Algimantas Liekis. Lietuvių elito vištakumas Tautos nepriklausomybės šviesoje (II)

alkas.lt

Tęsinys, 1 dalis – ČIA.

2. Į kartuves su sava virve… Valio!

Apie tariamus seimūnų sunkumus kartu su „broliais“ lenkais anksčiau minėti Gegužės 3- ąją ir spalio 20-ąją, Kovo 11-osios Akto signataras Vytautas Plečkaitis savo straipsnyje tinklalapyje („15 min.“, 2017 03 05) aiškina: „ …1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (…) yra svarbus abiejų valstybių europinės reikšmės istorijos ir kultūros paveldas (…). Lenkijoje gegužės 3 d. nacionaline švente paskelbta nuo 1919 m. (…) Lietuvoje įtraukti ją į atmintinų dienų sąrašą priešinosi įvairių partijų tautininkai (…). Galiausiai 2008 m. Seimo nario Emanuelio Zingerio iniciatyva, pritariant Vytautui Landsbergiui, Česlovui Juršėnui, Gediminui Kirkilui ir kitiems strategiškai mąstantiems dešiniems ir kairiems politikams, Gegužės 3-oji Seimo buvo įvertinta kaip reikšminga mūsų valstybei diena ir įtraukta į atmintinų dienų sąrašą.

Valstybinė mintis įveikė istorinėje pasąmonėje slypinčias baimes (…). Ši graži iniciatyva turėtų skatinti geresnius Lietuvos ir Lenkijos santykius, parodant iniciatyvą įteisinant ir lenkiškų pavardžių rašymą dokumentuose…“. Beje, sunku patikėti, kad taip neišmanėliškai galėtų rašyti Kovo 11 – osios signataras. Tiesa, šlovinti Lenkiją ir tą Lietuvos inkorporacijos dokumentą pirmieji iškėlė save didžiausiais patriotais įsivardijantys Kovo 11-osios Akto signatarai, o taip pat ir mokslininkai: Birutė Valionytė, Algirdas Endriukaitis, Bronislovas Genzelis, Saulius Pečeliūnas, Bronislovas Kuzmickas, Antanas Karoblis, Kazimiera Prunskienė, Kazys Saja ir kiti, o taip pat Z. Kiaupa, Vytautas Andriulis, Antanas Tyla, Vaclovas Bagdonavičius, Gintautas Surgailis. Jie 2007 m. balandžio 3 d. ir įteikė LRS Pirmininkui V. Muntianui kreipimąsi „Dėl 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos minėjimo dienos įtraukimo į Atmintinų dienų įstatymą“, kaip ir Lietuvos valstybingumo dokumentą (nors Lietuvos ir lietuvių Tautos tame dokumente nė ženklo). Tiesa, iniciatoriai siūlė į atmintinų dienų sąrašą įtraukti ir sausio 27-ąją dieną, kai 1588 m. buvo priimtas III Lietuvos Statutas, kurio pagrindu ir buvo parengta ta 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija – Valdymo įstatymas. (Šaunuoliai bent už tą tiesą! Ta vadinamoji lenkų konstitucija, tai iš esmės anksčiau negu prieš 200 m. paskelbto III Lietuvos Statuto nuostatos, tik „LDK“ pakeitus „Lenkija“! ).

Bet grįžkime prie minėto signataro V. Plečkaičio straipsnio, pagal kurį Lietuvai reikėję jau seniai vėl pirštis broliams lenkams. Pirmajame LRS iškilmingame lenkų gegužės 3 – osios minėjime (2007 05 02), dalyvaujant daug didelių ponų iš Varšuvos ir iš ES, Prezidentui V. Adamkui, konservatorius seimūnas E. Zingeris iš tribūnos lyg apie nežinomą dalyką pylė: „Jūsų ekscelencijos, didžiai gerbiami išrinktieji Europos Sąjungos tautų atstovai, ponios ir ponai! Šis mano pasiūlymas Seimui papildyti Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3 – jąja diena, atvirai sakant, kilo kelintą kartą skaitant A. Mickevičiaus kūrybą, „ir atlygino jiems Dievas, nes didžioji tauta Lietuva susivienijo su Lenkija, kaip vyras su žmona – dvi sielos viename kūne“. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę, bet vėliau bus, nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santvarka ženklina būsimą visų krikščioniškų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės. Tai bylojo prieš 175 metus vokiškai rašęs čekas Kafka, lenkiškai rašęs lietuvis Mickevičius – tai yra koncepcijos, į kurias turėtų orientuotis multikultūrinė Europa. Mes negalime kurti dabartinio 2007 m. naujųjų Europos Sąjungos šalių identiteto remdamiesi vien tik 1918 metų identiteto koncepcijomis (…)“.

Mūsų išlaikomieji – seimūnai plojo E. Zingeriui, nors iš esmės jis paneigė Vasario 16 – osios Aktą, o ragino džiūgauti, kad atsiveria neregėtos galimybės suvirti į vieną tautų šaltienos gabalą tame ES katile ir, kaip bus gražu, pažangu, jei Lietuvoje ir romanai bus rašomi tik svetimomis kalbomis. Siūlė Zingeris ir jo „konservų“ kompanija lietuvių Tautai ir Lietuvai internacionalistinį kelią. Tik ne didžiosioms valstybėms, ES branduoliui – Vokietijai, Prancūzijai ar Lenkijai, tik Lietuvai. Beje, ir seimūno E. Zingerio nurodomas mūsų poetas A.Mickevičius, niekada nebuvo net jo metais pavyzdžiu tikriems lietuviams. Ypač žemaičiams, kurie vadindavo jį net „vištgaidžiu“, kad negalėjo apsispręsti lietuvis ar lenkas esąs.

Nemalonesnė lietuvio ausiai buvo tame Seimo posėdyje Prezidento V. Adamkaus padlaižiška lenkams ir visiems Vakarų galingesniesiems kalba. Jis vos ne pasaulio stebuklu vadino tą tariamą lenkų gegužės 3-osios konstituciją, sakydamas: „(…) Prieš šešerius metus Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėja nutarė bendrai minėti 1791 metų gegužės 3 dienos konstituciją kaip abiem tautoms svarbų valstybės ir teisės paveldą (…) Kaip to požiūrio tąsą vertinu faktą, kad Lietuvos Seimas svarsto siūlymą atmintinų dienų sąrašą papildyti Gegužės 3-osios konstitucijos minėjimu (…). Juk ir lietuviams, ir lenkams ši konstitucija pirmiausia svarbi kaip liudijimas, jog mūsų valstybės 18-to amžiaus pabaigos visuomenė pradėjo suvokti save kaip piliečių tautą, kaip modernią bendriją. Tad, prisimindami mūsų protėvių darbus, skleiskime ir puoselėkim demokratijos idėjas bei ginkime jau ir tada didžiausia vertybe buvusias pilietines laisves. Saugokim šią vertybę, gerbdami savo praeitį. O kartu prisiminkime, kad ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningos ir stiprios Europos ateitį (…)“

„Neduok, Dieve, jei tos Konstitucijos principais būtų vadovaujamasi šiandieniniame pasaulyje, jei tokie santykiai būtų tarp Europos Sąjungos tautų“ , – tyliai po to seimūnų mitingo dūsavo tie, kurie žinojo istoriją, kuriems dar buvo svarbus lietuvių Tautos likimas. Daug kas stebėjosi, ir šiandieną stebisi, kam iš viso nepriklausomos Lietuvos valdžiai reikėjo ištraukti tą tik Lenkijos valdančiųjų pergalę liudijantį, Lietuvos valstybę paverčiantį Lenkijos provincija, dokumentą? O „ištraukė“ jį Lenkijos viršininkas J. Pilsudskis, rengdamasis okupuoti Lietuvą: 1919 m. įsakymu jis paskelbė Gegužės 3-ąją lenkams (tik lenkams!) privaloma švente, kad duotų besipriešinančiai Lietuvai ženklą, jog nesą ko gintis nuo jų, lenkų, nes Lietuva esanti jų, ji tik Lenkijos provincija.

Taigi, pagal J. Pilsudskį tos konstitucijos prisiminimas ir jos priėmimo dienos paskelbimas Lenkijoje valstybine švente turėjo pateisinti jo imperialistinius siekius pasmaugti nepriklausoma pasiskelbusią Lietuvą. Nors tai jam ir ne visai pasisekė, lenkai šventė ir vėlesniais metais tą savo viršininko nurodytą datą ir tebešvenčia. Na, ir tegu. O mes, lietuviai, tą jų gegužės 3-ąją galėtume paskelbti nebent Padėkos Aukščiausiajam diena už tai, kad ta Konstitucija nebuvo įgyvendinta ir todėl mes dar lietuviškai kalbame, turime savo valstybę.

Bet ne, mūsų valdžia ne tokia, kad nepasimeilintų galingesniems. Ir kasmet mūsų Seime toliau vyksta iškilmingi Gegužės 3 – ajai skirti posėdžiai, valdžios žiburiai vis kartoja netgi tuos pačius sakinius kaip ir ankstesniai metais apie tariamai to dokumento didžiausią reikšmingumą net pasaulio pažangos istorijoje. O kaip 2016 m. minėjime, LRS pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas, LRS ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių asamblėjos pirmininkas Gediminas Kirkilas džiaugėsi, kad Lietuvos ir Lenkijos jau ir istorikų pastangomis pavyko įrodyti tos Konstitucijos svarbos atminimą. Ir toliau jis dėkojo istorikams, daugiausiai nuveikusiems, kad ir Lietuvoje būtų pripažįstama Gegužės 3 d. svarba. Tarp tokių oratorius ypač dėkojo prof. Alfredui Bumblauskui, prof. Zigmantui Kiaupai, Eligijui Railai, Vaidotui Vaičaičiui, Ramunei Šmigelskytei – Stukienei, prof. Andžejui Zakževskiui (Andrzej Zakrzewski), Julijušui Bardachui (Juliusz Bardach).

Neatsilaikęs prieš pagyrimų bangas LRS Gegužės 3-osios konstitucijai į maldininkus televaizdo sveikinimu iš Briuselio kreipėsi pats Europos Parlamento Pirmininkas Martinas Šulcas (Martin Schulz), tarsi ir jis būtų skaitęs tą konstituciją. Jis tik atkartojo daugiausia 2007 m. tokiame pačiame LRS iškilmingame posėdyje pasakytus V. Adamkaus žodžius, kad „tai pirmasis ankstyvosios tautų integracijos Europoje pavyzdys (…). Tai modelis, kurio šiandieną siekia Europos Sąjunga (kad mažąsias tautas prarytų didžiosios? – A.L.). Šiais laikais, kai mūsų solidarumą išbando įvairios krizės čia ir anapus mūsų sienų, tai yra aiškus priminimas, kad mes turime patvirtinti ir ginti savo pagrindines sutartyse įtvirtintas vertybes ir principus tam, kad išsaugotume savo Sąjungos sanglaudą ir solidarumą“. Dieve mano, jei tam didžiam ES valdininkui ta vadinamoji Gegužės 3-osios konstitucija irgi yra „modelis ES tautoms“, tai nešdinkimės kol laikas iš jos, nes būsime priversti tapti jei ne lenkais, tai germanais.

Apie planus vėl praryti kitas tautas ir jų valstybes lyg patvirtino savo kalboje ir Lenkijos Respublikos Senato Pirmininko pavaduotoja Marija Koc (Maria Koc), sakydama, kad ir Gegužės 3-osios konstitucijos svarbiausias tikslas buvo „paversti Respubliką vientisa valstybe“, t.y. kaip ir parašyta toje konstitucijoje – „lenkų tautos“ ir „Lenkijos“. Tad ko keikiame TSRS, TSKP irgi negailėjusias pastangų paversti TSRS „vientisa – vieninga tarybinės liaudies“ tik rusiška valstybe?

Apie tariamą tos konstitucijos genialumą ir bendros lietuvių su lenkais valstybės laimę ypač garsiai čiulbėta 2017 m. LRS iškilmingame minėjime, o taip pat dar prieš ją mokslinėje konferencijoje (2017 04 26), kurioje dalyvavo net iš anksto prolenkiškoje žiniasklaidoje apskelbtas „Gegužės 3-osios konstitucijos ekspertas doc. dr. Eligijus Raila, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas“.

Labai iškilmingai tą gegužės 3-iąją mūsų LRS paminėjo šių, 2018 m. metų gegužės 3 d. Nors ir vėl oratoriai vos ne žodis žodin atkartodavo ankstesnių minėjimų oratorius. Minėjime dalyvavo Lenkijos, Ukrainos vadų. Kalbėjęs amžinasis konservatorius – seimūnas, laikinosios Gegužės 3-osios grupės pirmininkas A.Kubilius vėl kaip kokį atradimą aiškino seimūnams ir svečiams, kad „Gegužės 3 d. konstitucija su jos logišku konstituciniu priedu – „Spalio 20-osios Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimu“ yra vienas žymiausių Abiejų Tautų Respublikos teisinės minties ir valstybingumo kūrimo pasiekimų…“.O toliau tas didysis internacionalistas A.Kubilius atskleidė dar iki šiol niekur negirdėtą ir nerašytą daiktą, kad ta lenkų konstitucija esanti visų „tautų – lietuvių, lenkų, ukrainiečių, žydų, gudų, rusėnų, totorių, karaimų…“ kūrinys.

Baigdamas savo oratoriją tas A.Kubilius lenkams pasižadėjo: „(…) Ieškojome ir ieškosime būdų, kaip padėti Lietuvos lenkų bendruomenei ir toliau plėtoti savo tapatybę bei giliau integruotis į Lietuvos gyvenimą. Džiaugiamės, kad kai kurios mūsų iniciatyvos per šiuos metus tampa realybe – štai netrukus Vilniaus regione mūsų „Telecentro“ pastangomis bus pradėtos transliuoti net 5 įvairių Lenkijos televizijų programos. Džiaugiamės, kad Vyriausybė šią iniciatyvą parėmė ir kartu su Lenkijos valdžia sėkmingai realizuoja. Tikimės, kad ir vardų bei pavardžių rašymas nebebus Lietuvoje problema (…). Galų gale, džiaugiamės šiandieniu iškilmingu Gegužės 3-osios minėjimu – tai taip pat mūsų Grupės iniciatyva, kurią palaikė Seimo Pirmininkas…“

Po ilgų, pataikaujančių kalbų pateiktas „Gegužės 3-osios deklaracijos“ nieko bendro su istorine tikrove neturintis pliurpalas: „Lietuvos Respublikos Seimas, dalyvaujant Lenkijos Seimo ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados atstovams, iškilmingai minėdamas Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3-osios konstitucijos dieną, pažymi, kad 1791 m. gegužės 3-osios konstitucija yra (…) pirmoji šiuolaikinė konstitucija Europos žemyne (…), kaip suverenių valstybių sąjungos, kuri buvo užbaigta svarbiu 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų tarpusavio Įsipareigojimo įstatymu…“ Ta deklaracija (LRS projektas XIIIP – 2066) – tai ir istorijos falsifikavimo viršūnė, visiškas tiesos ignoravimas, teigiant, kad lyg tada LDK dar būtų buvusi suvereni valstybė, kuri tapusi dar suverenesnė, kad ginti tą tariamąją kitų tautų žmonės mūsų žemėse, gynė tą Gegužės 3-osios konstituciją kaip Europos idealą …“.

Tik ne galvas, o tuščius kibirus ant pečių turintys – tik tokie kaip minėti oratoriai gali taip teigti, kad Lietuva nebuvo lenkų išprievartauta pasirašyti Liublino unijos akto (1569 m.), kad lenkams okupavus ir aneksavus apie pusę LDK žemių (beveik visą dabartinę Ukrainą), netekusi netgi teisės rinktis savo valdovų Lietuva likusi „suvereni valstybė“, kaip ir tai, kad ta gegužės 3-osios konstitucija buvusi lietuviams lyg svajonė, nors joje net nepaminėtos nei „lietuvių Tautos“, nei „Lietuvos“ sąvokos, tik „lenkų“ ir „Lenkijos“ – ta vadinamoji lenkų konstitucija turėjo galutinai pasmaugti Lietuvą, paversti ją lenkiška provincija.

Beje, priešingai negu įrodinėja mūsų išlaikytiniai Seime ir kitoje valdžioje, kaip įrodinėja tariami istorikai – ordinų kavalieriai „Už nuopelnus Lenkijai“, tos tariamo „Europos ir pasaulio stebuklo“ – gegužės 3-osios lenkų konstitucijos ir pačioje Lenkijoje niekas, niekada ir neprisimindavo, kol, kaip jau sakyta, Lenkijos viršininkas J. Pilsudskis neužsimojo (1919 m.) vėl okupuoti ir aneksuoti Lietuvą, Gudiją, Ukrainą – buvusią LDK. Tam agresoriui jo pavadinta „gegužės 3-osios konstitucija“ turėjo būti ir „istoriniu pagrindu“ , kad pateisintų savo vadovaujamų lenkų ordų agresiją prieš Lietuvą ir kitus buvusios DK kraštus. O kad ir šiandieninėje dar nepriklausoma besiskelbiančioje Lietuvoje buvę šlėktos, jų baudžiauninkai bei Lenkijos ordinų kavalieriai ir „bebrai“ – politikai prikėlė iš užmaršties Lietuvos pasmaugimo dokumentą ir ėmėsi suteikti jam šiandienos lenkų šovinistams, geopolitikams, tarptautinių monopolijų bosams pageidaujamą prasmę, rodo ne tik jų, bet ir visuomenės abejingumą savo šeriamos valdžios darbams, abejingumą savos Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo likimui.

Apie tą lenkų gegužės 3 d. rašinį, priešingai negu teigė savo kalbose ir rezoliucijose mūsų seimūnai, kiti valdžiūnai – pataikūnai, nė užuominėlės nerasime nei Vasario 16-osios signatarų raštuose, nei kalbose, neminėjo jo ir 1831 m., 1863 m. sukilėliai, lietuvių Tautos Atgimimo tėvai, neaptikta jo minint ir lietuvių partizanų, disidentų leidiniuose, kituose Lietuvos valstybės atkūrėjų ir Laisvės gynėjų dokumentuose. Neteko aptikti duomenų, kad tas lenkų rašinys kada nors būtų buvęs pavyzdžiu ir dėl savo Laisvės kovojusioms kitoms Europos tautoms.

Tuo tarpu mūsų Seime, kaip jau minėta, oratoriai, lyg kokios kvaišos davatkos, o ne mokyti valstybės vyrai ir tituluoti veikėjai, pradedant V. Adamkumi, nuo 2007 m. vis atkartoja, kad ta konstitucija lėmusi vos ne visų tautų išsilaisvinimą, turi būti pavyzdžiu ir dabartinei ES, visoms galingosioms valstybėms, kaip ir dabar reikia kurti „vieningą“ ES, kaip anais metais jau buvo padarę lenkai su lietuviais… pavertę LDK savo lenkiška provincija, o lietuvių Tautą – beteise baudžiauninkų tauta.

Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius.

Bus daugiau