Ignas Meškauskas. Kūčių naktį – mūšis Preikapės kaime
voruta.lt Kai Šiltoje aplinkoje susėsim prie baltai padengto šventiško Kūčių stalo, nors akimirkai mintimis nusikelkime ant pliko r...
https://www.propatria.lt/2018/12/ignas-meskauskas-kuciu-nakti-musis.html?m=0
Kai Šiltoje aplinkoje susėsim prie baltai padengto šventiško Kūčių stalo, nors akimirkai mintimis nusikelkime ant pliko ražienų lauko Pernaravos seniūnijos Preikapės kaime, kur kadaise stovėjo dešimties sodybų pamiškėje kaimas, tame tarpe ir Bagdonų sodyba. Žemės čia nėra derlingos, žmonės nėra turtingi bet geri, tarpusavyje nuoširdžiai bendravo, vienas kitu pasitikėjo.
Miškas, kuris buvo čia pat, frontui praūžus buvo apgyvendintas apylinkės jaunimo ir vienas kitas iš toliau atvykęs jame prisiglaudė, kad žuvus savieji neatpažintų ir nenukentėtų. Niekas nenorėjo eiti į Kuršo frontą ir gultis į purvą kariauti su vokiečiais, kurie buvo geresni okupantai už rusą, kurio niekas nelaukė, bijojo, nes jie trypė mūsų vertybes, viską kas mums buvo brangu ir lyg kokie keturkojai nežino kas yra Kūčios nei Šv. Kalėdos. Daug kaimo jaunuolių, palikę šiltas gryčias, brolius ir seseris išėjo į mišką, kalbėjo su okupantu ginklo kalba.
Bagdonų šeima, kaip ir dauguma kaimo žmonių, 1947-aisiais laukė Kūčių ir Kalėdų. Ėjo ketvirti krauju pasruvę okupacijos metai…
Artėjant Kūčioms, kiekvienas, nežiūrint kur jis bebūtų, svajojo prisėsti su savais prie baltai padengto stalo, atsilaužti plotkelės gabalėlį, pasidžiaugti, kad švenčių sulaukei, prisiminti vaikystę, pažiūrėti į ateitį – ypač gyvenant miškinių gyvenimą, jei jų gyvenimą žiemą, ant eglių šakų palapinėse galima pavadinti gyvenimu.
Bagdonų duktė Kazytė gerai pažinojo apylinkės jaunuolius, kurie šalo miškuose, nuolatiniuose pavojuose… Išgirdusi jų nedrąsią svajonę praleisti Kūčias po stogu, Kazytė pakvietė juos pas save į netoli miško stovinčią gryčią, nes jų šeima ir Gineitų šeima remdavo partizanus, suteikdavo jiems šilumą, prieglobstį. Miško brolių atvykimui neprieštaravo nei tėvas nei motina. Juk savi.
Ne taip paprasta suruošti Kūčias būriui vyrų, kurie ateis iš miško sušalę. Visa našta ant pečių gulė dukteriai Kazytei. Padėjo kaimo moterys, ypač kaimynė ryšininkė Gineitytė Janina lakstė visą dieną.
Sugriuvo ginkluoti vyrai į trobą su šurmuliu Kūčių naktį vėjo ir sušalusios geležies kvapu. Visi žinomi, pažįstami, ne pirmi metai aplinkinių kaimų vyrai, ūkininkų vaikai, netekę savo namų.
Sušalę, trynė sužvarbusias rankas, pajuokavę, sustatę ginklus į kampą, padėjo atnešti papildomai stalus, suolus ir pamažu susėdo už stalo.Vienas jų atsistojęs padėkojo Dievui ir likimui, kad jie persekiojami nuolatinių pavojų išliko nuo priešo kulkų gyvi, persižegnoję meldėsi, sustoję pagerbė tuos, kurių mūsų tarpe nebėra. Ryšininkė Kazytė dalino kalėdaičius, laužė, vaišinosi, valgė, linkėjo vienas kitam kitais metais sugrįžti į savo gimtuosius namus ir patys tikėjosi susėsti prie savo Kūčių stalo.
Skaičiavo ko nebėra, kur ir kokiomis aplinkybėmis žuvo, komentavo, aptarė, kaip galėjo išvengi žūties. Visi šilumoje prie baltai padengto stalo buvo linksmi, patenkinti
Jau buvo įpusėjusi vakarienė, kai Bagdonienė kažko užlipo ant aukšto kumpio dešros ar kita ko ir pamatė rusų kareivius baltais apsiaustais iš tolo supančius namus. Buvo labai šviesi mėnesiena ir ant balto sniego gerai matėsi. Vyrai šoko prie ginklų ir bėgo pro duris, pro langus. Bet už durų pasitiko kulkų spiečius, jie buvo apsupti. Kovėsi čia pat, prie namo ir veržėsi į mišką. Pragariška ugnis. Kas kiek šaudė sunku suvokti, tik girdėjosi komandos dviem kalbom. Proveržis į mišką pavyko, dauguma – apie 15 partizanų prasiveržė. Šeimininkas tėvas Bagdonas su sūnumi iššoko pro langą ir laimingai pasitraukė į mišką su partizanais. Tėvas buvo tik sužeistas, vėliau suimtas tardomas, teisiamas ir pasiųstas į lagerius.
Dar prieš apsupant Bagdonų sodybą, dalis stribų atėjo pas mus, Gineitus ir pradėjo mušti motiną, klausdami kur yra tėvas. Motina negalėjo sakyti kur tėvas, nes tėvas išėjo pas kūčiojančius partizanus. Mes buvome pakūčioje. Motina nuėminėjo nuo kūčių stalo, tvarkėsi, o tėvas išėjo pas Bagdonus pakūčioti, pabendrauti dar su partizanais. Bemušant motiną išgirdom pragarišką šaudymą Bagdonų sodyboje, ten kur nuėjo tėvas… Visi išbėgom į kiemą. Pamatėm per baltą lauką mėnesienoje atbėgant Bagdonų Kazytę. Ji bėgo vienplaukė su palaidinuke rankose nieko neturėdama. Sugulę stribai mūsų kieme ėmė į ją šaudyti. Ji krito, kėlėsi ir vėl bėgo tiesiai į mus. Antrą kartą krito, vėl kėlėsi bėgo į mus. Trečią kartą krito, nebesikėlė, – prisimena, ką matė iš savo kiemo penkerių metų Gineitų dukrelė Aldutė, dabar Petrušienė.
Kai nutilo šūviai, kareiviai ir stribai ėmė rinkti žuvusius ir sužeistus. Gineikos Jono, Aldutės tėvo, kuris išėjo pabendrauti su partizanais, tarp žuvusių ir sužeistų nerado. Jį rado vėliau naktį. Jis sužeistas pasislėpė tarp kieme gulėjusių rąstų ir tikėjosi išlikti,. Bet jį pamatė ir čia pat kieme sušaudė.
Žmona įsitikino, kad jam pavyko su partizanais prasiveržti į mišką, nes į namus negrįžo. Naktį, palikusi dukrytę namie mėnesienoje ji išėjo ieškoti į mišką. Prisiklausiusi kalbų, kad miškuose po kautynių sužeistus ne visus suranda, jie sužeisti miršta nuo žaizdų arba sušąla. Braidė po gilų sniegą, Joneli, Jonelį, bet Jonelis neatsiliepė, miškas tylėjo. Prisiplūkusi po gilų sniegą grįžo namo, bet akių nesudėjo. Dukrytė penkių metukų likusi namie prisiverkusi, išvargo, užmigo ir nežino kada grįžo iš miško mama… Kai prabudusi pamatė motiną vaikštant po gryčią, paklausė kur tėvelis, bet mama tylėjo, jai rūpėjo miškas. Bet likimas taip susidėjo, kad juodas paukštis per Kalėdų pirmą dieną pats į namus atnešė klaikią žinią ant sparnų…
Auštant pirmą Kalėdų dieną stribai vėl pribuvo rinkti žinių, kas ruošė miškiniams Kūčias, kas padėjo, ką suimti, išsivešti. Motinai pasiskundus, kad Jonas negrįžo, stribas atsakė, kad tavo Jonelis guli ant grindinio, pasityčiodamas pridūrė, kad gali jam nunešti pagalvę… Žmona puolė į ašaras. Jai paaiškino, kad jį rado sužeistą, pasislėpusį tarp rąstų Bagdonų kieme, nušovė ir įmetė vežimą prie žuvusių.
1947 metų Kūčios Preikapės kaime baigėsi tragedija – žuvo trys partizanai: būrio vadas Justinas Puidokas, partizanas Antanas Prelgauskas, Ignas Sabaliauskas, partizanas Zigmas Mačiulis, mokytojas buvo sužeistas, pateko į nelaisvę. Nuvežtas į Čekiškę ir kalėjo lageriuose. Vežamas į Čekiškę sunkiai dejavo…
Jonas Gineika po mūšio rastas sužeistas pasislėpes kieme tarp rastų. Čia jį tiesiog nužudė, norėdami parodyti, kad daugiau žuvo partizanų.
Kaimynas Boleslavas Kazakevičius ir A. Jankūnienė, stribų išvaryti iš namų, visus žuvusius partizanus ir sužeistą Zigmą Mačiulį sukrovė į vežimą, nuvežė tą pačią naktį su stribais į Čekiškę ir suguldė ant grindinio prie bažnyčios.
Po kelių dienų nelaimingieji dingo nežinia kur. Čekiškio miestelio gyventojai kartais mato naktį šviesas ir pajudintą žemę šalia žydų kapinių.
Po Jono Gineičio žūties po nervinės įtampos žmona vis eidavo į mišką, nešdavo ryšulėlį baltinius pakeisti ir šaukdavo Jonelį. Ji netikėjo kad Jonelio nebėra. Vis žiūrėdavo pro langą į keliuko vingį, laukdama pareinant. Sakydavo, nemačiau žuvusio, nemačiau laidojant, nežinau kur kapas. Visa tai netiesa kieno klaida. Ji tikėjo, kad Jonelis pasitraukė su partizanais į mišką ir kovoja už Lietuvą.
Susirūpinusios trys dukterys dėl motinos sveikatos kreipėsi į vienuoles, kurios davė įvairių žolelių ir motina pasveiko.
Kūčių nakties atsiminimui, susikaupusioms ašaromis išlieti, kad galėtume priklaupti vėlinių dieną, uždegti žvakutę, šalia žydų kapinių sukasėm gauburėlį, pasodinom gėlyčių ir laikėm, kad tai – žuvusiųjų kapas. Pastovim, patylim ir nuo to būna lengviau. Ateidavom ne tik per Vėlines bet ir dažniau. Gyvenantys netoli ir praeiviai mūsų apsilankymą pastebėdavo - mena duktė Aldona.
Kada išmušė svajonių išsipildymo valanda, atėjo pas seserį Janina, buvusi ryšininkė, daug kartų pabuvojusi Čekiškės rūsiuose, žmogus pagal drabužius darbininkų statuso ir pasakė, kad mes klaupiamės ne ten kur yra kapas. Nuvedė prie krūmelio ir pasakė – „čia“.
Susizgribę, kad žmogui reikia atsilyginti, bent paprasčiausiai labai nuoširdžiai padėkoti, ieškojo, bet nepavyko jo surasti. Iškilmingai perlaidojant partizanus, kaip nusipelnęs geru darbu nepasirodė, liko tamsoje. Arba jis buvo prisilietęs prie Kūčių tragedijos ir norėjo sąžinę nuplauti, arba jį ištiko emigranto dalia.
Atkasus kapą radom gražiai suguldytus visus keturis, o ant jų kojų paguldyta Kazytė. Mama iš karto tėvą atpažino. „Po keturiasdešimt metų vėl Tave matau“ – sukliko mama… – neturėjau širdies žiūrėt – atsimena duktė Aldona ir priduria, kad mama neklydo: ant kairės kojos buvo tas pats batas su kuriuo išėjo iš namų gulėjo ant grindinio. Kitas batas buvo likęs pas Bagdonus ar nusikratė vežant į Čekiškę…
Po iškilmingo perlaidojimo, tinkamo partizanų pagerbimui, stovi tautos pastatytas, pašventintas Čekiškės kapinėse paminklas, ant kurio į viešumą išėję vardai: JUSTINAS PUIDOKAS IGNAS SABALIAUSKAS ANTANAS PRELGAUSKAS, BAGDONAITĖ KAZYTĖ, žuvę už laisvę 1947 m. Savo tėvą Joną GINEITĮ pasiėmė palaidoti prie savųjų.
Už partizanų pardavimą Kūčių naktį, pardavusiajai Lietuvos Karo lauko teismo nuosprendį įvykdė sekančių metų gegužės mėnesio pabaigoj. Amžininkų tvirtinimu buvusi labai graži mergina.
Rašyti komentarą