Tomas Skorupskis. Grąžinkite Vilniui Škirpos vardą

Mindaugo Šernos nuotrauka

Kalba, sakyta Vilniuje 2020 metų vasario 16 dieną Liepsnų maršo metu.

Su tautinės valstybės gimtadieniu, lietuviai!

2009 metai, pirmoji Vasario 16-osios eisena Kaune, kurioje dalyvavo 20 žmonių. Pasižiūrėkite aplinkui, ką pavyko per tą laiką sukurti. Prieš trejus metus, 100-mečio proga, pasirinkome rengti Liepsnų maršą, kuris Vilniaus valdžios buvo nesankcionuotas. Tačiau eitynės įvyko, nes niekas negali sustabdyti idėjos, kuriai atėjo laikas.

Kai kurie šiandien kelia klausimą: kam reikalinga Lietuvos valstybė? Kam reikalinga kariuomenė? Bokseriai? Juk lietuvių kalba šnekėti galite ir be valstybės, juk dainuoti galite ir be valstybės. Netgi Sąjūdžio laikais mums buvo duota ir vėliava, ir kalba, ir netgi Katedra. Etninė tradicija nėra muziejų eksponatas. Etninė tradicija Vasario 16-ąją buvo pakelta moderniai nacionalinei valstybei. Vieno dalyko, kurio jie mums nenorėjo duoti, tai – teisė mūsų tautai spręsti savo pačios likimą. Ir šiandienos liepsnų maršas yra būtent apie tai.

Esame Škirpos alėjoje, pradėjome eiseną prie Dr. J. Basanavičiaus paminklo. Basanavičius, kuomet buvo paklaustas valstybės kūrimo priežasčių, atsakė: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tautą kelti, ir dirbom.“ Šie žodžiai vainikuoja mūsų modernios valstybės kūrėjų požiūrį – Valstybė jiems yra priemonė, o tikslas – lietuvių tautai turėti namus, kur galėtų augti ir kurti ateitį savo vaikams.

Nėra lengva. Niekada nebuvo ir nebus. Nepriklausomybei pasiekti reikėjo aukų. Aukų reikėjo ir 1941-ųjų sukilimui prieš stipresnį priešą, o 1949 m. Vasario 16-oji buvo paženklinta partizanų krauju. Tuomet patriotai turėjo ginti mūsų teisę į valstybę ginklu. Ir šiandien mūsų kariuomenė yra puiki, tačiau vien to neužtenka.

Ir nors Europoje negęsta karo liepsnos (matome tai iš kovojančios Ukrainos), šiandien Lietuvoje taip pat reikalinga kova – už mūsų teisę į tautinę valstybę. Ačiū Dievui, skirtingai nei ukrainiečiams, mums nereikia kovoti ginklu. Tačiau reikia kovoti prieš savo baimę pasakyti tai, kas visiems akivaizdu.

Lietuvių tauta turi teisę turėti savo namus.

Mes džiaugiamės, kad, skirtingai nuo Skandinavijos šalių, mūsų liepsnų maršą saugo vos keli policijos ekipažai, kai Suomijoje panašią eiseną turi saugoti 7000 policijos pareigūnų.

Mes džiaugiamės, kad mūsų Kalėdos ir Naujieji metai švenčiami be sprogimų, sunkvežimių ir degančių automobilių.

Mes džiaugiamės savo šeimomis, didžiuojamės savo protėviais, didžiuojamės tais žmonėmis, kurie net okupacijos laikas Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos vėliavą.

Ir niekam neleisime mindyti tų žmonių atminimo, kurie turėjo drąsos tą vėliavą iškelti ir per savo gyvenimą nešti.

Atėjome čia ne tik švęsti, bet ir kai ko pareikalauti. Savo eiseną baigėme prie pirmojo Lietuvos savanorio Kazio Škirpos alėjos. Alėjos, iš kurios atimtas Škirpos vardas. Mes reikalaujame grąžinti Vilniuje šio didvyrio vardą jau dabar! Škirpa Vilniuje bus, galbūt ne tik gatvės pavadinime. Bet ir jo atminimas bus įamžintas paminklu, pavyzdžiui, Europos aikštėje, tiesiai prieš Vilniaus miesto mero akis.

Ši eisena niekada nebuvo jokia politinių partijų eisena, net jeigu kai kurie ir mano kitaip. Mūsų eisenoje susivienijome mes visi. Eiseną kūrėme tam, kad visi lietuviai, nepaisant savo politinių ar ekonominių pažiūrų, klasės ar religijos pajaustų bendrumą ir džiaugtųsi savo nacionaline valstybe. Jaunimo organizuojama eisena skirta Lietuvai ir lietuvių tautai.

Jaunimo sambūriai „Kryptis“ ir „Pro Patria“ sveikina visus su Vasario 16-ąja!

Kova dar nebaigta!