Irena Tumavičiūtė. Kaniūkų gyventojų žudikams negali būti senaties

Fania Brancovskaja (alkas.lt nuotrauka) 

 www.xxiamzius.lt

1944 metų sausio 29 dieną raudonųjų sovietinių partizanų būrys išžudė taikius civilius lietuviško Kaniūkų kaimo gyventojus. Tai žiauriausia sovietinių partizanų akcija prieš Lietuvos kaimų savisaugą. Akciją yra aprašę jos dalyviai, sovietiniai partizanai Isaacas Kowalskis, Chaimas Lazaras, Aba Kovneris ir Paulas Bagrianskis. Kviečiame prisiminti šią tragišką sukaktį. 

Lietuvoje vis dar taikomi skirtingi standartai vertinant Vokietijos nacionalsocializmą ir sovietinį socializmą. Kiek sovietinių kolaborantų, savo rankomis žudžiusių taikius Lietuvos gyventojus ar vykdžiusių genocidą prie rašomojo stalo prokuroro ar tardytojo kėdėje, buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn? Štai jau 18 metų stebime, kaip jie, pasidžiaugę ramaus gyvenimo rudeniu Lietuvoje, Rusijoje, Izraelyje ar Vokietijoje, iškeliauja amžinybėn. Ačiū spaudos laisvei – rašyti galime apie viską, taigi, ir apie sovietų žvalgybinius-operatyvinius būrius, kurie vykdydavo išimtinai teroristines operacijas bei atlikdavo „ūkines užduotis“ (rus. „zagotovki“) – plėšė Lietuvos valstiečius. Kai kuriems iš tų būrių prigijo sovietinių partizanų vardas. Nuo jų ypač kentėjo Vilnijos gyventojai. Už jų diversines ir teroristines akcijas turėdavo atsakyti vietiniai gyventojai savo galva. Valstiečiams darėsi nepakeliamos ir plėšikaujančių „partizanų“ akcijos vykdant „ūkines užduotis“. Atsirado kaimų, kurie ėmė kurti savisaugos struktūras ir ginti savo namus ir nuosavybę nuo plėšikų.

Apie sovietinių partizanų terorą, plėšikavimus, baudžiamųjų akcijų metu sudegintus Lietuvos kaimus yra parašyta solidžių mokslinių publikacijų, kurios užfiksavo praeities įvykius, įvardijo nusikaltėlius ir... atgulė į bibliotekų lentynas, nesukėlusios jokios reakcijos. Ypač paminėtinos dr. Rimanto Zizo studijos: „Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais“ (Genocidas ir rezistencija, 2002, 1, p. 69-93), „Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m.“ (Genocidas ir rezistencija, 2004, 1, p. 138-158), „Žudynių Kaniūkuose pėdsakais“ (http://www.genocid.lt/Leidyba/11/ zizas2.htm). Dr. R. Zizui „pasisekė“ – visi jo paminėti asmenys jau nuėję po žemėmis.

Bet jeigu Lietuvos prokuratūra tik pabando apklausti kaip liudytojus asmenis, kurių dalyvavimas akcijose prieš Lietuvos gyventojus užfiksuotas juodu ant balto (Yitzhakas Aradas savo 1979 metais Niujorke išleistoje knygoje „The Partisan“, p. 180–184, neįtikėtinai atvirai pasakoja apie savo žygius su enkavėdistais prieš lietuvius 1944–1945 metais, sovietams reokupavus Lietuvą, o Fanią Brancovskąją „išdavė“ jos bendražygė R. Margolis – „Nemnogo sveta vo mrake“, Vilnius, 2006, p. 411), iš karto sukeliamas triukšmas, o jeigu tie asmenys dar žydų tautybės, tuoj imama mojuoti holokausto vėzdu. Juk ir Izraelio teismai teisia už nusikaltimus žmoniškumui. O mūsų Lietuvėlėje mat esama kastų – ką už nusikaltumus galima apklausti, ko negalima, ką galima liustruoti, ko negalima, ką galima teisti, ko negalima...

Norintiems išsamiau sužinoti apie bolševikinių teroristų terorizuotus ir naikintus Lietuvos kaimus galima rekomenduoti minėtąsias dr. Rimanto Zizo publikacijas.

1944 m. naktį iš sausio 28 į 29 buvo sudegintas Kaniūkų kaimas ir išžudyti jo gyventojai. Liūdnų įvykių jubiliejui priminti skaitytojams siūlome šių žudynių dalyvių prisiminimus, išleistus ne Lietuvoje. Lietuvoje savo memuarus skelbę autoriai taip atvirai nerašė, be abejo, bijodami aukų giminių keršto, o gal norėdami išsaugoti kovotojo su naciais aureolę.

Vienos knygos autorius yra Chaimas Lazaras. 1985 metais Niujorke išleistoje knygoje „Destruction and Resistance“ gausu scenų apie susidorojimą su „lenkais – vokiečių kolaborantais“, įtartinais lietuviais, piktinamasi kaimų savisaugos pastangomis apsaugoti žmones nuo apiplėšimų. Įdomu susipažinti ir su žydų tarpusavio, žydų ir lietuvių santykiais nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos metais, knygoje pateikta ir Vilniaus žydų gyvenimo epizodų. Šios knygos ištrauka jau buvo skelbta mūsų žiniasklaidoje. Kadangi knygos Lietuvos bibliotekose nėra, pateikiame ją mūsų skaitytojams kaip svarbų ir patikimą tragiškų įvykių mūsų žemėje liudijimą (partizanais čia vadinami Maskvos įsakymus vykdžiusių sovietinių būrių nariai).

Keliai buvo kupini pavojų. Partizanų užpuolimai dažnėjo diena iš dienos. Visi buvo prieš mus: vokiečiai, lietuviai, valstiečiai, „baltųjų“ gaujos ir, galiausiai, renegato rusų generolo Vlasovo kazokai, kurio dalinių buvo regione ir kuris turėjo kavalerijos, patrankų ir tankų. Neretai priešas apšaudydavo mišką artilerijos ugnimi, kartais sviediniai nukrisdavo ir netoli nuo mūsų bazės, sužeisdami partizanus. „Baltųjų“ gaujų padėtis pagerėjo. Vokiečiai naktį niekur nejudėdavo, o „baltieji“ nebijojo išeiti iš namų. Daugiausia tai buvo vietiniai valstiečiai. Dieną jie dirbdavo įvairiausius žemės ūkio darbus, o vakare pasiimdavo ginklus ir prisijungdavo prie banditų. Vokiečiai išdrįsdavo eiti gilyn į mišką tik su didelėmis pajėgomis. O banditas, gyvenantis šiose apylinkėse, nuo vaikystės žinojo kiekvieną miško takelį. Ir dėl to gaujų nariai mums buvo tokie pavojingi ir mums reikėjo būti atsargiems. Žinoma, partizanai negalėjo kariauti su visais vietiniais kaimiečiais, bet aišku, kad reikėjo imtis kokių nors priemonių, kurios pasėtų baimę visoje apylinkėje.

Kurį laiką jau buvo žinoma, kad Kaniūkų kaimas buvo bandų gūžta ir intrigų prieš partizanus židinys. Jo gyventojai, žinomi savo piktais darbais, organizavo aplinkinius gyventojus, dalijo jiems iš vokiečių gautus ginklus ir vadovaudavo visiems išpuoliams prieš partizanus. Kaimas buvo gerai apsaugotas. Kiekvienas namas buvo tvirtovė ir prie kiekvienos sodybos buvo iškastos tranšėjos. Iš abiejų kaimo pusių stovėjo sargybinių bokštai, todėl patekti į kaimą buvo ne taip jau paprasta. Nepaisant to, partizanai pasirinko būtent šią vietą, kad įvykdytų keršto akciją ir įvarytų baimės. Brigados štabas nusprendė Kaniūkus sulyginti su žeme, kad būtų pamoka kitiems.

Vieną vakarą 120 geriausių visų stovyklų partizanų, apsiginklavę geriausiais iš visų turimų ginklų, išsiruošė į tą kaimą. Tarp jų buvo maždaug 50 žydų, kuriems vadovavo Jakovas Preneris. Vidurnaktį jie priartėjo prie kaimo ir užėmė pozicijas. Buvo įsakyta nepalikti nė vieno gyvo, net galvijus liepta išžudyti, visą turtą sunaikinti.

Niekam iš akcijos dalyvių neleista pasiimti jokio grobio – tą kartą tikslas buvo visiems apylinkės gyventojams parodyti, kad partizanai buvo atėję ne apiplėšti piktadarių kaimą, o visiškai sunaikinti.

Iki vidurnakčio kaimo gyventojai akylai budėdavo. Vidurnaktį sargybinių skaičių sumažindavo, nes visi puikiai žinojo, kad partizanai nepuls taip vėlai, nes paskui nespėtų iki aušros grįžti į mišką. Kaimo gyventojai, žinoma, neįsivaizdavo, jog partizanai grįš į mišką šviečiant saulei, su pergale.

Signalas buvo duotas prieš pat auštant. Per kelias minutes kaimas buvo apsuptas iš trijų pusių. Iš ketvirtos pusės kaimą juosė upė ir vienintelis jos tiltas buvo partizanų rankose. Stvėrę iš anksto paruoštus fakelus partizanai degino namus, tvartus, klėtis, nesiliaudami šaudė jų kryptimi. Aidėjo garsūs sprogimai, kai lėkė į orą paslėptos ginklų atsargos. Valstiečiai pusnuogiai šokinėjo pro langus, bandydami pabėgti. Bet visur jų tykojo mirtinos kulkos. Daug kas bandė šokti į upę ir plaukti į kitą krantą, bet ir jų laukė toks pat galas. Per trumpą laiką užduotis buvo atlikta. Buvo sunaikinta 60 sodybų, maždaug 300 žmonių, neliko nė vieno gyvo.

Ši žinia netruko pasklisti. Kaimiečiai išpūtė tą įvykį, kalbėjo apie „tūkstančius“ partizanų, dalyvavusių baudžiamojoje akcijoje prieš kaimą. Kitą dieną iš Vilniaus atvyko gestapo vadovai su nemažu būriu ginkluotų policininkų. Vokiečiai fotografavo griuvėsius ir apanglėjusius kūnus. Nuotraukos buvo publikuotos kartu su straipsniais apie partizanų žiaurumą. Nepaisant to, ši operacija davė rezultatų. Tas rajonas ilgam liko ramus. (173–175 p.)

Richas Cohenas parašė knygą apie žinomo žydų poeto Abos Kovnerio veiklą Vilniaus gete ir Vilnijos miškuose „The Avengers. A Jewish War Story“ (Niujorkas, 2000 m.). Beje, net tris šios knygos egzempliorius turi Vilniaus universiteto biblioteka. Mūsų straipnyje bus cituojamas vokiškas šios knygos vertimas „Nachtmarsch“ („Nakties žygis“, Frankfurtas prie Maino, 2002).

Pagrindinis knygos herojus yra tas pats Aba Kovneris, kuris kvietė Vilniaus geto žydus į kovą žinomu šūkiu „Jie neves mūsų į skerdyklą kaip avių“.

Prieš Abos Kovnerio pasakojimą apie Kaniūkų skerdynes pravartu susipažinti su knygos atsiradimo istorija ir kai kuriomis turinio detalėmis, nes knyga, anot Davido Greenbergo, verta scenarijaus su Silvestru Stalone (http://www.beliefnet.com/story/47/ story_4787_1.html).

Iš dalies tai yra knyga apie didelę trijų žmonių – Abos Kovnerio, Ruckos Korczak ir Vitkos Kempner – draugystę, bendrus džiaugsmus, siekius, kovas, teroristinius žygius  (beje, čia vertėtų paminėti, kaip „atidžiai“ skaitomos knygos, kurios cituojamos publikacijose, pavyzdžiui, šiuo adresu – http://www.vaga.lt/uploadai/Zyd%20GETAS19_25.pdf?inforeklama_vaga= 5dad134ef4d5156ac35045dad276af91 paskelbto straipsnio autorius ar autorė nurodo minėtąją R. Coheno knygą, o gale tarp Vilniaus didvyrių vardų skaitome – Vitka Kempneris. Jeigu jis knygą būtų skaitęs, būtų supratęs, jog kalbama apie moterį).

Richas Cohenas yra profesionalus rašytojas, beje, parašęs populiarią Amerikos žydų organizuoto nusikalstamumo istoriją. Ruczka Korczak buvo autoriaus giminaitė, o Vitka ir Aba buvo vyras ir žmona. Tad autorius daug kartų mielai klausydavosi tų žmonių pasakojimų apie žygius, kovas, apie tai, kaip jie leido į orą priešo traukinius ir karo transportą. Jų pasakojimus papildydavo kiti būrio nariai. Taip kaupėsi medžiaga knygai. A. Kovneris tuo metu jau buvo pelnęs aukščiausius Izraelio apdovanojimus, su jo knygomis kareiviai vykdavo į karą.

Bet jis nenorėjo, kad jo karo meto istorija patektų į viešumą – bijojo, kad ekstremistų grupuotės galėtų, primindami jo veiksmus per karą, pateisinti savo teroristinius išpuolius. Be to, jis bijojo, kad kiti žydai jo nesupras (18 p.). Ir tik po Abos mirties (1997 m.) Vitka K. Cohenui papasakojo viską, ką buvo nutylėjusi. Rašytojas kelias savaites klausėsi pasakojimų.

Knygoje įtaigiai atskleidžiama, kaip jautrus, meniniais gabumais apdovanotas žmogus tampa žiauriu ir bejausmiu. Aba, gavęs G. Zimano raštelį, kviečiantį į Rūdninkų girią, su paskutiniais bendražygiais kanalizacijos vamzdžiais pabėgo iš Vilniaus geto jo likvidavimo dieną – 1943 m. rugsėjo 23-ąją – ir miškuose sutelkė partizanų būrį „Keršytojas“.

Didelė knygos dalis skirta jo gyvenimui miške iki 1944 m. liepos 14 dienos, tuomet Aba kartu su sovietiniais okupantais atėjo į Vilnių. 1945 metais jis atvyko į Palestiną. Tame gyvenime būta visko – draugystės, plėšikavimo, kuris knygoje vadinamas „misijomis“, teroristinių aktų. „Aba į viską reagavo smurtu: į bet kurią grėsmę atsakydavo šūviais. Jeigu jo partizanas miške susidurdavo su valstiečiu, nudėdavo jį, šiam nespėjus pradėti aliarmuoti. Užpuldami ūkininkus, žydai niekada nerizikuodavo: kad patektų į gyvenvietę ar iš jos išeitų, prasiskindavo kelią šūviais, kartais dėl to nužudydami ir civilius gyventojus, moteris ir vaikus (169 p.).

Bet ypatingu žiaurumu išsiskiria mūsų „herojų“ dalyvavimas Kaniūkų kaimo tragedijoje.

Vieną dieną į Kaniūkus, naciams draugišką netoli miško esančią gyvenvietę, nuėjo šviesiaplaukis, žydrų akių vaikinas. Netoliese buvo dislokuota vokiečių įgula, ir vokiečiai Kaniūkais naudojosi kaip savo reidų baze. Aplink gyvenvietę jie pristatė sargybos bokštų, subūrė vietinę miliciją (t. y. savigyną, kad galėtų apsiginti nuo plėšikautojų – I. T.), kuri ne taip seniai buvo suėmusi du partizanus ir juos nukankinusi. Tas šviesiaplaukis vaikinas, prisistatęs naciams palankios kito kaimo „milicijos“ žmogumi, iš lėto apėjo visą Kaniūkų kaimą, įsidėmėdamas kiekvieną pastatą ir kiekvieną sargybos bokštą. Po to, grįžęs į mišką, nubraižė planą.

Kaniūkų gyvenvietė – tai dulkėtos gatvės ir susispaudę, nedažyti namai. Kiemuose augo gumbuoti medžiai. Turėjo ji ir savo turgavietę, kurioje ūkininkai pardavinėdavo pomidorus ir grūdus. Partizanai – rusai, lietuviai ir žydai – puolė Kaniūkus iš laukų pusės, saulė švietė jiems į nugaras. Iš sargybos bokštų į juos ėmė šaudyti. Partizanai atsakė ugnimi į ugnį. Ūkininkai užsidarė savo namuose. Partizanai ant stogų ėmė mėtyti rankines granatas, joms sprogus, namai užsidegdavo. Kitus namus tiesiog padegdavo. Ūkininkai ėmė bėgti iš trobų į gatves. Partizanai puolė juos persekioti, šaudyti į vyrus, moteris ir vaikus. Daugelis ūkininkų,  stengdamiesi pasiekti vokiečių įgulą, pasuko per kapines. Partizanų vadas tokį jų žingsnį buvo numatęs ir iš anksto už antkapinių paminklų įsakęs pasislėpti nemažam saviškių būreliui. Kai šie pradėjo šaudyti, ūkininkai pasileido atgal ir pateko tiesiai į juos persekiojusių partizanų rankas. Šimtai ūkininkų buvo pakirsti kryžminės ugnies.

Kitą dieną iš Vilniaus atvyko gestapo tarnautojai, kurie, žengdami rūkstančiomis gatvėmis, fotografavo kūnus. Nuotraukos vėliau buvo rodomos visose kaimiškose gyvenvietėse. Jos turėjo demonstruoti barbarišką „raudonųjų banditų“ elgesį. Žinoma, iš esmės nuotraukos buvo naudingos partizanams; kaimų gyventojams skerdynės buvo priežastis bijoti maištininkų (sovietinių partizanų – I. T.). Po to ūkininkai nebe taip lengvai ryždavosi išduoti kurį nors partizaną, net jei jiems pasiūlydavo ir kilogramą cukraus.

Partizanams žydams Kaniūkų skerdynės buvo nerimą keliantis aidas, ataidėjęs iš pirmųjų karo dienų, kai vokiečių kareiviai naikino jų gimtąsias vietas. Maištininkai kelias valandas sėdėjo prie laužo, klausdami savęs: „Kas mes esame?“

Abai atsakymas buvo aiškus.

Kas mes esame? Nebe tie, kurie buvome anksčiau. (203–205 p.)

Pritardami R. Zizui galime sakyti, jog „tarp raudonųjų partizanų ir Kaniūkų kaimo savisaugininkų nebuvo jokios atkaklios ginkluotos kovos tikrąja to žodžio prasme, o vyko tik žiauri raudonųjų partizanų keršto akcija, negailestingas susidorojimas su kaimo žmonėmis“.

Iš minėtųjų R. Zizo publikacijų sužinome, jog Lietuvos archyvuose nėra pilno Kaniūkų naikintojų sąrašo, istorikai dalį pavardžių sulesiojo tyrinėdami atskirų būrių bylas ar susijusius dokumentus. Net archyvų asas Tomas Venclova savo knygoje „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla, 2006) parašęs, kad G. Zimano vadovaujami partizanai „terorizavo civilius gyventojus – pavyzdžiui, sunaikino Kaniūkų kaimą“ (316 p.), A. Kovnerio asmenyje matė tik poetą, partizanų būrio vadą, Izraelio nepriklausomybės karo dalyvį (289 p.).

Iš plėšikiškų žygių dalyvių atsiminimų, kuriuos teko skaityti, Sara Ginaitė-Rubinsonienė buvo galbūt vienintelė, kuri jaudindamasi matė ir savo „Atminimo knygoje“ (Vilnius, 1999, 143 p.) užfiksavo, kaip jiems įėjus į ūkininko trobą „vaikai pradėjo verkti, užsidengę patalyne galvutes“. Autorė truputį apsiramino tik pagalvojusi, jog „geriau, kad tie grūdai atitektų mums negu vokiečiams“. Paskui ji parašė pažymą, jog Rūdininkų girios partizanai iš to ūkininko paėmė 200 kilogramų grūdų, o minėtoje knygoje parašė, jog užduotis buvo atlikta „be aukų ir nuostolių“. Įdomu, ar profesorė S. Ginaitė-Rubinsonienė pasirūpino, kad jos būrio apiplėšti ūkininkai gautų kompensacijas? Kas suskaičiuos, kiek Vilnijos ūkininkų už nepristatytas pyliavas buvo sušaudyta Paneriuose?

Negaliu S. Ginaite-Rubinsoniene pasitikėti ir kaip autore, nes ji, dėstydama įvykius chronologiškai, net nepamini Kaniūkų skerdynių, kuriose dalyvavo ir jos vyras M. Rubinsonas (http://www.genocid.lt/Leidyba/11/zizas2.htm). Sunku suvokti ir tai, ką Lietuvos prezidentas pasirenka patarėjais istorijos klausimais: 1993 metais Moisiejų Rubinsoną (po mirties) jis apdovanojo garbės raštu už tai, kad „pakėlė ginklą prieš fašistinius okupantus“. Beje, tais metais istorikai vis dažniau jau vartojo terminus „nacistinės, nacionalsocialistinės“ Vokietijos okupacija.

Kadangi žiniasklaida tyli, neaišku ar vienintelė mums žinoma dar gyva Kaniūkų skerdynių dalyvė F. Brancovskaja iš viso buvo apklausta, mums belieka tik kartu su Vytautu Cinausku pasakyti: „viską saugok, atmintie“ ir palinkėti, kad prisimenant 65-ąsias šios pasibaisėtinos tragedijos metines į Kaniūkus nuvyktų ir bent vienas lietuvis politikas.

Štai tos Kaniūkų naikintojų pavardės, kurias iš įvairių bylų ar atsiminimų surankiojo Lietuvos tyrėjai: Paulas Bagrianskis, Albertas Barauskas, Fania Brancovskaja,  Šlomo Brandas, Lejzeris Codikovas, Dima Gelpernas, Chaimas Jelinas, Jakobas Preneris, Šmuelis Kaplinskis, Isakas Kowalskis, Aba Kovneris, Chaimas Lazaras, Stefanas Michnikas (2006 metais gyveno Šveicarijoje), Shlomo Morelis, Jakovas Preneris, Avraša Raselis, Janklis Ratneris, Grigorijus Smoliakovas, Michailas Trušinas, Dovydas Teperis, Peisach Volbe, Moisiejus Rubinsonas, Wolińska, Israelis Weisas, Zalmanas Wolozni (Wyłożny), Leiba Zajacas, Genrikas Zimanas. Gali būti, kad dar vienas žudynių dalyvis yra gyvas.

Dar yra Magidas (be pavardės), kurį mini R. Margolis savo knygoje „Nemnogo sveta vo mrake“, Vilnius, 2006, p. 411. R. Margolis taip pat rašo, jog ir jos būrio žmonių dalyvavo Kaniūkų akcijoje. Gal prokuratūra vis dėlto galėtų autorę apklausti.