Kun. Robertas Urbonavičius. Džiaugsmo pilnatvė

Minime paskutinį sekmadienį prieš Šeštines, tad išgyvename atsisveikinimo su Viešpačiu nuotaiką, kartu esame drąsinami džiaugtis, nes Viešpats mūsų nepalieka našlaičiais.

Kolektoje Motina Bažnyčia meldžia, kad Viešpats Dievas, ne tik įkvėptų mums teisingų minčių, bet ir padėtų jas paversti darbais, nes juk dažniausia mūsų geri pasiryžimai taip ir lieka pasiryžimais.

Epistolės skaitinyje toliau girdime apaštalo Jokūbo paraginimus būti tokiais, kokiais prašome Mišių kolektoje, - uoliais ir atsakingais tikinčiaisiais, o ne „katalikais ant popieriaus“, kurių tikėjimas apsiriboja bažnyčios lankymu ar dvasingos literatūros paskaitymu: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo.“

Šventoji Evangelija toliau mus kviečia apmąstyti Viešpaties atsisveikinimo žodžius. Gerasis Mokytojas ragina apaštalus prašyti Tėvą Jo Vardu, kad mokinių džiaugsmui nieko netrūktų. Ko trūksta mūsų džiaugsmui? Gal drąsos pasitikėti ir nuolankumo prašyti? Krikščionis yra giedros širdies ir švytinčio veido žmogus, - net ir kryžius jam yra ne bausmės įrankis, o laiptai į Dangų. Nebijokime, Dievas savo kovų nepralaimi. Išlikime ramūs ir pasitikintys mus vedančia dieviškosios Apvaizdos ranka.

Išėjau iš Tėvo

ir atėjau į pasaulį.

Vėl palieku pasaulį

ir grįžtu pas Tėvą

(Evangelijos antifona)

bonuspastor-robertas.blogspot.com