Petras Plumpa. M. Valančius ir knygnešystė

tiesos.lt

Kiekviena tauta, gentis, šeima ar žmogus savyje nešioja didžiulius sąmoningos ir posąmoninės atminties lobius, paveldėtus iš tūkstantmetės praeities. Jie pasireiškia per žmonių elgesį, kalbą, papročius bei įvairiausią kultūrinę saviraišką. Jei pripažįstame, kad svarbiausios žmonių mintys ateina iš antgamtinio pasaulio, tai tautų tauriąją kultūrinę kūrybą galima vadinti dieviškųjų minčių žmogiškąja išraiška.  Todėl ir kiekvienos genties išnykimas yra visos žmonijos kultūrinio lobyno praradimas, nepalyginamai svarbesnis už kai kurių gyvūnų ar augalų rūšių išnykimą.

Kalbant apie lietuvių tautą, jos išnykimas jau buvo užprogramuotas 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje, kurioje net nebeminimas Lietuvos kaip valstybės vardas. Nei nutautėjusi bajorija, nei 1831 ir 1863 metų sukilėliai nesiekė lietuvių tautos savimonės žadinimo, jos kalbos ir moralės gaivinimo. Tie sukilimai kilo Lenkijoje ir buvo vadinami lenkų sukilimais. Nors lietuviai abiejuose sukilimuose dalyvavo, tačiau valstiečių pagrindinis tikslas buvo išsikovoti geresnes socialines sąlygas, o bajorai plaukiojo lenkiškoje kultūroje ir siekė atkurti buvusią Lenkijos karalystę. Jeigu pastarasis tikslas būtų buvęs pasiektas, šiandien Lietuvos valstybės tikriausiai nebūtų ir nedaug lietuvių lietuviškai bekalbėtų. Toks „lietuvių genties“ išnykimas dabar mažai berūpėtų patiems buvusiems lietuviams, pasivadinusiems lenkais, gudais ar tuteišiais. Apgailestautų tik įvairių šalių kalbininkai dėl prarasto seniausios gyvos indoeuropiečių kalbos šaltinio.

Tautos, kurios jaučia savąją savivertę, sugeba ne tik išlikti, bet ir skleisti kitoms tautoms savąsias vertybes. Jų saviraiška ir solidarumas paverčia jas nacijomis. Tokiam virsmui sužadinti tautose atsiranda savasis pranašas ir vadovas, kuris nutiesia kelius „į naują būtį“. Lietuviams tai buvo Motiejus Valančius – vyskupas, blaivybės apaštalas, rašytojas, istorikas, liaudies švietėjas, lietuvių kalbos gynėjas, lietuvių tautos žadintojas.

1850 m. tapęs Žemaičių vyskupu, M.Valančius pirmiausiai rūpinosi kelti žmonių gyvenimą į aukštesnį moralinį ir kultūrinį lygį. Jis pasirūpino, kad klierikai ir parapijų kunigai praktikuotųsi pamokslus sakyti lietuviškai, lietuvių kalbą įvedė į oficialias maldas.  Tam reikalui parengė ir išleido K.Sirvydo lietuviškų pamokslų naują laidą. Jis ir savo pirmąjį veikalą „Žemaičių vyskupystė“ parašė lietuvių kalba, o tapęs vyskupu, rūpinosi, kad į lietuvių kalbą būtų verčiama ir leidžiama religinė literatūra: giesmynai, maldaknygės, parapijinėms mokykloms skirta literatūra.

M.Valančius ypatingai susirūpino savo vyskupijos gyventojų išblaivinimu. XIX amžiaus pirmoje pusėje visa Lietuva buvo nusėta smuklėmis, buvo paplitęs bajorams ir valdžiai didelį pelną nešantis alkoholizmas. M.Valančius parengė blaivystės brolijų įstatus ir juos 1858 m. atspausdino 10 000 egz. Ši knygelė sukėlė didžiulį rezonansą, leidinys buvo uždraustas platinti ir konfiskuotas. Nepaisant draudimo, knygelė buvo du kartus perspausdinta Klaipėdoje ir platinama Lietuvoje. Tais metais Varnių katedros kun. J. Dovydaitis paskelbė apie Blaivybės brolijos įkūrimą, o M.Valančius 1858 m. spalio 11 d. blaivybės reikalu parašė aplinkraštį kunigams. Kreipėsi į dvarininkus prašydamas palaikyti jo iniciatyvą. Ne vienas dvarininkas uždarė degtinės varyklas ir smukles. Per dvejus metus – nuo 1858 iki 1860 – Kauno gubernijos dvaruose pagamintos degtinės kiekis sumažėjo 8 kartus. Todėl 1864 m. M. Muravjovo aplinkraščiu blaivybės brolijų veikla buvo uždrausta, o vyskupui M. Valančiui įsakyta persikelti į Kauną. Tačiau M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio įtaka visuomenei ilgai buvo jaučiama. Jo pradėtas blaivystės brolijų steigimas virto Didžiuoju blaivystės sąjūdžiu, apėmusiu daugelį carinės Rusijos imperijos gubernijų.

Iki 1831 m. sukilimo kiekviena vyskupijos parapija ir didesnis kaimas turėjo savo mokyklą. Po 1831 m. sukilimo rusai kone visas likvidavo. M.Valančius įsakė parapijų klebonams steigti parapijines mokyklas ir jose dėstyti gimtąja lietuvių kalba. Rezultatai buvo akivaizdūs: pavyzdžiui, jei Rietavo dekanate 1853 m. mokėjo skaityti apie 11 000 parapijiečiai, tai po 10 metų (1863 m.) jau 24 000. Kai kuriose parapijose iš viso nebeliko beraščių. Žemaičių vyskupija toli pralenkė ne tik lenkinamą Rytų Lietuvą, bet ir Lenkijos bei Rusijos sritis.

Kai 1864 m. rusų carinė valdžia Muravjovo koriko įsakymu lietuviškas parapijines mokyklas uždarė, tuomet M.Valančiaus raginimu daug kur atsirado slaptų mokyklų, kuriose mokė patys tėvai arba daraktariai. Tokios mokyklos veikė visą spaudos draudimo laikotarpį – apie 40 metų.

M.Valančiaus rūpesčiu vyskupijoje maždaug keturis kartus padidėjo išleidžiamų lietuviškų knygų skaičius – po 14–15 leidinių kasmet. Pats M.Valančius parašė ir išleido 40 įvairaus turinio leidinių. Kai po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos valdžia uždraudė spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis, tuomet M.Valančius savo lėšomis Rytprūsiuose suorganizavo lietuviškų leidinių spausdinimo, gabenimo per sieną ir platinimo sistemą, kuri veikė iki 1905 m. Per tą laiką buvo atspausdinta ir pernešta per sieną apie 3,7 mln. egzempliorių įvairių leidinių. M.Valančiaus rūpesčiu buvo įsteigta knygų platinimo draugija.

Pasauliečiai inteligentai į lietuviškos spaudos leidybą įsijungė tik po 20 metų, 1883 metais J. Basanavičiui įsteigus „Aušrą“. Šis laikraštis neturėjo aiškios ateities programos, bet stengėsi šviesti lietuvius tautiškai ir kultūriškai. Kuomet „Aušrą“ pradėjo redaguoti laisvamanis J. Šliūpas, laikraštyje pasirodė rašiniai, nukreipti prieš krikščionybę ir Katalikų Bažnyčią. Praktiškai J.Šliūpas kapojo tą krikščioniškąją spaudos platinimo šaką, ant kurios sėdėjo, todėl katalikiškoji visuomenė nuo jo nusigręžė, ir laikraštis 1886 m. dėl medžiaginių sunkumų nustojo eiti. Todėl 1889 m. dr. V. Kudirka pradėjo leisti mėnraštį „Varpas“. Aplink jį susibūrė įvairių pažiūrų lietuviškos orientacijos inteligentai: liberalai, socialistai ir katalikai. Jame atsispindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir reikalai – gerosios ir blogosios pusės.

1890 m. katalikai pradėjo leisti „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą“. Šis laikraštis buvo nepaprastai karingas, nuolat ragino kovoti su rusinimu ir jam priešintis. Redagavo Dėdė Atanazas (kun. Pakalniškis). Gal dėl aštrumo „Apžvalga“ buvo plačiai skaitoma. Dėl griežto tono „Apžvalga“ buvo labiausiai rusų persekiojama, todėl 1896 m. nustojo ėjusi.

Vietoje „Apžvalgos“ 1896 m. kun. J. Tumas-Vaižgantas pradėjo leisti panašaus turinio „Tėvynės sargą“, kuriame nuolat buvo keliami katalikybės ir lietuvybės klausimai. Apie šį laikraštį susibūrė įtakingiausi katalikiškos pakraipos inteligentai.

Pasipriešinimo spaudos draudimui vaisiai buvo stulbinantys: nuo pirmųjų lietuviškų knygų pasirodymo XVI amžiuje iki lietuviškos spaudos uždraudimo 1864 m., tai yra, per 300 metų iš viso buvo išleista 750 knygų, o per 40 spaudos draudimo metų – nuo 1864 iki 1904 m. – išleista 1856 knygos, neskaitant laikraščių. Tad knygų leidybos intensyvumas priespaudos metais padidėjo 18 kartų! Tai parodo kokią milžinišką tautos energiją pažadino vyskupo M.Valančiaus pradėtas lietuviškų mokyklų ir spaudos sąjūdis. 

Labai daug knygų buvo konfiskuota ir sunaikinta. Vien tik Prūsijos sieną saugantys žandarai kasmet konfiskuodavo daaugiau negu 20 000 egzempliorių knygų ir laikraščių. Už slaptos spaudos laikymą ir platinimą buvo represuota per 1000 žmonių, – jie buvo kalinami ir tremiami į Rusijos gilumą.

Pagaliau rusų valdžia įsitikino, kad tokiais draudimais ji nieko nepasiekė – lietuvių nesurusino, tik juos padarė aršiais priešininkais. Todėl 1904 m. gegužės 7 d. caras savuoju dekretu paskelbė lietuviškai spaudai laisvę. Tačiau kova už spaudos laisvę jau buvo išjudinusi visą tautą ir ją paruošusi kitiems – jau politiniams – žingsniams dėl socialinių sąlygų pagerinimo ir dėl valstybinio apsisprendimo. 

Apie kelią į Lietuvos Nepriklausomybę yra pasakyta ir parašyta labai daug, bet kai kurie pradiniai ir patys svarbiausi dalykai yra palikti šešėlyje, todėl apibendrinant lietuvių valstybės sukūrimo vyksmą, reikėtų dar kartą prisiminti, kad nei nutautėjusi bajorija, nei 1831 ir 1863 metų sukilimai nesiekė tautos savimonės žadinimo, jos kalbos ir moralės gaivinimo.

Lemiamos reikšmės Nepriklausomos Lietuvos įtvirtinimui turėjo tai, kad Apvaizdos lėmimu dar 1849 metais nuo Vilniaus vyskupijos buvo atskirti ir prie Žemaičių vyskupijos prijungti 8 dekanatai (Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalos) su 93 parapijomis, kurias lankė ir kuriomis rūpinosi vyskupas M.Valančius. Lemtinga ir tai, kad „mužikų“ Vyskupas bajorų sukilimo nepalaikė, bet nebijojo kovoti už blaivybę, už tikėjimą ir lietuvių kalbą. Žiūrint iš tautos atgimimo pozicijų, tai buvo sėkmingiausias pasirinkimas. Vyskupas visoje tautoje pažadino solidarumo jausmą, jo rūpesčiu buvo nutiesti knygnešių takai, kuriais tauta vėliau atėjo į laisvę ir valstybinę nepriklausomybę. Jei ne M.Valančius, vargu ar 1918 m. būtų atkurta nepriklausoma Lietuva. Vargu ar šiandieną skambėtų lietuviškas žodis ir daina. Ir tikriausiai ne atsitiktinumas, bet pranašiškas ženklas yra tai, kad Motiejus Valančius, pagal tuo metu galiojusį Julijaus kalendorių, yra gimęs Vasario 16 dieną! (1801 m.).