Laisvūnas Šopauskas. Kam Andrius Navickas „konservatoriams“

Tekstas parašytas kaip komentaras Seimo nario Andriaus Navicko laiškui, kuriuo šis kreipėsi į jo Facebook įrašu pasidalinusio portalo tiesos...

Tekstas parašytas kaip komentaras Seimo nario Andriaus Navicko laiškui, kuriuo šis kreipėsi į jo Facebook įrašu pasidalinusio portalo tiesos.lt redakciją. Plačiau apie Andriaus Navicko pasipiktinimo laišką ir kontekstą - šioje nuorodoje. Laisvūnas Šopauskas yra filosofas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys.

Pono Seimo nario laiške esantys nelogiškumai atskleidžia ne tik nuovokos stoką, bet ir nerimą. Turbūt nesuklysime pasakę, kad šiaip protingas ir išsilavinęs žmogus tokių kvailysčių šiaip sau nerašinėja.

Nerimauti Andriui Navickui iš tiesų yra dėl ko – šiomis dienomis sparčiai griūva pasaulėlis, kuriame šis ponas jau spėjo pagyventi ir vis mažiau galimybių lieka atlikti tą vaidmenį, į kurį jis, atrodo, taip įsijautęs, kad, rodos, net suaugęs.

Kaip visiems žinoma, A. Navickas į Seimą pateko kaip „konservatorių“ partijos atstovas. Čia keletą žodžių dera tarti apie šios partijos pobūdį. „Konservatorių“ partija, kaip ir visos kitos Lietuvos parlamentinės partijos, yra kvazipolitinis darinys, siekiantis tenkinti siaurus partijai realiai vadovaujančių asmenų ir artimai su jais susijusių verslo grupuočių interesus. Skirtingai nuo kitų parlamentinių partijų, „konservatoriai“ save kildina iš Sąjūdžio ir iki dabar išnaudoja Sąjūdžio simbolinį kapitalą. Neatsitiktinai „konservatoriai“ save pristato kaip patriotinę, valstybės interesus ginančią ir tradicines lietuviškas vertybes puoselėjančią partiją. Tarp vertybių ir tradicijų, suprantama, išskirtinę vietą užima krikščionybė. Toks ilgą laiką buvo šios partijos fasadas, tokį vaizdelį ši partija ir toliau norėtų transliuoti nemažai savo elektorato daliai.

Tačiau šis patriotų, valstybininkų ir tradicionalistų partijos įvaizdis vis labau tolsta nuo realybės. Lūžio tašku galima laikyti Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą. Europos Sąjunga žengia federalizacijos keliu, t. y. siekia ją sudarančių valstybių sunaikinimo ir pavertimo naujos valstybės provincijomis, o visos Europos – globalaus nepolitinio valdymo sistemos dalimi. Itin svarbu, kad šis „vienijimosi“ procesas yra grindžiamas neokomunistine ideologija.

Čia verta trumpai paaiškinti, kas yra komunizmas ir kodėl Europos Sąjungos politinio elito diegiama ideologija yra neokomunistinė.

Taigi komunistine laikytina bet kuri ideologija, numatanti siekį sunaikinti religiją, šeimą, tautą ir valstybę. Neokomunistine laikytina bet kuri ideologija, numatanti tuos pačius tikslus, bet atnaujinanti Markso, Engelso, Lenino, Mao ir jų bendražygių receptus šiems tikslams pasiekti. Tiek federacinės Europos Sąjungos, tiek bet koks kitas globalistinis projektas tiesiog privalo būti neokomunistinis, nes religija, šeima, tauta ir valstybė yra esminės kliūtys jam įgyvendinti.

„Konservatorių“ partija susitaikė su Lietuvos pusiau kolonijimiu statusu Europos Sąjungoje, priėmė globalistinę darbotvarkę ir priėmė neokomunistinę ideologiją. Tam pagrįsti užtenka nurodyti į buvusį ministrą pirmininką, premjerą, dabar – europarlamentarą, Andrių Kubilių, Europos federalizacijos ir visos neokomunistinės „pažangos“ šauklį, aiškiai suformulavusį siekiamybę – Lietuvos valstybingumo sunaikinimą tiek savo politiniame credo, tiek ir vyriausybės programoje „Lietuva 2030“.

Ir tapę globalistais bei neokomunistais „konservatoriai“ išliko pragmatikai. Jiems tebereikėjo balsų, o norint neprarasti balsų reikėjo išsaugoti patriotų, valstybininkų ir tradicionalistų partijos įvaizdį. Partija ėmė vykdyti neįtikėtino masto savo šalininkų mulkinimą. Šalininkai turėjo būti kaskart vis įtikinami, kad idėjiniai Lietuvos duobkasiai vis dar yra patriotai ir Tėvynės gelbėtojai. Elektorato akims dumti buvo sugalvotas „dviejų partijos flangų“ žaidimas. Žaidimo esmė tokia. Neišvengiamai kas kažkiek laiko koks nors partijos veikėjas iš vadinamojo „liberalaus“ flango žodžiais išreiškia partijos tikrąją globalistinę, antivalstybinę, antikonstitucinę, „pažangią“ ir daugumai „konservatorių“ elektorato visiškai nepriimtiną poziciją. Kai tik tokį prasitarimą išgirsta tie, kurie 30 metų balsuoja tik už „konservatorius“ ir ima domėtis, kas čia darosi, tuojau į sceną išleidžiami, pavyzdžiui, Kasčiūnas ar Ažubalis iš vadinamojo „konservatyvaus“ flango, o kartais – ir pats Patriarchas, kuris pasisako priešingai, tada elektoratas nusiramina, o partija tęsia globalistinę neokomunistinę antivalstybinę politiką.

Štai čia galime grįžti prie Andriaus Navicko ir paaiškinti, kam jis išvis reikalingas „konservatoriams“. Jis reikalingas dėl tos pačios priežasties, dėl kurios „konservatoriams“ reikalingi šiaip jau nuo visų kitų reikalų nušalinti Ažubalis su Kasčiūnu. T.y. kaip Ažubalis ir Kasčiūnas yra „konservatorių“ partijos patriotizmo vitrina, kurią demonstruodama partijos vadovybė apgaudinėja savo šalininkus vaizduodama patriotų ir valstybininkų partiją, taip ir Navickas yra krikščioniškumo bei tradicionalizmo vitrina, kurią partijos vadovybė demonstruoja savo elektoratui vildamasi, kad šis nepastebės esąs apgaudinėjamas, rodydama, kokios artimos partijai yra krikščioniškos ir tradicinės vertybės.

Tačiau ši funkcija yra tik dalis Navicko vaidmens „konservatorių“ partijoje, galėtume sakyti, „pasyvioji“ dalis. „Aktyvioji“ Navicko funkcija – elektorato „švietimas“. Tai yra, ponas Seimo narys ne tik turi reprezentuoti „konservatorių“ krikščioniškumą ir tradicionalizmą, bet ir stengtis įtikinti elektoratą, kad globalistinė, neokomunistinė, antikonstitucinė, antivalstybinė, prieš šeimą, tautą, religiją nukreipta politika puikiausiai dera su krikščionybe, negana to, tiesiog išplaukia iš krikščionybės mokymo.

Tokiam vaidmeniui ponas Navickas buvo puikiai pasirengęs. Filosofinis išsilavinimas (prisiminkite jo disertaciją), politikos filosofijos išmanymas ir ypač įdirbis, sukauptas daugiau nei dešimt metų vadovaujant portalui Bernardinai.lt, daugeliui skaitytojų nieko blogo neįtariant, sėkmingai propagavusiam neoliberaliąją arba simuliakrinę krikščionybę. Atrodė, viskas einasi kaip iš pypkės: „konservatoriai“ Navickui duoda sinekūrą ir sočią Seimo nario algą, o šis jiems – „paslaugėlę“. Žodžiu, partijai – balsai, o rinkėjams – įvaizdis, ilgą laiką atrodęs autoritetu.

Tačiau šią politinę rokiruotę sugriovė nenumatytos aplinkybės. Ilgametis smegenų plovimas per masinės informacijos priemones, mokyklas bei universitetus 2020 metų rinkimuose sunokino vaisių – į Seimą pateko „Laisvės“ partija, nauja neokomunistinė grupuotė. Ši partija nuo kitų neokomunistinių partijų skiriasi tuo, kad yra ideologiškai išsigryninusi, t.y. ši partija, kitaip nei vadinamosios „konservatorių“, „liberalų“, „socialdemokratų“ partijos, nėra pragmatiška, tai reiškia, kad yra pasiryžusi rizikuoti prarasti balsus dėl kuo greitesnio ir nuoseklesnio neokomunistinės programos įgyvendinimo. Būdama ideologiškai išsigryninusi, „Laisvės“ partija primetė savo darbotvarkę visai koalicijai, taigi ir „konservatoriams“.

„Konservatoriai“ atsidūrė keblioje padėtyje, nes kai „konservatorių“ dominuojama Vyriausybė kelia vieną po kitos neokomunistines ir totalitarines, šeimą ir moralę ardančias, piliečių laisves naikinančias, atvirai antikonstitucines ir antivalstybines iniciatyvas, niekaip nebeišeina žaisti įprasto „dviejų flangų partijoje“ žaidimo. Kai ne tik Anūkas, bet net ir pats Patriarchas atvirai pasisako už genderizmą, net ir užkietėjusiam konservatoriui tampa aišku – čia kažkas ne taip.

Šioje situacijoje iš visos „konservatorių“ partijos į pačią kvailiausią padėtį pateko ne kas kitas, o būtent Andrius Navickas. Jam, vargšeliui, teko neįgyvendinama užduotis parodyti ir įrodyti krikščioniškų ir tradicionalistinių pažiūrų „konservatorių“ elektorato daliai, kad seksualinių mažumų judėjimo politinės programos įgyvendinimas, totalitarinis fundamentalių piliečio teisių į laisvą žodį atėmimas, vienos ideologijos diktatas, ir t.t., ir pan., visi tie „pažangūs“dalykai, kuriuos Lietuvai bando primesti „laisviečių“, „konservatorių“ ir „liberalų“ koalicija, yra… neišpasakytas gėris – ne kas kita, kaip tokia politika, kuriai turi pritarti kiekvienas dorybingas krikščionis.

Panašiai kvailoje padėtyje atsidūrė ir „konservatorių“ partijos „krikdemiškojo sparno“ lyderis Paulius Saudargas bei kiti TS-LKD „krikdemų“ veikėjai. Jų pastangos sugyventi su Navicko tipo „krikščionimis“ atrodo vis keisčiau. Ypač po I. Šimonytės laiško apie konservatizmą, kuriuo siunčiama aiški žinia: TS-LKD yra vietos tik tokiam „konservatizmui“ ir „krikščioniškumui“, kurie neprieštarauja Vakarų pasaulyje mėginamos įvykdyti H.Marcuse‘s skelbtos Naujosios komunistinės revoliucijos teorijai, idealams ir tikslams.

Reikia pripažinti, kad ponas Navickas savo užduotį vykdo stropiai – savo Facebooko paskyroje kas dieną ropščiasi ant bačkos – publikuoja tekstus, kuriuose bando „sukrikščioninti“ tai, kas dažnu atveju yra visiška krikščionybės priešingybė. Dėl savo akivaizdaus veidmainiškumo ir ... ypatingo, nepakartojamo komiškumo ši primityvi, kvaila, net guvesniam mokinukui nesunkiai perprantama sofistika prašyte prašosi ir jos verto atlygio – skilties „Nuo bačkos“. Ir nieko asmeniško – politikos juokdariu A. Navicką daro jo paties pasirinkimai, ne skilties pavadinimas.

Manau, ponas Navickas ir pats pajėgus suprasti: „Bernardinų“ portalo laikai praėjo, karnavalas baigiasi – vaidmuo, kuris jam buvo patikėtas ir su kuriuo jis, ko gero, susitaikė, laimei, jau nieko nebeįtikina. Atėjo laikas apsispręsti ir pasirinkti, kam iš tiesų verta tarnauti ir pasitarnauti: iš vienos pusės – krikščionybė, šeima, tauta, Tėvynė, valstybė, moralė, patriotizmas, nacionalizmas, iš kitos – globalizmas, totalitarizmas, demoralizacija, genderizmas, LGBT, „konservatorių“ partija.

Galimybės vaidinti krikščionį intelektualą ir drauge tarnauti neokomunistinei „konservatorių“ partijai yra išsemtos.

Šaltinis: www.tiesos.lt

Susiję

Nacionalinis susivienijimas 4010785714911932999
item