Benas Volodzka. Mažosios Lietuvos genocidas

1944 m. spalio 16 d. SSRS, vedama Trečiosios Baltarusijos fronto vado Ivano Černiahovskio, pradėjo įnirtingą Rytų Prūsijos puolimą, kuriuo prasidėjo Mažosios Lietuvos genocidas. Deja, sovietinių okupantų pradėtas krašto niokojimas tebesitęsia iki šiol. Tai ypač akivaizdu, žvelgiant į Karaliaučiaus srities miestų architektūrinio paveldo naikinimą ir tolesnę barbarišką rusifikaciją bei ekonominį šio krašto smukdymą. 

Dalis Mažosios Lietuvos priklauso Lietuvos Respublikai ir ta dalis šiandien vadinama Klaipėdos kraštu. Klaipėdos kraštas po okupacijos taip ir liko neatstatytas, o gyventojų skaičius, lyginant su ikikarine krašto populiacija, yra sumažėjęs. Visa Mažoji Lietuva nebepasiekė prieškarinės ekonominės galios lygmens. Ir taip yra nepaisant to, kad dėl savo ypatingos padėties Klaipėdos kraštas privalo pasižymėti stipria ir tvaria ekonomika.

Besibaigiant II pasauliniam karui, SSRS ruošėsi beprecedenčiam Rytų Prūsijos naikinimui. Šį pasiruošimą lydėjo krašto gyventojų žudymas, engimas, žalojimas ir tyčiojimasis. Raudonosios armijos kariams buvo įskiepyta visiška neapykanta Rytų Prūsijai ir jos gyventojams. Tai skatino ne tik Stalinas, bet ir „demokratiškumu“ pasižymintis Ilija Erenbergas, kuris tuomet gyveno Vakaruose ir rašė propagandinius atsišaukiamuosius lapelius, kuriais raudonarmiečius skatino: „Žudykite! Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimę! Sekite draugo Stalino direktyva visiems laikams sutraiškyti fašistinį žvėrį jo paties urve. Išprievartaukite vokiečių moteris ir tokiu būdu palaužkite jų rasinį išdidumą. Paimkite jas sau kaip grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“ 

Gumbinės apskrityje vykusios Nemerkiemio žudynės pasauliui apnuogino žiaurią ir antihumanišką akciją prieš Rytprūsių gyventojus. Raudonoji armija 1944 m. spalio 21 d. surengė skerdynes prieš beginklius civilius gyventojus (tiesa, tarp nužudytųjų buvo ne vien vietiniai gyventojai, bet ir prancūzų belaisviai). Kitą dieną Karaliaučiaus „Volksturm“ kuopa kontrpuolimu atsiėmė Nemerkiemį ir pamatė baisiai išniekintus žuvusiųjų kūnus. Vokiečių liudijimu, žiauriai išžaginti ir nužudyti 72 moterų kūnai, keli vaikai suskaldytomis galvomis, kareiviškais kastuvais subjauroti senyvo amžiaus žmonės, jų galvos nukirstos. Tokie liudininkų pasakojimai nėra laužti iš piršto ar sufalsifikuoti nacistinės propagandos mašinos. Jie užfiksuoti fotografijose. Svarbu pažymėti, kad po Nemerkiemio žudynių sekė ištisi tolimesni žudymai.

Nemerkiemio žudynės

Nuo represijų ir genocido žuvo apie 300 000 Rytų Prūsijos gyventojų. Genocido aukos buvo ir lietuviai, ir lietuvininkai, ir vokiečiai. Daugelis jų buvo nužudyti įvairiomis brutaliomis sovietinės mėsmalės priemonėmis. Vilko vaikai po karo, pasiklydę nuo rytprūsiečių šeimų, kentėjo visišką badą ir nepriteklių. Nemaža dalis jų žuvo. Vilko vaikai kaip našlaičiai iškentė žiaurias karo baisybes. Nemažą dalį Vilko vaikų priglaudė lietuvių šeimos, tačiau likusi dalis buvo žuvusi pokario metu. SSRS kariai pasižymėję kraugeriška dvasia žudė niekuo nekaltus vaikus ir su jais elgėsi nehumaniškai. 

Po Rytų Prūsijos genocido visi miestai ir kaimai buvo be gailesčio sunaikinti ir surusinti. Visa europietiška kultūra čia buvo suvokiama vienareikšmiškai – kaip tik nereikalingas fašistų palikimas SSRS. Tai reiškė, kad buvo naikinama viskas iš eilės, įskaitant ir lietuvišką kultūrą. Šiandien būtina aiškiai suprasti – Lietuva negali atsižadėti Mažosios Lietuvos, nes tai buvo ir yra lietuviškas kraštas. Mažosios Lietuvos genocidas yra itin sunkus SSRS karo nusikaltimas, kuriam negalioja joks senaties terminas. Nusikaltimas prieš daugybę lietuvių. Nusikaltimas, kuris liečia ir dabartinę Lietuvą.

Panašu, kad artimiausioje ateityje Kaliningradas išlaikys militarizuotos zonos statusą. Tai reiškia, kad Mažoji Lietuva, deja, ir šiandien išlieka potencialaus karinio konflikto epicentre. Atsižvelgdami į tai, turime suprasti: demilitarizuotas Karaliaučius ir iškeltas priklausomybės klausimas tarptautinėje arenoje didins Lietuvos valstybės saugumą. Žvelgdami į ateities grėsmes negalime užmiršti ir temiškai neatsiejamos ateities: šiandien minimo Rytprūsių genocide klausimas turi būti keliamas aukščiausiame lygyje.

Kviečiu visus lietuvius prisiminti ir tylos minute pagerbti skaudžius valstybės istorijos puslapius simbolizuojančias spalio 16 d. Mažosios Lietuvos genocido aukas. Nepamirškime, kad šis Rytų Prūsijos genocidas yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis. Valstybė, užmiršusi šią svarbią dieną, prarastų reikšmingą savo valstybinės istorijos dalį. 

Autorius yra Klaipėdos forumo koordinatorius.