Marcusas Robertsas. Egzistencinė krizė JAV?

y-news.lt

Prieš porą savaičių paskelbtą blogo įrašą (ir su juo susijusį vėliau atsiradusį Sheliaʼos Liaugminas įrašą) norėčiau papildyti New York Times skelbtu straipsniu. Šiaurės Dakotos universiteto psichologijos profesorius Clay Routledgeʼas mėgino paaiškinti, kodėl nuo 1999-ųjų JAV pavojingai išaugo savižudybių skaičius.

Daugelis teigia, kad išaugęs savižudybių skaičius yra prastėjančios psichinės sveikatos apsaugos sistemos simptomas – žmonės negauna reikalingų paslaugų, reikia veiksmingesnių vaistų, geresnės psichoterapijos ir lengviau pasiekiamo gydymo. Tačiau profesorius nėra tuo įsitikinęs. Jis atkreipia dėmesį, kad vis daugiau žmonių stengiasi gydytis depresiją ir išaugusį nerimą, ir dabar šių ligų gydymas yra lengviau pasiekiamas, bet savižudybių skaičius vis tiek išaugęs.

Routledgeʼas teigia, jog savižudybių krizė JAV iš dalies yra prasmės krizė. Žmonių egzistencinį nerimą didina pastarojo meto pokyčiai Amerikos visuomenėje, vis didėjanti atskirtis, silpnesnis priklausomybės bendruomenei jausmas. Nors mes labai stengiamės prasiblaškyti (dažniausiai sėkmingai), suprantame, jog visi, kuriuos pažįstame, kurie mums rūpi, įskaitant ir mylimiausius žmones, taip pat ir mus pačius, vis tiek mirs. Nepaisant didžiulių pastangų to išvengti, visiems suprantama, jog skausmas ir liūdesys yra gyvenimo dalis. Ir kokia gi viso to prasmė? Routledgeʼo manymu, vienas būdas apmalšinti egzistencinį nerimą yra „žvelgti į gyvenimą taip, kad jį suvoktume kaip prasmingą“. Norėti gyventi nepakanka, reikia gyventi prasmingai. O kai nemanome, kad mūsų gyvenimas prasmingas, tampame psichologiškai pažeidžiami.

Routledgeʼo teigimu, empiriniai tyrimai tai patvirtina. Jeigu jaučiame, kad mūsų gyvenimas nėra prasmingas, tikėtina, pradėsime vartoti alkoholį ir kvaišalus, susirgsime depresija, tapsime nerimastingi ir nusižudysime. Tie, kuriems gyvenimas atrodo prasmingas, puikiai geba susidoroti su netektimis ir įveikti traumas.

Kintantis JAV peizažas keičia ir prasmės pojūtį. Silpnėjantis kaimyniškumo patyrimas, mažėjančios šeimos, silpnėjantis religingumas – visa tai „rimtos grėsmės gyvenimo prasmingumui“. Šiandieniniai amerikiečiai mažiau bendrauja su kaimynais, prasčiau juos pažįsta, mažiau linkę manyti, kad žmonėmis galima pasitikėti, mažiau turi draugų, kuriais gali pasikliauti. Mažėja šeimos – žmonės vėliau tuokiasi, susilaukia mažiau vaikų. Vadinasi, žmonės turi mažiau brolių ir seserų, mažiau dėdžių, tetų ir pusbrolių, mažiau giminių, iš kurių galėtų sulaukti paramos.

Ir dar Routledgeʼas sako, kad vaikų turintiems suaugusiems žmonėms prasmės klausimai labiau rūpi nei bevaikiams suaugusiems žmonėms, o tėvams, kurie rūpinasi vaikais, gyvenimas atrodo prasmingesnis. Galiausiai, institucinis ir socialinis prasmingo gyvenimo palaikymas gręžiantis į religiją irgi menkėja. Šiais laikais vis daugiau amerikiečių, ypač jaunimo, yra netikintys, nevaikšto į bažnyčią ir nesilaiko jokių religinių tradicijų.

Daugelyje gyvenimo sričių dingsta tradiciniai prasmės patyrimo būdai, padedantys žmonėms gyventi. Vietoje prasmės teikiančių dalykų atsiranda pagieža atsiduodantis politinis susiskaidymas. Routledgeʼas teigia, jog atlikta tyrimų, parodančių, kad:

„su egzistencines grėsmes primenančiomis idėjomis (tokiomis kaip mirtis) susidūrę žmonės dar labiau įsikimba savo pasaulėžiūros, ypač jeigu jie neranda gyvenimo prasmės kitose srityse. Taigi mūsų kaprizinga politinė kultūra gali būti kurstoma ne tik ideologinės nesantaikos, bet ir desperatiškų paieškų, būdingų visoms pasiklydusioms sieloms, kurios stengiasi rasti prasmę kur tik įmanoma.“

Nejau amerikiečiai iškeitė šeimą, kaimynystę ir religiją į mitingus už ir prieš D. Trumpą? Nieko keista, kad savižudybių skaičius auga.

Versta iš mercatornet.com.