Nastazija Kairiūkštytė. Sovietiniai įpročiai neišnyko (dėl istoriko prof. Rakučio)

voruta.lt nuotrauka 

Gyvename laisvės, demokratijos sąlygomis, kurios esant pandemijai šiek tiek suvaržytos, bet, nepaisant to, vyksta politinių, ekonominių ir kitų mūsų „dorinį“ gyvenimą reguliuojančių įstatymų, sprendimų priėmimai. O žiniasklaida mus nuolat maitina praeities, dabarties žiniomis, ateities perspektyvomis. Taigi džiaugiamės, liūdime, vieni kitus koneveikiame, o kai kurie kitataučiai lenkai, žydai net sakosi, jog yra ignoruojami, nors kai kuriais atvejais turi geresnes sąlygas negu lietuviai ar jų tautiečiai, gyvenantys kitose šalyse.

Paskutinėmis sausio dienomis lyg atslinkusi sniego griūtis sujudino visuomenę. Kaltas ne sniegas. Priežastis buvo sausio 27 d., kai pagerbiant žydų tautybės žmones tarptautinės holokausto atminimo dienos proga, tą pačią dieną LRT.lt portale pasirodė Seimo nario istoriko prof. Valdo Rakučio publikacija: Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena ir istorinė atmintis.

Publikacija atsirado neatsitiktinai. Autorius, matyt, ne tik kaip istorikas, bet ir kaip Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas, suprato savo pareigą ir ją atliko. O tai Seime sukėlė sumišimą, nes ši publikacija kai kuriems nariams buvo erzinanti lyg koks nesuprantamas svetimkūnis.

Nuo jų neatsiliko net JAV, Izraelio, Vokietijos ambasadoriai. Man, kaip istorikei, tyrinėjusiai kai kuriuos Lietuvos istorijos klausimus, sukėlė abejonių, kurių atsirasdavo ir anksčiau, Seimo narių Lietuvos istorijos mokslo žinių stygius. Tai išryškėjo ir šį kartą, kai prof. V. Rakučio, daugiau kaip du dešimtmečius tyrinėjančio įvairius Lietuvos istorijos dokumentus, paskelbusio monografijų, straipsnių, patirtis padėjo suprasti Lietuvos istorijos mokslo spragas, reikalaujančias šios istorijos kai kurių laiko tarpsnių visapusiško apibendrinančio ištyrimo.

Be to, istorija toks mokslas, kai atsiradus naujiems dokumentams, naujiems faktams, reikia ankstesnių faktų tikslinimo, papildymo. Tai galima pasakyti ir apie Lietuvos žydų istoriją. Štai paskelbtieji žydų gelbėtojų sąrašai (Tie, kurie gelbėjo1941-1944. Žydų gelbėjimas Lietuvoje. V., 1912). Stengiantis išaiškinti gelbėtojus dirbta keletą metų, tačiau sąrašai neatspindi tikrosios padėties.

Tai paaiškinu vienu gal ir nereikšmingu savo patirties atveju. Prieš daugiau kaip 10 metų būdama tėviškėje sužinojau apie žydą, kuris 1941- 1944 m. slapstėsi pas vieno kaimo ūkininkus. Šis žmogus išvengė mirties. 1944 ar 1945 m. jis, apsigyvenęs Kaune, dirbo elektriku. Jį globoję ūkininkai išmirė. 2020 m. mirė paskutinysis, karo metu buvęs11-12 metų paauglys, pateikęs man žinias, kurios nesudomino Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos. Taip išsigelbėjusio asmens ir ūkininkų pavardės jau liko istorijoje nežinomi.

Prof. V. Rakučio publikacijos tekstas parodo aukštą jo kultūrą ir rūpestį dėl iki šiol neatliktų istorijos darbų, tyrimų, reikalaujančių naujų metodų, naujų kvalifikuotų žmonių, siekiant teisingo ir gilaus žinių vertinimo bei paviešinimo. O tai itin svarbu, nes istorijos mokslo vaidmuo visuomenei, ypač jos sąmoningumui tobulinti, yra išskirtinis.

Apie tai prof. V. Rakutis publikacijoje rašo: Tik supratę, kodėl taip įvyko, mes priartėsime prie sąmonės tobulėjimo, išmoksime pastebėti blogį net pačiuose savyje.

Blogio mūsų visuomenėje daug. Tą parodo Seimo narių, kai kurių kitų visuomenės veikėjų, tarp jų žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky elgesys, svetimų ambasadorių neteisėtas kišimasis istoriko prof. V. Rakučio atžvilgiu.

Mūsų visuomenės žmonės, net vieni iš tų asmenų, kurie užima svarbias pareigas, neišgirsta analizuotų, gilių apmąstymų, doro elgesio spendžiant mūsuose vienokius ar kitokius gyvenimo klausimus.

Be to, nustebino tai, kaip prof. V. Rakučio publikaciją įvertino kai kurie žiniasklaidininkai. Gal tai pataikavimas, kuris apskritai dar gajus, seimūnų nuosprendžiui. Tačiau dar daugiau stebintų žurnalistų pamokymai istorikams. Tai primena sovietmetį, kai istorikams tekdavo patirti įvairių pašaliečių pamokymų, vertinimų.

Buvusieji sovietų įpročiai neišnyko. Jį primena žurnalistų Andriaus Tapino, Indrės Makaraitytės minimos prof. V. Rakučio publikacijos vertinimai.

I. Makaraitytė šios publikacijos ir kitų istorikų klausimais išsako nemažai pamokymų, jų vertinimų, kartais prieštaraudama savo mintims. Tačiau paskutines žurnalistės mintis puikiai galima pritaikyti jai pačiai, kai savo rankomis bando padaryti istoriją politikos įrankiu, o per tiek metų mūsų traumuota visuomenė taip beveik ir nepajudėjo gijimo link, tapusi puikiu jauku populistams ir paribio veikėjams.