes politinė ir intelektualinė laisvė, kaip idėjos, nebeegzistavo, tad nebebuvo reikalo jas ir įvardyti. Be eretiškų žodžių slopinimo, buvo dar ir kitas bendras tikslas – kaip galint sumažinti žodyną, nepaliekant nė vieno žodžio, be kurio įmanoma išsiversti. Naujakalbės paskirtis buvo ne plėsti minties erdvę, o mažinti ją, ir tam tikslui netiesiogiai tarnavo iki minimumo apribotas žodžių pasirinkimas.

Naujakalbė buvo sukurta senosios kalbos pagrindu, bet daugelis naujakalbės sakinių, net ir neturinčių naujai sukurtų žodžių, būtų beveik nesuprantami mūsų dienų skaitytojui. Naujakalbės žodžiai buvo suskirstyti į tris klases, žinomas kaip A žodynas, B žodynas (dar vadinamas sudurtinių žodžių žodynu) ir C žodynas. Bus paprasčiau aptarti kiekvieną klasę atskirai, bet gramatines kalbos savybes galima nagrinėti dalyje, skirtoje A žodynui, nes visoms trims kategorijoms galiojo tos pačios taisyklės.

A žodynas. Šiame žodyne buvo žodžiai, reikalingi kasdieniame gyvenime – nusakyti valgiui, gėrimui, darbui, apsirengimui, lipimui laiptais, važiavimui, sodo priežiūrai, virimui ir panašiai. Jis buvo sudarytas iš mūsų jau turimų žodžių, tokių kaip lipti, bėgti, šuo, medis, cukrus, namas, laukas, bet, palyginti su dabartiniu žodynu, žodžių buvo labai maža, o jų reikšmės apibrėžtos kur kas griežčiau. Iš jų buvo pašalinta visos dviprasmybės, visi prasmės atspalviai. Kiek įmanoma buvo stengiamasi pasiekti, kad naujakalbės žodžiai skambėtų kaip švarus staccato garsas, perteikiantis vieną aiškiai suprantamą sąvoką. Naudoti A žodyną literatūriniams tikslams ar politinei bei filosofinei diskusijai buvo neįmanoma. Jis buvo skirtas reikšti tik paprastoms, tiesiai pasakomoms mintims, dažniausiai kalbant apie konkrečius objektus ar fizinius veiksmus.

Naujakalbės gramatika turėjo dvi išskirtines savybes. Pirmoji – tendencija naikinti skirtumus tarp kalbos dalių. Daugelis žodžių buvo vartojami kaip veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai ar prieveiksmiai. Buvo stengiamasi palikti kuo mažiau žodžių šaknų, sunaikinant daugelį archainių formų. Pavyzdžiui, naujakalbėje nebuvo žodžio galvoti. Jo vietą užėmė žodis mintoti, padarytas iš mintė, pakeitusio mintį. Čia net nebuvo laikomasi etimologijos principų: kartais išlikdavo senasis daiktavardis, kartais veiksmažodis. Net jei giminiškas daiktavardis ir veiksmažodis etimologiškai nebūdavo susiję, vienas jų vis tiek dažnai išnykdavo. Pavyzdžiui, nebeliko tokių žodžių kaip pjauti, sėdėti, nes jų vietą užėmė žodžiai peiliuoti ir kėdinti. Būdvardžiai buvo daromi pridedant priesagą -ingas, prieveiksmiai su priesaga -iškai. Pavyzdžiui, greitingas reiškė „greitas“, greitiškai – „greitai“. Kai kurie šių dienų būdvardžiai, tokie kaip juodas, minkštas, didelis, geras išliko, bet jų gerokai sumažėjo. Jų beveik ir nereikėjo, nes kone kiekvieną būdvardinę sąvoką galėjai sukurti, pridėdamas prie daiktavardžio -ingas. Nebeliko dabartinių prieveiksmių, visi jie buvo daromi su priesaga -iškai. Žodis gerai buvo pakeistas geriškai.

Bet kuris žodis galėjo gauti neigiamą reikšmę, pridedant priešdėlį ne, arba sustiprintas priešdėliu plius, o dar labiau – duplius. Pavyzdžiui, žodis šalta dingo, jį pakeitė nešilta; pliusšilta reiškė „labai šilta“, o dupliusšilta – „karšta“. Kaip ir dabartinėje kalboje, žodžių reikšmės buvo keičiamos priešdėliais iš, pa, nu ir taip toliau. Tai nepaprastai sumažino žodyną. Pavyzdžiui, pakeitus žodį geras, nebereikia žodžio blogas, jį kuo puikiausiai atstoja negeras. Vienintelė problema – nuspręsti, kuris iš dviejų tą pačią reikšmę turinčių žodžių privalės išnykti. Pavyzdžiui, tamsu galima pakeisti nešviesu arba atvirkščiai – šviesu keičiamas netamsu.

Antra svarbi naujakalbės ypatybė buvo taisyklingumas, t. y. galūnių sumažinimas. Pavyzdžiui, dingo veiksmažodžių asmenavimas: aš lipa, tu lipa, jis lipa, mes lipa, jūs lipa, jie lipa; aš lipo, tu lipo, jis lipo ir t.t. Senosios formos lipau, lipai buvo panaikintos. Dingo daugiskaitiniai daiktavardžiai – kailiniai, durys, marškiniai, liko kailinys, duris, marškinys. Nyko visos netaisyklingos formos.

Šiek tiek žodžių darybos netaisyklingumų vis dėlto liko – taikantis prie būtinybės kalbėti greitai ir lengvai. Sunkiai ištariamas žodis ipso facto* buvo laikomas blogu žodžiu, todėl kartais dėl eufonijos jame būdavo įterpiamos kelios raidės arba paliekama senoji forma. Bet ši reikmė dažniau iškildavo B žodyne. Kodėl buvo taip svarbu palengvinti tarimą, paaiškės vėliau.

B žodynas. Šį žodyną sudarė žodžiai, sukurti specialiai politiniams tikslams: kiekvienu atveju ne tik turintys politinę prasmę, bet ir tikslą – kad juos vartojančio asmens mąstymas būtų kreipiamas pageidautina linkme. Iki galo nesuprantant angsoco principų, teisingai vartoti tuos žodžius buvo neįmanoma. Kai kuriais atvejais juos buvo galima išversti į senąją kalbą arba pakeisti žodžiais iš A žodyno, bet paprastai tada prireikdavo ilgo perfrazavimo ir nelikdavo tam tikrų atspalvių. B klasės žodžiai buvo savotiška veiksmažodinė stenografija, kai į keletą skiemenų sukemšama ištisa idėjų virtinė, antra vertus, toji kalba buvo tikslesnė ir įtaigesnė.

B žodžiai buvo sudurtiniai**. Jie buvo sudaromi iš dviejų ar daugiau žodžių ar jų dalių, sujungtų į lengvai tariamą formą, kuri kaitoma tradiciškai. Imkime pavyzdį geramintė, kuris apytikriai reiškė „lojalų mąstymą“. Iš jo buvo daromasi įvairiausių vedinių: veiksmažodis geramintoti, prieveiksmis geramintiškai, net daiktavardis geramintys. Mintpolas reiškė „minčių policija“.

B žodžiai buvo kuriami be jokios etimologinės sistemos, jie galėjo būti bet kuri kalbos dalis, dėliojami ir perdėliojami bet kuria tvarka, kad būtų patogu ištarti. Pavyzdžiui, žodis kaltmintė turėjo kitą variantą – mintikaltė. Dėl sunkiai pasiekiamo gero skambesio netaisyklingi naujadarai B žodyne buvo dažnesni negu A žodyne. Pavyzdžiui, sutrumpinti ministerijų pavadinimai Teisybminė, Taikminė, Meilminė, Pertekminė, galėjo virsti būdvardžiais taikminiškas, meilminiškas ir t. t.

Kai kurie žodyno žodžiai turėjo itin siauras reikšmes, sunkiai suprantamas tam, kuris nebuvo perpratęs visos kalbos. Pavyzdžiui, imkime tipišką sakinį iš „The Times“ vedamojo straipsnio „Mintseniai negali pilvajausti angsoco“. Trumpiausias jo vertimas senąja kalba skambėtų taip: „Tie, kurių idėjos susiformavo prieš Revoliuciją, negali galutinai suprasti anglų socializmo principų“. Bet ir tai nėra adekvatus vertimas. Pirmiausia, norint suvokti visą anksčiau cituoto sakinio prasmę, reikia aiškiai žinoti, ką reiškia angsocas. Be to, tik tas, kas yra nuodugniai susipažinęs su angsocu, gali teisingai ir iki galo suvokti žodį pilvojauta, kuri reiškia aklą, entuziastišką idėjos priėmimą, šiandien sunkiai įsivaizduojamą. Taip pat ir žodį mintseniai, būtinai atspindintį nedorumą ir nuosmūkį. Bet pagrindinis kai kurių naujakalbės žodžių, tokių kaip senmintoti, tikslas buvo ne tiek kurti reikšmes, kiek naikinti jas. Šių žodžių reikšmės buvo taip išsiplėtusios, kad galų gale suglobė virtines kitų žodžių, kurie, visiškai atspindimi tokių žodžių grobikų, dabar galėjo būti šalinami ir užmirštami. Didžiausias naujakalbės žodyno kūrėjų sunkumas buvo ne išradinėti naujus žodžius, bet išradus apibrėžti, ką jie reiškia, tiksliau – nustatyti, kokius žodžius jie padaro nebereikalingus.

Kaip matėme laisvės atveju, žodžiai, kadaise turėję eretišką reikšmę, patogumo dėlei kartais būdavo paliekami, apvalius juos nuo nepageidautinos reikšmės. Begalės kitų panašių žodžių, tokių kaip garbė, teisingumas, moralė, internacionalizmas, demokratija, mokslas ir religija paprasčiausiai liovėsi egzistavę. Juos pakeitė keletas visa apimančių žodžių. Visi žodžiai, artimi sąvokoms „lygybė“ ir „laisvė“, buvo sutalpinti viename žodyje kaltmintė, žodžiai, artimi „objektyvumo“ ir „racionalumo“ sąvokoms, sutalpinti viename žodyje senmintė. Didesnis tikslumas būtų buvęs pavojingas. Iš partijos nario buvo reikalaujama pažiūrų, panašių į senovės žydo, kuris žinojo tik tiek, kad visos kitos tautos garbina „netikrus dievus“. Jam nereikėjo žinoti, kad tie dievai vadinasi Baaliu, Ozyriu, Molochu, Aštarotu it kitaip; kuo mažiau jis žinos, tuo tvirtesnis bus jo lojalumas. Jis žinojo tik Jehovą ir jo pamokymus – iš to darė išvadą, kad visi dievai su kitokiais vardais ir kitokiais požymiais yra netikri dievai. Panašiai ir partijos narys žinojo, kas yra geras elgesys, taip pat gana miglotai, bendrais bruožais žinojo, kokie nukrypimai nuo to elgesio jam leistini. Pavyzdžiui, jo lytinis gyvenimas buvo reguliuojamas dviem naujakalbės žodžiais lytikaltė (lytinis amoralumas) ir geralytis (skaistus). Lytikaltė – tai absoliučiai visi nedori seksualiniai poelgiai, čia įeina ir sanguliavimas, ir nepilnamečių tvirkinimas, ir homoseksualizmas, ir kiti iškrypimai, taip pat ir normalūs lytiniai santykiai, atliekami vien dėl malonumo. Nebuvo reikalo vardyti visus tuos nusikaltimus, nes visi buvo vienodai baustini, tiksliau – mirtimi. C žodyne, sudarytame iš mokslo ir technikos žodžių, gal ir reikėjo įvardyti įvairius lytinius iškrypimus, bet eiliniam piliečiui tai buvo nereikalinga. Jis žinojo, ką reiškia geralytė – kitaip tariant, normalūs lytiniai santykiai tarp vyro ir žmonos, siekiant vienintelio vaikų pradėjimo tikslo, be jokio fizinio malonumo moteriai. Visa kita buvo lytikaltė. Naujakalbėje retai tegalėdavai iki galo suvokti eretišką mintį, suprasdavai tik tiek, kad ji eretiška; toliau reikalingi žodžiai nesiekė.

B žodyne nebuvo nė vieno ideologiškai neutralaus žodžio. Daugybė jų buvo eufemizmai. Pavyzdžiui, tokie žodžiai kaip linksmykla (priverčiamųjų darbų stovykla) arba Taikminė (Taikos ministerija, tiksliau – Karo ministerija) nusakė beveik priešingą savo reikšmei dalyką. Antra vertus, kai kurie žodžiai, atvirai ir paniekinamai rodė Okeanijos visuomenės prigimtį. Pavyzdys galėtų būti prolmitas, reiškiantis žemas pramogas ir melagingas žinias, kurias partija bruko masėms. Dar kiti žodžiai buvo dvispalviai – kalbant apie partiją reikšdavo „geras“, o apie jos priešus – „blogas“. Be to, dar buvo daug žodžių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė paprasčiausios santrumpos, ideologinę prasmę įgavusios ne dėl savo reikšmės, o dėl struktūros.

Visa, kas turėjo ar galėjo turėti bet kokios politinės reikšmės, buvo dedama į B žodyną. Kiekvienos organizacijos, žmonių grupės, doktrinos, šalies, įstaigos, kiekvieno viešo pastato pavadinimas būdavo būtinai įvelkamas į pažįstamą formą, t. y. vieną lengvai tariamą, kuo mažiau skiemenų turinčią santrumpą, atspindinčią pirminius žodžius. Pavyzdžiui Teisybės ministerijos Įrašų departamentas, kuriame dirbo Vinstonas, buvo vadinamas Įradepu, Literatūros departamentas – Litdepu, Teleprogramų departamentas – Teledepu ir taip toliau. Taip buvo daroma ne vien laiką taupant. Net dvidešimtojo amžiaus pradžioje sutrumpinti žodžiai ir frazės jau buvo būdingas politinės kalbos bruožas; taip pat pastebėta, kad tokių trumpinimų tendencija vyravo totalitarinėse šalyse ir totalitarinėse organizacijose. Pavyzdžiu gali būti tokie žodžiai kaip nacis, gestapas, kominternas, agitpropas. Iš pradžių ši praktika paplito lyg ir instinktyviai, bet kuriant naujakalbę jos buvo laikomasi su sąmoningu tikslu. Buvo suprasta, kad šitaip trumpinant pavadinimą, susiaurėja ir subtiliai pasikeičia jo reikšmė, nes dingsta daugybė anksčiau gyvavusių asociacijų. Pavyzdžiui, žodžiai Komunistinis internacionalas sukelia mintyse platų žmonių brolijos paveikslą, raudonas vėliavas, brikadas, Karlą Marksą ir Paryžiaus komuną. O žodis kominternas tereiškia tik glaudžią organizaciją ir aiškiai apibrėžtą doktriną. Šis žodis nusako labai pažįstamą ir labai siaurai suprantamą sąvoką – kaip „kėdė“ ar „stalas“. Kominternas yra žodis, kuris ištariamas beveik be jokių minčių, o Komunistinis internacionalas – frazė, apie kurią turi bent sekundę stabtelėjęs pagalvoti. Panašiai ir asociacijos , keliamos žodžio Teisybminė, yra ne tokios gausios ir paprastesnės negu asociacijos, keliamos Teisybės ministerijos.

Naujakalbės eufonija pagal svarbą užėmė antrą vietą po reikšmės tikslumo. Kai atrodydavo reikalinga, jai net buvo aukojamas gramatinis taisyklingumas. Mat vienintelis reikalavimas, žiūrint svarbiausiu, politiniu aspektu, buvo trumpi apkarpyti žodžiai su tiksliomis reikšmėmis, kurie ištariami greitai ir kalbėtojo širdyje kelia kuo mažiau aidų. B žodyno žodžiai atrodė stipresni ir dėl to, kad beveik visi buvo labai panašūs. Beveik dauguma – geramintė, prolmitas, lytikaltė, linksmykla, angsocas, mintpolas ir begalės kitų – buvo dviskiemeniai arba triskiemeniai žodžiai su kirčiu pirmame ir paskutiniame skiemenyse. Jų vartojimas darė kalbą gagenančią, vienu metu ir kapotą, ir monotonišką. Kaip tik to ir buvo siekiama. Tikslas – kad kalba, ypač ideologinėmis temomis, būtų kuo labiau nepriklausoma nuo sąmonės. Kasdieniniame gyvenime, be abejonės, būtina, bent jau kai kada, prieš kalbant pagalvoti, bet partijos narys, prireikus kalbėti politiniais ar etiniais klausimais, privalo sugebėti pažerti teisingą nuomonę taip pat automatiškai, kaip kulkosvaidis kulkas. Jis tam išsitreniravęs, kalba jam yra tarsi instrumentas, apdraudžiantis nuo bet kokio užsikirtimo, o pati žodžių tekstūra, šiurkštūs garsai bei tam tikras sąmoningas prastumas, derantis prie angsoco dvasios, dar palengvina uždavinį.

Tam tikslui tarnavo ir labai nedidelis žodžių pasirinkimas. Naujakalbės žodynas buvo nedidelis, be to, nuolat išradinėt būdų, kaip jį toliau mažinti. Naujakalbė kaip tik tuo ir skyrėsi nuo daugelio kitų kalbų, kad jos žodynas, užuot plėtęsis, kasdien mažėjo. Ir kiekvienas sumažėjimas buvo laikomas laimėjimu, nes kuo mažesnis pasirinkimas, tuo mažesnė pagunda imti galvoti. Buvo tikimasi galų gale pasiekti, kad artikuliuota kalba sklistų iš žmogaus burnos visai neveikiant aukštesnio lygio smegenų centrams. Šis tikslas buvo atvirai išreikštas naujakalbės žodžiu kalbenti, t. y. berti žodžius kaip žirnius. Kaip ir kiti B žodyno žodžiai, kalbenti turėjo dvejopą reikšmę. Kai šitokiu žodžiu buvo nusakoma lojali nuomonė, tai reiškė pagyrimą, ir kai „The Times“ kurį nors partijos oratorių apibūdindavo kaip dupliusgerą kalbentoją, tai būdavo šiltas ir rimtas komplimentas.

C žodynas. Šis žodynas buvo pagalbinis šalia kitų dviejų ir buvo sudarytas daugiausia iš mokslo arba technikos terminų. Jie buvo panašūs į šių dienų mokslų terminus ir sudaromi iš tų pačių šaknų, bet stengtasi juos labai griežtai apibrėžti ir pašalinti visas nepageidautinas reikšmes. Jie buvo tvarkomi pagal tas pačias gramatikos taisykles kaip ir kiti du žodynai. Labai nedaugelis C žodyno žodžių buvo vartojama kasdieninėje ir politinėje kalboje. Bet kuris mokslo ar technikos darbuotojas galėjo rasti visus jam reikalingus žodžius savo specialybei skirtame sąraše, bet paprastai jis būdavo tik diletantas kitų specialybių sąrašuose. Tik vienas kitas žodis buvo bendras visiems sąrašams, ir visiškai nebuvo žodyno, išreiškiančio mokslo funkciją kaip sąmonės sritį arba mąstymo metodą. Tiesą sakant, nebuvo net paties žodžio „mokslas“, nes visas galimas jo reikšmes buvo apėmęs angsocas.

Iš pateiktos apžvalgos matyti, kad naujakalbe, išskyrus žemiausio lygio žodžius, beveik nebuvo įmanoma išreikšti nelojalios minties. Žinoma, buvo galima pasakyti ir labai šiurkščią ereziją, prilygstančią keiksmažodžiui. Galėjai, pavyzdžiui, pasakyti Didysis Brolis yra pliusnegeras. Bet šis teiginys, kuris lojaliai ausiai atrodė tikriausia nesąmonė, negalėjo būti paremtas protingu argumentu, nes tam nebuvo tinkamų žodžių. Angsocui priešiškos mintys galėjo būti brandinamos tik neaiškia bežodine forma ir įvardijamos labai bendrais terminais, griozdiškai sulipintais vienas prie kito, nieko konkrečiai nepasmerkiančiais. Tiesą sakant, naujakalbę vartoti nelojaliems tikslams buvo galima tik išvertus kai kuriuos žodžius atgal į senąją kalbą. Pavyzdžiui, buvo įmanomas naujakalbės sakinys Visi žmonės yra lygūs, bet tik tokia prasme kaip Visi žmonės yra rudaplaukiai senąja kalba. Gramatinės klaidos čia nebuvo, bet toks sakinys reiškė aiškią netiesą – kad visi žmonės yra vienodo ūgio ar svorio. Politinės lygybės sąvoka nebeegzistavo, todėl ir ši antroji reikšmė iš žodžio lygus buvo išguita. 1984 metais, kai senoji kalba dar buvo normali bendravimo priemonė, kalbėdamas naujakalbe, žmogus dar galėjo prisiminti senas žodžių reikšmes, nors bet kuriam dvejamintę įvaldžiusiam žmogui praktiškai buvo nesunku išvengti šito , ir vis dėlto per keletą žmonių kartų net tokios klaidos galimybė turėjo išnykti. Žmogus, nuo mažumės vartojantis naujakalbę kaip vienintelę kalbą, net nežinos, kad lygūs kada nors turėjo antrą reikšmę „politiškai lygūs“ arba laisvas kadaise reiškęs „intelektualiai laisvas“. Lygiai kaip apie šachmatus negirdėjęs žmogus nežino antrųjų karalienės ir žirgo reikšmių. Bus daug tokių nusikaltimų ir klaidų, kurių tas žmogus negalės padaryti vien dėl to, kad tie dalykai jam bus bevardžiai ir todėl neįsivaizduojami. Buvo numatoma, kad po tam tikro laiko būdingieji naujakalbės bruožai darysis vis ryškesni – žodžių vis mažės ir mažės, jų reikšmės vis siaurės ir vis menkesnė liks galimybė pavartoti juos neteisingai.

Kai senoji kalba bus galutinai nuslopinta, bus visiems laikams nukirstas ir ryšys su praeitimi. Istorija jau buvo perrašyta, bet šen bei ten dar buvo likę nekruopščiai cenzūruotų praeities literatūros fragmentų, ir kol mokėjai senkalbę, juos galėjai perskaityti. Ateityje tokie fragmentai, jei jiems net pasisektų išlikti, bus neįskaitomi ir neišverčiami. Neįmanoma išversti bet kurią senkalbės pastraipą į naujakalbę, nebent joje būtų kalbama apie kokį nors techninį procesą arba paprastą kasdienį veiksmą arba ji jau būtų lojali (geramintiška, anot naujakalbės). Praktiškai tai reiškė, kad ištisai neįmanoma išversti jokios knygos, parašytos maždaug iki 1960 metų. Ikirevoliucinė literatūra galėjo būti tik ideologiškai išversta, t. y. pakeičiant ir prasmę, ir kalbą. Imkim pavyzdžiu žinomą pastraipą iš Nepriklausomybės Deklaracijos:

„Mes pareiškiame kaip neginčijamą tiesą, jog visi žmonės yra sukurti lygūs, kad kūrėjas jiems sukūrė neatimamas teises, kaip antai teisę į gyvenimą, laisvę ir laimės siekimą. Kad toms teisėms užtikrinti tarp žmonių yra kuriamos vyriausybės, turinčios savo valdžią valdomųjų sutikimu. Kad jeigu kada nors bet kokia vyriausybės forma pažeis tuos tikslus, tai žmonių valia tokią vyriausybę pakeisti, uždrausti ir sukurti naują vyriausybę...“

Būtų beveik neįmanoma perteikti tai naujakalbe, išlaikant originalo prasmę. Daugiausia, ką žmogus galėtų padaryti, tai praryti visą tą pastraipą ir apibūdinti vienu žodžiu kaltmintė. Tikras vertimas galėtų būti tik ideologinis vertimas, kuriame Džefersono žodžiai būtų pakeisti panegirika absoliučiai valdžiai.

Didelė dalis praeities literatūros, tiesą sakant, jau buvo šitaip transformuota. Prestižo sumetimais buvo pageidautina išsaugoti kai kurių istorinių asmenybių atminimą, žinoma, priderinant jų nuopelnus prie angsoco filosofijos. Įvairūs rašytojai, kaip antai, Šekspyras, Miltonas, Sviftas, Baironas, Dikensas ir kai kurie kiti kaip tik buvo verčiami; kai tai bus atlikta, jų originalūs raštai drauge su visa kita išlikusia praeities literatūra bus sunaikinti. Šie vertimai buvo lėtas ir sunkus darbas, ir nebuvo tikimasi, kad pavyks jį baigti anksčiau kaip pirmą ar antrą dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetį. Be to, buvo begalės grynai utilitarinės paskirties techninės ir kitokios literatūros, kuriai reikėjo tokio pat apdorojimo.

Siekiant duoti laiko tinkamai pasirengti tiems vertimams, galutinis naujakalbės įdiegimas ir buvo nukeltas taip toli – iki 2050 metų.

* jau vien dėl to

** Sudurtiniai žodžiai, tokie kaip kalbarašis, žinoma, turėjo būti A žodyne, bet jie tebuvo paprasčiausios patogios santrumpos ir neturėjo jokio ideologinio atspalvio.



Susiję

Skaitiniai 8096052046930711999
item