Kard. Sigitas Tamkevičius. Už ir prieš šeimą

Pradžios knygoje pasakojama apie pirmųjų žmonių sukūrimą. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.  Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 27–28). Baigdamas pasakojimą apie pirmųjų tėvų sukūrimą, įkvėptas autorius rašo: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (Pr 2, 24).

Jėzus, fariziejų kamantinėjamas, ar vyras gali atleisti žmoną, kalbėjo: „Nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 6–7.9).

Šie Senojo ir Naujojo Testamento pasakojimai apie santuoką ir šeimą šiandien yra ypač aktualūs, nes aiškiai sudeda visus taškus, kas yra santuoka ir kas gali ją sukurti. Vyras ir moteris kuria santuoką, kurios kūrėjas yra pats Dievas, todėl žmogus neturi teisės bet kaip aiškinti santuoką ir šeimą. Tai, kas buvo aišku kelis tūkstančius metų, šiandien pametusiems krikščioniškus orientyrus yra nebeaišku.

1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnis skelbia: „Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką ir sukurti šeimą. Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą.“

Šventojo Rašto nuostata apie santuoką ir šeimą yra įtvirtina ir mūsų Konstitucijoje, kurios 72 straipsnis skelbia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.“

Santuokos keliu kuriama šeima buvo ir yra mūsų tautos bei valstybės pamatas, bet jis šiandien gender ideologijos yra sprogdinamas, ir šitai pastebėti nereikia didelio įžvalgumo. Politikų siekis įteisinti pasirenkamą lytiškumą, vienalyčių partnerystę bei santuoką, negimusios gyvybės žudymą yra pavojingas siekis ištrinti lietuvio sąmonėje krikščioniškos šeimos sampratą. Iš tikrųjų tai dvasinė okupacija, kuri yra pavojingesnė nei fizinė, nes pastarąją lengviau pastebėti. Dvasinė okupacija lengviau užvaldo žmonių protus, įtikindama, kad čia dar nieko nėra baisaus. Šiandien genderistinės ideologijos šalininkai apsimeta nustebę ir klausia: „Kas gi kėsinasi į jūsų šeimą?“ 

Lietuvos vyskupai 2020 m Kalėdų proga savo ganytojiškajame laiške rašė: „Visuomenėje ypatingos apsaugos reikia vyro ir moters santuokai, nes ji yra naujos žmonių kartos lopšys. Vakarų pasaulį, o ir mūsų tėvynę, ištikus „demografinei žiemai“ šis principas tampa gyvybiškai svarbus. Šeima yra artimiausia pagalba ir gimstantiems kūdikiams, ir augantiems vaikams, ir brandos sulaukusiems jos nariams, kuriems ypač svarbi artimųjų parama. Jokia visuomenės ar valdžios institucija nepakeis šeimos narių. Todėl galima tarti, kad visuomenė ir valstybė yra stipri tiek, kiek ji saugo, gina ir puoselėja šeimos teises.“ 

Vyskupai aiškiai kalba, kas yra tikroji šeima: „Šeima nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš anksto žmoguje sąlygoto lyčių̨ papildomumo. Skirtingų lyčių papildomumas – esminė šeimos atsiradimo sąlyga, todėl šeimą išskiria iš̌ visų kitų bendro gyvenimo formų. Jei bet kuri bendro gyvenimo forma gali būti šeima, tada pati šeimos samprata išnyksta.“ 

Apginti prigimtinę šeimą yra mūsų visų pareiga. Tai ypač svarbu mums, mažos šalies piliečiams. Šiuo metu esame didelėje krizėje, nes gimstamumas vienai šeimai tesiekia 1,6 vaiko, o tai reiškia, kad esame išmirštanti tauta. Pats mažiausias minimumas, kad tauta neišmirtų, turi būti ne mažiau kaip 2,1 vaiko vienoje šeimoje. Į šį demografinį iššūkį pirmiausia turime atsiliepti mes, tikintieji žmonės. Didžiausios pagarbos nusipelno tos šeimos, kurios augina daugiau nei du vaikus. 

Popiežius Pranciškus, viešėdamas Budapešte, labai teisingai pastebėjo: „Mūsų augimas susijęs su mūsų šaknimis, iš jų gaunama stiprybe. Nukirsti šaknis vardan to, kad viskas būtų nauja, persmelkta naujų ideologijų, prie gero neveda, nepadeda augti, stumia į bėdą.“ Tos šaknys yra ir prigimtinė šeima, kurią privalome branginti ir ginti.