Mindaugas Karalius. Rašyba valstybine kalba - ne „trijų raidžių“ klausimas

Asmenvardžių rašyba valstybine lietuvių kalba, tai ne „trijų raidžių“  klausimas. Tai valstybės kūrimo ir Lietuvos piliečių lygiateisiškumo,...


Asmenvardžių rašyba valstybine lietuvių kalba, tai ne „trijų raidžių“  klausimas. Tai valstybės kūrimo ir Lietuvos piliečių lygiateisiškumo, nepriklausomai nuo tautybės, įtvirtinimo klausimas.

Valstybinė kalba ir jos vartojimo plėtrai skirta politika yra valstybės kūrimo įrankis, o šiame XXI amžiuje - ir vienas pagrindinių įrankių. Bet kokie raginimai siaurinti ir riboti jos vartojimą turėtų būti laikomi antivalstybine veikla.

Tikriausiai požiūris į asmenvardžių rašybą lietuvių kalba labiausiai atskleidžia politikų, politikos apžvalgininkų, visuomeninių ryšių agentūrų, žiniasklaidos savininkų, akademinės bendruomenės narių nuostatas Lietuvos valstybės atžvilgiu. Deja, dalis jų daugiau kaip dešimt metų nuosekliai ir su savižudišku atkaklumu siūlo įteisinti asmenvardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis. 

Ir ne tik siūlo, bet jau yra  atlikę  daug  veiksmų. Ryškiausi iš jų:  Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) 1997 metų nutarimas Nr. 60, Vilniaus apylinkės teismo sprendimai, pažeidžiantys Lietuvos įstatymus, Lietuvos Konstitucinio teismo nutarimus, aukštesnės instancijos teismų praktiką ir įpareigojantys Vilniaus savivaldybės metrikacijos biurą išrašyti dokumentus ne valstybine lietuvių kalba. To paties biuro ir Valstybės migracijos departamento atsisakymai skųsti aukštesnės instancijos teismams neteisėtus Vilniaus apylinkės teismo sprendimus liudija šių įstaigų pritarimą valstybinės kalbos naikinimui. Nuolatiniai R. Šimašiaus vadovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės bandymai pažeisti Valstybinės kalbos įstatymą tik patvirtina šią tendenciją.

Kokių tik mes negirdime teiginių iš Lietuvos politikų, siekiančių įtvirtinti asmenvardžių rašybą Lietuvos valstybės dokumentuose ne lietuvių kalba: ir kad yra „originalūs vardai“, „teisė į vardą“, „teisė į šeimos privatumą“, taip pat kad jei asmenvardį užrašome lietuviškai, tai jį iškraipome ir t.t.

Tačiau akivaizdu, kad visus asmenvardžius galima užrašyti visomis pasaulio kalbomis. Niekam nekyla jokių klausimų jei tą daro Izraelis – hebrajų kalba, Graikija – graikų, Latvija – latvių k ir t.t., nesvarbu kokios tautybės yra jos pilietis. Tą patvirtina net asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose ne valstybine kalba šalininkai, rašydami rusų, gruzinų, armėnų ir daugelio tautybių pavardes lietuviškai.

Lietuvos, kaip ir bet kurios valstybės,  įpareigojimas  rašyti  asmenvardį dokumentuose valstybinę kalba nepanaikina asmens teisės į vardą, jos pilietis gali rinktis ar Gžegošą ar Darjušą ar Nikolę, bet jei esi Lietuvos valstybės pilietis, tai reiškia, kad pripažįsti jos įstatymus, esi jai ištikimas, gerbi kitus bendrapiliečius. Tą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas (2011 m.) Malgožatos Runevič-Vardyn, Lukaš Pavel Vardyn byloje.

Kodėl asmenvardžių rašyba valstybine kalba yra taip svarbu? Nes kiekvienas Lietuvos pilietis turi vardą, turi pasą, o tai yra ženklas, rodantis jo ryšį su valstybe, ir šis ženklas liečia apie tris milijonus žmonių. Valstybė gyva tik dėl valstybinės jos piliečių savimonės.

Ar kas gali atimti Lietuvos piliečiui konstitucinę teisę sudarant sutartis ar  kitus tekstus Lietuvoje rašyti juos ir asmenvardžius juose valstybine lietuvių kalba? Būtų įdomu jei jis už savo pilietinės pareigos atlikimą dar būtų ir  už tai nuteistas.

Panašiai, kaip buvo bandyta apkaltinti pažeidus įstatymą mokytoją, mosavusią valstybine Lietuvos vėliava.

Nuolat kelti klausimą, ar rašyti asmenvardžius Lietuvos valstybės dokumentuose valstybine kalba ar kitomis kalbomis, yra akivaizdus siekis tęsti Lietuvos nepripažinimo politiką. Kam tokia politika yra naudinga?

Žmogaus teisės - ne norai ar įgeidžiai - pasireiškia per  demokratinės valstybės pilietines teises. Tačiau pilietis turi  ir pareigas. Piliečiai gali rinktis vardą ar pavardę, tačiau valstybės dokumentuose jis užrašomas valstybine kalba.

Žiūrint į teikiamus įstatymo projektus matyti, kad 2020-2024 m kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narių ir tokių, kurie, davę  Seimo nario priesaiką,

prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai;

prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą;

prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Tepadeda man Dievas

...siekia ją pažeisti nuo pirmųjų savo buvimo Seimo nariais dienų, naikindami valstybinį lietuvių kalbos statusą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Susiję

Mindaugas Karalius 4099606890520418598

Rašyti komentarą

2 komentarai

Nežiniukas rašė...

Ne taip seniai, dar tarybiniais laikais, reikėjo irgi pratintis prie Didžiojo Brolio tradicijų rašant asmens dokumentus:

Tuomet irgi niekas neklausė ir nesidomėjo, ar tai yra priimtina lietuvių kultūroje: visi buvome Jonas Jonevič Jonaitis (t.y. šalia vardo ir pavardės būtinai būdavo pridedamas tėvavardis).

Taigi, net ir atgavus Nepriklausomybę, jos neturime, nes negalime laisvai gyventi pagal lietuvių kalbos nuostatas. O tą mums užtikrina teismai (patys humaniškiausi tarybiniai teismai pasaulyje).

Anonimiškas rašė...

ant kiekvieno kampo jūs visi verkaite. Ble kokie apgailėtini esate. eikit geriau žmoną pakibinti, o dabar verkia ir verkia visur. Gaila man jūsų šeimų, tokei nevykėliai tėvai.

item