Gintautas Vaitoška. Dievui ir Tėvynei!
Vargu ar rasime krikščioniškos pasaulėžiūros žmogų, nepritariantį šiam šūkiui. Žodžių tvarka svarbi. Didysis katalikybės autoritetas Toma...
https://www.propatria.lt/2019/10/gintautas-vaitoska-dievui-ir-tevynei.html?m=0
Vargu ar rasime krikščioniškos pasaulėžiūros žmogų, nepritariantį šiam šūkiui. Žodžių tvarka svarbi. Didysis katalikybės autoritetas Tomas Akvinietis Teologijos sumoje rašė, kad „po Dievo, žmogus labiausiai skolingas tėvams ir Tėvynei“. (II IIae, 101) Nes Dievas yra pirmasis mūsų būties šaltinis, o tėvai ir šalis, kurioje užaugome – antrasis. Krikščionybė reiškia patriotizmą. Tad didžiuokimės Lietuva!
Jurgis Zauerveinas mums patarė didžiuotis ir tuo, kad esame lietuviai. Ar tai „nacionalizmas“, primenantis šūkį „Lietuva – lietuviams!“ bei panašius lozungus? Tikrai ne. Didžiuotis, kad esi lietuvis, nereiškia manyti, kad esi „didesnis“ nei rusas. Rusui dera didžiuotis tuo, kad jis yra rusas. Prancūzų „katalikiškasis egzistencialistas“ Gabrielis Marcelis rašė, jog didžiavimasis savo šeima ir tradicija maitina žmogaus dvasinės gyvybės šaknis. Tik reikia skirti pasididžiavimą nuo arogancijos, kuri laiko, kad kiti yra menkesnės vertės.
Žinoma, tautinis pasididžiavimas ne visada yra paprastas dalykas. Lengva, tarkime, buvo prof. Levui Karsavinui didžiuotis, kad jis yra rusas. Didžiuotis esant vokiečiu nacių siautėjimo laikais buvo sudėtinga. Vokietijai ir dabar sunku atgauti sveiką patriotizmo jausmą po to, kai jis buvo taip baisiai iškreiptas. Tačiau jo reikia mums visiems.
Viename iš giliausių lietuviškos politinės minties dokumentų „Į pilnutinę demokratiją“ yra toks teiginys: „Bet kuris tautinio prado niveliavimas yra pačios tautų bendruomenės susilpninimas. Tautų bendruomenė gali būti stipri tik tada, kai atskiros tautinės bendruomenės bus stiprios savąja individualybe ir iš jos kylančia kultūra. Tautinės bendruomenės stiprumas yra tautų bendruomenės stiprumo laidas.“ Pokario metais suformuluota Lietuvos vizija yra intelektualios katalikiškos minties vaisius – tokių autoritetų kaip St. Šalkauskis, A. Maceina, J. Girniaus ir kt. politinės minties apibendrinimas.
Jei galime ir turime didžiuotis savo tauta ir valstybe, tai ką turi daryti kitataučiai mūsų šalies piliečiai? Gerbti savo tautinę tapatybę ir būti Lietuvos patriotais. Tai – ne tik idealu, tačiau ir galima: prisiminkime Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavusius žydus arba demokratiškai nusiteikusius rusų tautos atstovus Sąjūdžio laikais. Jei svetur gyvenantiems lietuviams linkime išlaikyti lietuvybę ir įnešti gražų indėlį į juos priėmusių šalių gyvenimą, to paties turime linkėti ir ne lietuvių tautybės mūsų šalies piliečiams. Pagarba jų tautinei tapatybei kaip tik ir skatina juos būti Lietuvos patriotais.
Regis toks gali būti atsakymas į pasigirstančius priekaištus, kad naujai besikuriančiai krikščioniškos demokratijos partijai nedera teigti, kad ji siekia tautinio atgimimo. Painiavos galbūt sukelia terminai. Nacionalizmo sąvoka, reiškianti lygiavertį atskirų tautų įsitvirtinimą pasaulio istorijoje, yra suprantama akademinėje diskusijoje, tačiau klaidina visuomeninėje. Žodžio skambėjimas yra nelyginant vaizdas reklamoje: veikia pasąmonę, o sukeltą emocinį įspūdį pakeisti yra sunku. „Nacionalizmas“ skambėjo nacionalsocializmo kliedesyje; sovietinė propaganda „buržuaziniais nacionalistais“ vadino partizanus, ir net Sąjūdžio laikais anglakalbiai amerikiečiai kartais naivokai mus klausinėjo: „Tai jūs esate nacionalistai?“ Tikrai ne: kaip ir jie patys, mes buvome ir esame patriotai.
Pasididžiavimas Tėvyne skamba mūsų himne ir pirmuose Konstitucijos teiginiuose. Pastaruoju metu patriotizmas netgi atgimsta visuomenei rengiantis Lietuvą ginti nuo priešų bei gerbiant laisvės kovas. Meilė Lietuvai vienija politinius oponentus. Būtų geriausia, kad būtume viena „Lietuvos“ partija. Tačiau žmonės yra skirtingi, ir netgi Katalikų Bažnyčioje Dievo siekia kiek skirtingais – pranciškonų, dominikonų, karmelitų ir kitais keliais. Ir siekiant Tėvynės gerovės galimi skirtingi keliai. Tačiau bendras tikslas gali skatinti draugiškumą.
Vienas svarbiausių besikuriančios krikščioniškos politinės partijos ypatumas yra tas, kad ji skiria ypatingą dėmesį šeimos vertybėms, suprantant jas taip, kaip jas aiškina Bažnyčios tradicija. Pastarosios esmę yra gerai aprašęs šv. Augustinas: Dekalogo vykdymas yra laisvės pradžia.
9 komentarai
Gerb.G.Vaitoška,ar krikščioniška būsimiems naujiems krikdemams kreivai žvilgčioti į patriotinį tautinį ir valstybiškai mąstantį politinį besitveriantį A.Juozaičio judėjimą?
Gerb.Gintautai, ačiū už skaidrią dvasios ir minties srovę!
Šitą distinkciją tarp krikdemiško patriotizmo ir arogantiško nacionalizmo reikia kalti kalti kalti ir kalti į galvas. Ne vien oponentams, bet ir saviems rėmėjams.
O šiaip labai įdomu tas senas manifestas "Į pilnutinę demokratiją". Net keista, kad šito manifesto iki šiol nebuvau užtikęs.
Anonimiškiems 12.33 ir panašiems. Nustokite triūbyti apie besiblaškančio asmens ,,valstybingą" mąstymą. Dar neužmiršta, kaip šis neaiškus pilietis ,,valstybiškai" bkaškėsi tarp Puidoko, Puteikio ir Co... Geriau tegul jis rašo abejotinas pjesiukes ir geresnes knygas, užuot drumstęs žmonėms smegenis su savo juokingais LYČŲ ir kitokiais, atsieit, moderniais išmislais, tik kad labai banaliais ir neišradingais. Jau kad išrado, tai išrado: Lietuva yra čia... Ir pirmokas, nė negirdėjęs apie politikavimus ir filosofijas, tą tikrai žino. Betgi neatėjo į galvą, kad nuo tokio primityvumo tik liūdnas juokas ima ir netgi savotiškai gaila žmogaus, auginto ,,ekonomika turi būti ekonomiška"... Iš tokios patirties ir sukuriami proto judesių nereikalaujantys ,,lyčai".
👍
Gerb.Sėliui - Ačiū. Jūsų komentarai man taip pat visada patinka
Tautinėje valstybėje patriotizmas YRA nacionalizmas. ;)
"Didysis katalikybės autoritetas Tomas Akvinietis Teologijos sumoje rašė, kad „po Dievo, žmogus labiausiai skolingas tėvams ir Tėvynei“. (II IIae, 101) Nes Dievas yra pirmasis mūsų būties šaltinis, o tėvai ir šalis, kurioje užaugome – antrasis."
Išminties tame yra. Bet nesuprantu, kodėl atskiriamas Dievas ir Tėvynė. Jeigu tiki visagaliu Kūrėju, iš kurio kūrybinės galios kyla visas šis pasaulis, gamtos dėsniai, ir t.t., ir kurio galia šis pasaulis, su visais jame vykstančiais procesais, palaikomas, tada skola tėvynei, kultūrai, regionui, civilizacijai reiškia skolą Dievui, iš kurio kūrybinės galios visa tai kyla. Tėvynė nėra kažkas nepriklausomo, tėvynė yra Dievo kūrinys.
"Gerbk tėvą ir motiną" nemini tėvynės, valstybės ir pan. Šis įsakymas mini konkrečius du asmenis.
Bet to, prisiminkime kad didysis įsakymas kalba apie tai, kad visa širdimi, visu protu, visa siela, visomis jėgomis reikia mylėti Viešpatį, o savo artimą ne mažiau nei save. Ten irgi neminima valstybė. Visa meilė, visos jėgos, visa širdis 100 proc. turi būti skirti Viešpačiui. Tokiam dalykui kaip "mylėti valstybę" ten nelieka jokio procento.
Tai ką tada daryti su patriotizmu? Valstybės puoselėjimas gali būti tarnavimo Dievui dalis. "Puoselėju valstybę tam, kad visi turėtų geresnes sąlygas tarnauti Dievui". Taigi, neverta kalbėti apie kažkokią atskirą meilę valstybei ir t.t., visų pirma reikia kalbėti apie tai, kad Kūrėjas viską sukūrė, ir viskas Žemėje turi paklusti Jo valiai.
O ką daryti, kai patriotizmas ir lietuviškumas suprantama kaip senosios religijos - pagonybės - pagerbimas? Juk lietuviškas liaudies menas, kaip ir VISAS menas senovėje, buvo RELIGINIS. Visur atvaizduojamas tos religijos suformuotas šiapusinio ir anapusinio pasaulio santykis, pagerbiamos dievybės (demonai). Tai atsispindi architektūroje, liaudiškuose rūbuose, papročiuose, dainose, ypač sutartinėse, dailėje. Kad ir tie patys pinami sodai - viešai juk pasakoja jų kūrėjai, kad tai yra dvasinė praktika, vaizduojanti dvasinio ir materialaus pasaulio santykį, supratimą, kurio kilmė yra pagoniška. Tokiu būdu šių dalykų plėtra yra pagonybės plėtra, dažnai net visiškai be mąstymo ir supratimo. Apie Vytį P. Dovydaitis rašė, kad neleis "arkliui užlipti ant altoriaus" - puikiai suprasdamas, kad pagoniškas požiūris negali būti suderintas su krikščionybe. Stabus krikščionis privalo pašalinti iš savo Dievo akivaizdos, nes tai nėra šventa, tai yra pasibjaurėtina, nes garbina tai, kas nėra Dievas. Ir šiaip sveiku protu mąstant, kaip krikščionybės šviesoje pateisinti Vytį? O juk jis dabar yra patriotiškumo simbolis.
Rašyti komentarą