Andrejus Gaidamavičius. Būsimos plynės, jei mes leisime

alkas.lt

Užsakomuosiuose straipsniuose Aplinkos ministerija giriasi, kad sugriežtino draustinių apsaugą ir juose neva pjūklai bus ilgam nutildyti. Bet iš tiesų naujovės pasieks tik mažą dalį draustinių – botaninius-zoologinius ir pelkinius.

Visuose kituose draustiniuose (kraštovaizdžio, hidrografiniuose, geomorfologiniuose ir kt.) ir toliau matysime plyno kirtimo vaizdus, nors plynieji kirtimai juose ir bus uždrausti. Esmė ta, kad šiuose draustiniuose bus leidžiama vykdyti vadinamuosius supaprastintus atvejinius kirtimus, kuomet miškas iškertamas plynai ne iš karto, o per du kartus su maždaug 5–7 metų pertrauka.

Pagal dabartinius pasiūlymus, atvejiniai kirtimai šiuose draustiniuose leidžiami iki 5 ha ploto, vadinasi, tokio pat ploto su laiku atsivers ir plynė. O regioninių parkų ūkiniuose miškuose dabar bus leidžiami plyni kirtimai iki 3 ha, taigi net mažesni nei draustiniuose.

Būdamas darbo grupės nariu, tiek darbo grupei, tiek ministrui siūliau pušynus kirsti ne plynai, o tik išretinant iki tokio lygio, kad galėtų lengvai pasisėti ir užaugti nauja medžių karta. Be to, reikėtų kirsti tik sėkliniais metais, kad ilgai nereikėtų laukti naujų pušies savaiminukų.

Kitaip tariant, siūliau visai nekirsti tų sėklinių medžių (60–70 vnt./ha), kurie šiaip iškertami antruoju atvejinių kirtimų atveju. Nebūtų ne tik plyno kirtimo vaizdo, bet ir ateities kartoms paliktume senų medžių, kurie labai puoš kraštovaizdį. Juk apie kirtimus kraštovaizdžio draustiniuose kalbame.

Iš pradžių lyg ir buvo tam pritarimas, bet vėliau, manau, ministerija pagalvojo: „Kiek daug medienos liks neiškirsta…“. Ir paliko taip, kaip ir buvo. Didžioji dalis plynių Labanoro parke, kurias matome šiuo metu, yra ne po plynųjų, o po atvejinių kirtimų.

Tad ką Aplinkos ministerija nori apgauti, sakydama, kad III miškų grupėje, kurie sudaro pagrindą visų kraštovaizdžio ir hidrografinių draustinių, bus draudžiami plynieji kirtimai? Juk šie draustiniai įkurti pačiuose gražiausiuose ir pačiuose lankomiausiuose miškuose – prie upių ir ežerų. Tokiose vietose išvis nereikėtų kirsti, bet ministerijai ir urėdijai gaila, kad ten gamtai ir visuomenei liks nors kažkiek brandžių medžių.

Tikiu, kad ministras, viceministras ir darbo grupė, kuri nė karto neatsivertė žemėlapių, ką kalbėti jau apie kokį nors išvažiuojamąjį posėdį, neįsivaizduoja, kokia bloga situacija iš tiesų, todėl padariau šiuos Labanoro regioninio parko žemėlapius. Juose raudonais kryžiais pažymėjau draustinių zonas, kuriose, pagal dabar ministerijos siūlomą tvarką, atvejinių kirtimų būdu leidžiamos plynės iki 5 ha ploto.

Kaip prie gražiausių parko ežerų atrodys miškai (MAs ir MAb zonos, pažymėtos šviesiai žalia spalva), jiems sulaukus kirtimo amžiaus, – baisu ir pagalvoti. Ką sakyti apie didžiąją parko dalį sudarančias MŪ zonas (IV miškų grupė, pažymėta pilka spalva), kur buvo ir bus kertama iš karto plynai.

Pažemio kraštovaizdžio draustinis. Poilsiautojų pamėgtas Balto ežeras su įrengtomis poilsiavietėmis. Visa pietinė ežero pusė yra III miško grupė (MAs zona), kur atvejinių kirtimų būdu bus leidžiama iškirsti plynes po 5 ha.

Lakajos kraštovaizdžio draustinio vidurinė dalis tarp Žukaučiznos ir Vilkaslasčio kaimų. Vyrauja III miško grupė, kur bus galimos plynės iki 5 ha po atvejinių kirtimų. Į šį draustinį buvo atvežtas ministras su visais žurnalistais ir būtent šio draustinio vaizdai visą laiką rodomi TV ekranuose, kai televizijos rodo vaizdus iš Labanoro parko (filmuota Lino Bartašiaus).

Peršokšnų hidrografinio draustinio pietinė dalis. Šis draustinis jau dabar labai apkapotas, ypač daug plynių prie Mažojo Siaurio ežero. Nauja tvarka nuo naujų plynių, deja, neapsaugo. Kryžiais pažymėtos vietos, kurios bus iškirstos per artimiausius 15–20 metų.

Peršokšnų hidrografinio draustinio šiaurinė dalis. Peršokšnų ežeras vienas išraiškingiausių parke, bet atvejiniais kirtimais leidžiamos plynės iki 5 ha jo tikrai nepapuoš. Ministerijoje vyrauja klaidinga nuomonė, kad miškai hidrografiniuose draustiniuose nėra svarbūs, kad čia saugoma ežero forma. Bet geografai galėtų visą paskaitą paskaityti apie tai, kaip miškai veikia ežerų ir upių hidrologinį režimą, krantų eroziją, vandens kokybę ir taršos mažinimą.

Aiseto kraštovaizdžio draustinio vakarinė dalis. Aisetas – vienas ilgiausių ežerų Lietuvoje (16 km) ir vienas lankomiausių turistų. Kryžiais pažymėtos kraštovaizdžio draustinio teritorijos (MAs), kuriose miškai pasmerkti iškirsti atvejiniais kirtimais.

Aiseto kraštovaizdžio draustinio rytinė dalis.

Kulionių kraštovaizdžio draustinis. Čia įsikūrusi Molėtų observatorija, Etnokosmologijos muziejus, senovinė dangaus šviesulių stebykla, yra Kulionių piliakalnis, telkšo ypatingo grožio Želvos ežeras. Kai draustinio MAs zonos pasieks kirtimo amžių, nuo Etnokosmologijos muziejaus bokšto pasimatys ne tik 30 ežerų, bet ir draustinio miškuose atsiversiančios plynės.

Alnio hidrografinis draustinis. Alnis laikomas skaidriausiu Lietuvos ežeru, mėgstamas poilsiautojų. Iki šio ežero vyko garsusis Labanoro žygis spalio 13 dieną. Didžioji dalis draustinio miškų pasmerkti iškirtimui atvejiniais kirtimais.

Stirnių hidrografinis draustinis. Stirniai – didžiausias parko ežeras, bet jo apylinkės taip pat neišvengs plynių.

Rašios ežeras nepriklauso nė vienam draustiniui, bet tai vienas gražiausių parko ežerų, labai mėgstamas poilsiautojų. Ežerą puošiantys miškai, ypač pietinėje pakrantėje (MAs zona), taps plynėmis. Saugomi išliks tik rekreaciniai plotai šiaurinėje pakrantėje.

Lakajų kraštovaizdžio draustinis. Baltieji ir Juodieji Lakajai, Kertuojai – vieni garsiausių Lietuvos ežerų. Teritorija nuo jų iki pat Alnio ežero sovietmečiu buvo paskelbta Lakajų landšaftiniu draustiniu, kuriame miškai nebuvo kertami. Šio draustinio pagrindu vėliau įkurtas Labanoro regioninis parkas, kurio statusas taip griežtai miškų jau nebesaugojo. Iš pradžių kraštovaizdžio draustiniuose visi miškai buvo priskiriami II miškų grupei ir jokie plyni kirtimai juose nevyko. Vėliau šiuose draustiniuose atsirado ir III miškų grupė (net pradėjo vyrauti). III miškų grupėje buvo leidžiami plyni kirtimai iki 5 ha. Dabar ministerija tokius kirtimus keičia į atvejinius iki 5 ha ploto. Bet iš esmės tai tas pat. Prie Kertuojų ežero padėtą kryžiuką jau gal galima būtų ir nuimti. Nors čia taip pat III miškų grupė ir urėdijos Utenos padalinys norėjo atvejiniais kirtimais iškirsti 200 metų sulaukusias pušis, po žiniasklaidoje kilusio skandalo miškininkai šią vietą paliko ramybėje.

Siesarties hidrografinis draustinis. Siesartis – labai ypatingas ežeras. Priklauso dviems baseinams (takoskyrinis) – Šventosios ir Žeimenos upių. Prie ežero nuo seno daug poilsio bazių, bet nemažai ir III grupės miškų, kuriuose gali atsiverti 5 ha plynės.

Girutiškio rezervatas – Lietuvos gamtos perlas. Aukštapelkė, 14 ežeriukų ir visai nekertami miškai – puiki priebėga daugeliui retų gyvūnų ir augalų rūšių, kurios iš čia gali migruoti į aplinkines teritorijas, taip turtindamos viso parko biologinę įvairovę. Bet plynės tą natūralią migraciją sustabdo. Visa rezervato apsaugos zona yra III miškų grupė, kurioje leidžiami tie baisieji atvejiniai kirtimai iki 5 ha. Plynai iškapojus rezervato apylinkes ims nykti ir paties rezervato flora bei fauna. Lenkijos mokslininkai, tyrinėję plynų kirtimų poveikį gretimoms teritorijoms, nustatė, kad netiesioginis plynių poveikis juntamas net ir už 500 metrų. Taigi plynėmis verčiant Girutiškio rezervato apsaugos zoną neigiamai būtų paveiktas praktiškai visas rezervatas. Išeitys čia dvi: arba nustatyti, kad I grupės miškų (rezervatų) buferinė zona būtų tik iš II grupės miškų, kuriuose leidžiami tik sanitariniai ir tarpiniai kirtimai, arba labiau sugriežtinti kirtimus III miškų grupėje, kad joje niekada neatsirastų plynių.

Kiauneliškio rezervatas saugo Labanoro girios sengirės likutį (285 ha). Steigiant rezervatą didžioji dalis apylinkių buvo iškapota plynai bijant didesnių sugriežtinimų. Maža to, vėliau ir paties rezervato plotas buvo sumažintas (anksčiau dalis jo driekėsi ir kitapus plento Balto ežero link). Šiuo metu aplink šią saugomą sengirę taip pat leidžiamos plynės atvejiniais kirtimais. Mano rekomendacijos būtų tokios pat kaip ir dėl Girutiškio rezervato.
Reziumuojant galima pasakyti, kad nauja Aplinkos ministerijos siūloma tvarka teigiamai paveiks tik nedidelį Labanoro regioninio parko plotą. Naujos plynės ir toliau piktins vietinius gyventojus bei lankytojus, griaus Labanoro girios ekosistemos tvarumą, menkins šios saugomos teritorijos vardą, bet, žinoma, tol, kol mes tai leisime.

Pažemio kraštovaizdžio draustinis. Poilsiautojų pamėgtas Balto ežeras su įrengtomis poilsiavietėmis. Visa pietinė ežero pusė yra III miško grupė (MAs zona), kur atvejinių kirtimų būdu bus leidžiama iškirsti plynes po 5 ha.