Vytautas Radžvilas. „Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, svajojusi apie savarankišką Lietuvą, turėjo būti užmiršta“

www.respublika.lt - Kodėl, jo nuomone, Sąjūdžio pirmeivių vardai neišnyra iš netolimos praeities net per valstybines šventes? - Sąjūdis iš p...

www.respublika.lt

- Kodėl, jo nuomone, Sąjūdžio pirmeivių vardai neišnyra iš netolimos praeities net per valstybines šventes?

- Sąjūdis iš pat pradžių buvo dvilypis. Jame buvo žmonių, pirmiausia turiu omenyje iniciatyvinę grupę, kurie svajojo atkurti nacionalinę, laisvą, demokratinę Lietuvos Respubliką, ir jame buvo žmonių, kurie turėjo visiškai kitų tikslų (ar savų, ar jiems tie tikslai buvo įpiršti). Šitas gelminis skirtumas, kuris glūdėjo Sąjūdyje, iš pat pradžių nebuvo akivaizdus, - vienybės iliuziją kūrė bendras troškimas atsikratyti Maskvos režimo. Gelminiai skirtumai slypėjo kitame lygmenyje - sampratoje, ką daryti su atkurta valstybe.

Tai štai: vieni norėjo išsilaisvinti iš Maskvos tam, kad toje valstybėje galėtų tvarkytis kaip nuosavame dvarelyje, kiti svajojo šitą atkurtą valstybę kuo brangiau parduoti naujiems šeimininkams, kalbant paprastai, paversti ją jau kito tipo kolonija. Bet Sąjūdyje buvo žmonių, kurie Lietuvą įsivaizdavo labai aiškiai kaip demokratinę nepriklausomą valstybę, kuri, jeigu ir jungiasi į kokias nors tarpvalstybines sąjungas, tai daro oriai ir tik lygiateisiais pagrindais. Šiuo esminiu klausimu Sąjūdyje virė kovos, ypač paaštrėjusios po Nepriklausomybės paskelbimo, ir šiandien galima pasakyti, kad tautinė valstybinė grupė pralaimėjo, - tai yra realybė, kurią laikas pripažinti.

Juk iš esmės tai, kas vadinama liūdnos atminties „megztųjų berečių“ siautėjimu, buvo ne kas kita, o gerai organizuotas ir sumaniai valdomas moralinis psichologinis teroras, kurį pasitelkus buvo kryptingai iš Sąjūdžio išstumti žmonės, siekę iš tikrųjų demokratinės laisvos ir tautiškos Lietuvos valstybės. Jie buvo eliminuoti tų, kuriuos šiandien vadiname globalistais, rankomis, ir siekiant jų tikslų.

Todėl natūralu, kad tai, į ką galiausiai atėjo Lietuva, šiandien mėginama pateikti kaip tikrąjį ir autentišką Sąjūdžio tikslą, kaip laisvę, už kurią kovojome. Šitas tariamai siektas Sąjūdžio tikslas, kuris dabar jau įvardijamas atvirai - tautos „laisvė“, išnykti išsivaikštant po pasaulį ir ištirpstant „globalioje Lietuvoje“ - buvo iš esmės sutapatintas su vienu žmogumi.

Todėl logiška ir nuoseklu, kad tokiame kontekste Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurios narių dauguma vis dėlto siekė ne „Lietuvos be lietuvių“, o svajojo apie savarankišką Lietuvos valstybę kaip apie saugius ir ilgaamžius tautos namus, turėjo būti užmiršta. Tiesą sakant, artėja valanda, kai tokie sąjūdininkai bus atvirai vadinami fašistais ir net naciais, kaip jie buvo įvardijami „Jedinstvos“ mitingų plakatuose.“

- Kodėl jūs pats netapote signataru?

- Netapau todėl, kad mačiau iš vidaus politinę virtuvę. Supratau, kad valstybę mes atkursime, bet bėda ta, kad gelmine prasme tam buvome nepasiruošę. Vis dėlto per tiek okupacijos dešimtmečių buvo suniokota tautinė valstybinė savimonė ir iš tikrųjų tai, ką vadiname lietuviškumu, didele dalimi jau buvo tik kultūrinis, net etnografinis, lietuviškumas, be supratimo, kas yra valstybė.

Savo akimis regėjau, kaip, pavyzdžiui, prieš deputatų rinkimus į sovietų Aukščiausiąją Tarybą, kai kurie būsimieji kandidatai, žengdami per Sąjūdžio būstinės slenkstį, tiesiogine žodžio prasme nusiimdavo kepurę. Ir reikėjo pamatyti, kokiais didžiais žmonėmis ir ereliais jie tapo, kai buvo išrinkti. Mačiau, kaip į Sąjūdį, pakvipus valdžia, o ypač po antrojo suvažiavimo, masiškai pradėjo gužėti žmonės, lig tol tūnoję pakampėse, kurie visais atžvilgiais buvo ištikimi anai sistemai. Jie būtų ir šiandien entuziastingai statę komunizmą, jeigu ne tas Sąjūdis...

Trumpai sakant, suvokiau, kad šių staigiai verčiančių kailį karjeristų ir perėjūnų draugijoje nepritapsiu ir man su jais ne pakeliui.

Šitą sprendimą priėmiau 1989 metų vasarą ir nė kiek nesigailiu. Galbūt būčiau turėjęs sotesnį gyvenimą, bet, kita vertus, tokioje aplinkoje aš vis tiek nebūčiau išsilaikęs, būčiau iš jos eliminuotas.

Daugybė signatarų šiandien arba apskritai tyli apie dabartinę Lietuvos padėtį, arba yra tie patys globalistai, pasisakantys už tokią integraciją į Europos Sąjungą, kurioje neliktų Lietuvos. Toks abejingumas šių dienų Lietuvos problemoms ir rūpesčiams reiškia, kad kai kurie iš jų, pakėlusių rankas už Kovo 11-osios aktą, arba balsavo formaliai, net nesuprasdami, kas yra sava valstybė, arba suprato, bet poreikis už sotų kąsnį tarnauti šeimininkui buvo toks stiprus, kad pasistengė tai užmiršti.

- 2004 metais įsiteisėjo Signatarų statuso įstatymas, po pataisos nuo 2010-ųjų tapęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymu. O LPS iniciatyvinės grupės statuso - kaip nėra, taip nėra...

- Kiek pažįstu iniciatyvinės grupės narių, netapusių signatarais ir negavusių jokių lengvatų ar privilegijų, nė vienas iš jų dėl to neliūdi ir neapgailestauja, kaip nuoširdžiai galiu pasakyti, ir aš pats.

Tačiau gėda, kad valstybė yra palikusi likimo valiai televizijos bokšto gynėjus ir begalę kitų žmonių, kurių pastangomis, griežtai kalbant, mūsų valstybė ir buvo atkurta.

Kalbino Danutė Šepetytė



Susiję

Vytautas Radžvilas 6914338958290913777
item