Vytautas Sinica. Kinijos komunistų investicijos į Bidenų šeimos verslą

Sekite autorių Facebook

Pagreitį įgauna Joe Bideno sūnaus Hunterio kompiuteryje rastų įrodymų apie Kinijos Komunistų partijos investicijas į Bidenų šeimos verslą istorija. Šią istoriją kelias savaites plėtojo vienintelis „New York Post“ (seniausias ir penktas didžiausias šalies laikraštis), socialiniams tinklams net blokuojant ją, atvirai motyvuojant, kad nepadės platinti neva šmeižto. Visa žiniasklaida ignoravo istoriją arba nurašinėjo ją – kaip pats Bidenas – kaip neva Rusijos dezinformacijos kampaniją (Tedas Cruzas apie tai apklausia Twitter atstovą).

Tačiau vakar T. Carlsono laidoje interviu davė Tony Bobulinski, kariuomenės veteranas ir saugumo tarnybų buvęs darbuotojas, kaip pats pabrėžia, turintis Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) leidimą prieti prie slaptos informacijos ir nepaprastai įžeistas frazių, kad gali būti kažkokios Rusijos kampanijos, taigi antivalstybinės veiklos dalyvis. Kaip pats pabrėžia, jis nėra Trumpo gerbėjas, o tiesiog nori sąžiningumo iš politiko, su kuriuo daug metų dirbo. Jis buvo Bidenų šeimos tarptautinio verslo vienas organizatorių ir vadovų.

Kai šis verslas (savaime nenusikalstamas, tačiau reikšmingas politiškai dėl Bideno nedeklaruojamų ryšių) tapo viešas, Bidenas kategoriškai neigė bet kokių savo ryšių su Kinijos komunistų partija egzistavimą, o visus kaltinimus vadino Rusijos propaganda. Bobulinski asmeniškai perspėjo Bidenų šeimą, kad ši turi papasakoti tiesą arba tą padarys jis. Bidenai to nepadarė, tad padarė jis. Padarė ne tik liudydamas, tačiau pateikdamas redakcijoms daugybę dokumentų, įrodančių, kad Bidenų verslas su Kinijos komunistų partija yra realus ir neišgalvotas. Kaip pats sako, jis buvo visiškai šokiruotas labiausiai dėl to, kad visos didžiosios medijos ignoravo jo liudijimą ir dokumentus. Kas geriausiai liudija, kaip be galo šališkai žiniasklaida yra Bideno pusėje (Bobulinski interviu).

Ir nors kairuoliškos medijos toliau ignoruoja istoriją arba kartoja Bideno aiškinimus apie „Rusijos dezinformaciją“, faktai kalba už save ir tylos siena po truputį aižėja. Bobulinskio „Fox“ ir kitoms medijoms pateikti duomenys JAV Senato Nacionalinio saugumo komiteto buvo patvirtinti kaip tikri ir nesuklastoti.

Bidenų šeimos advokatas, beje, oficialiai kreipėsi dėl Bideno sūnaus kompiuterio su visa informacija grąžinimo, kas nepalieka abejonių, kad ir kompiuteris tikrai yra Bideno sūnaus, ir jame rasta informacija autentiška. To pats Bidenas, apdairiai, niekada ir neneigė. Neigia jis tik vieną: kad pats asmeniškai kada nors gavo pinigų iš užsienio valdžios struktūrų. Tas tiesa, pinigus gaudavo jo sūnus, kartu su nurodymais, kaip reikia juos padalinti.

„10 procentų didžiajam Bidenui“, – rašoma nutekėjusiuose laiškuose. Už ką būtent, kai jis pats versle nedalyvauja?

Šiandien apie tai jau rašo sąžiningesni leidiniai kaip „Wall Street Journal“. O „Spectator“ komentatorius Rogeris Kimballas apibūdina situaciją paprastai: jeigu tai tiesa, rinkimai iš tiesų vyksta ne tarp Trumpo ir Bideno, o tarp Amerikos ir Kinijos komunistų partijos (interesų).

Pagaliau galbūt nėra akivaizdu, kas čia tokio – turėti šeimos verslą su Kinijos komunistų partija ir būti JAV prezidentu. ‘Tokio’ čia tas, kad tokios verslo sutartys su, korektiškai kalbant, ne pačių geriausių kompetencijų verslininku kaip Hunteris Bidenas (priklausomybių kamuojamas Joe sūnus, atleistas iš kariuomenės po teigiamo kokaino testo) nedalinamos be priežasties. Kinijai tai priėjimas prie Bideno ir šantažo potencialas (juk jis pats neigia ne tik savo asmeniškai per sūnų iš Kinijos gautus milijonus, bet ir apskritai visą šią verslo struktūrą, taigi laiko tai slėptina, vadinasi gėdinga, vadinasi, tinkama jo šantažavimui). Kinijai tai prieiga turėti palankų JAV prezidentą.

Ir, dievaži, Bidenas nuosekliai buvo ir toliau bus jai palankus, kaip labai gerai surinkta ir parodyta šiame rinkiminiame filmuke, kurį tik dėl to ir pridedu.

Neturiu iliuzijų, labai realu, kad Bidenas bus išrinktas ir JAV valdys būtent toks žmogus. Todėl ir dalinuosi. Taip pat neturiu iliuzijų, žinau kaip sėkmingai suformuotas Trumpo įvaizdis Lietuvoje ir kaip baisėjimasis jo asmenybe užgožia visus kitus klausimus, ypač iš tikrųjų politinius. Ir vis dėlto yra apie ką pamąstyti.