Kamilė Šeraitė. Europos ateitis – socialdemokratija be socialdemokratų?

asmeninio archyvo nuotrauka 

Nuosaikios socialdemokratinės idėjos kūrimas Vakarų Europoje po pasaulinių karų buvo vienintelė alternatyva marksistams, kurie, nacionalistams pralaimėjus, siekė suvienyti visų valstybių „proletariatą“ kovoje su tautinėmis valstybėmis ir laisva rinka. Tuomet socialdemokratinė ideologija sparčiai tolo nuo savo radikalių marksistinių ištakų, pasisakydama už gerovės valstybės kūrimą, plėsdama socialines programas, propaguodama laisvę, lygybę ir solidarumą. Deja, jau kurį laiką sąlyginai tiesus socialdemokratijos kelias virto duobėtu žvyrkeliu, kuriuo nebeįmanoma eiti toliau. Kairiųjų partijų pralaimėjimai rinkimuose Vakarų Europoje signalizuoja apie egzistencinę socialdemokratų krizę ir kelia pyktį bei nerimą tai visuomenės daliai, kurios idilė – valstybių laipsniškas kelias į vis didesnės gerovės valstybės kūrimą, užtikrinant demokratines vertybes.

2000 metais socialdemokratų ar socialistų partijos dešimtyje iš tuomet penkiolikos Europos Sąjungos valstybių priklausė valdančiosioms koalicijoms. Šiuo metu tokios partijos kaip valdančios veikia tik penkiose iš 28 ES valstybių ir visos šios valstybės yra už Europos „branduolio“ ribų: Malta, Portugalija, Rumunija, Švedija ir Slovakija (pastarosios valdantieji neslepia palankumo dešiniosioms Viktoro Orbano idėjoms).

Akivaizdu, kad patys socialdemokratai neturi paaiškinimo, kas atsitinka anksčiau jų partijoms ištikimiems rinkėjams (būtent kairiųjų partijų elektorate fiksuojamas didžiausias perbėgimas balsuojant už kitas partijas). Martinas Schultzas po Vokietijoje vykusių rinkimų į Bundestagą beviltiškai kaltino Angelą Merkel, kad būtent ši sukūrė vakuumą nacionalistinėms partijoms, ir įvardijo ją kaip didžiausią pralaimėtoją, nepaisant to, kad A. Merkel laimėjo prieš savo didžiausią konkurentą – patį M. Schultzą, ir kad būtent jo vadovaujama socialdemokratų partija, surinkusi mažiausiai balsų (20,5 %) per visą savo pokario istoriją, buvo šių rinkimų pralaimėtoja.

Panaši situacija pasikartojo ir Olandijoje, kur kairiąją politinę darbotvarkę atstovaujanti Darbo partija per pastaruosius rinkimus gavo tik 5,7 % balsų. Prancūzijos Socialistų partijos kandidatas Benoit Hamonas neseniai įvykusiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose liko penktas su 6,4 % balsų, o jo partija parlamento rinkimuose surinko vos 9,5 % rinkėjų balsų ir iš turėtų 280 vietų parlamente dabar turi tik 21. Lenkijoje socialdemokratai parlamente nebeturi nei vienos vietos, nors prieš tai dvi kadencijas praleido valdančiojoje koalicijoje. Vos prieš kelias savaites vykusiuose rinkimuose Austrijoje rinkėjai atsuko nugarą ir Christiano Kerno socialdemokratams, nepaisant to, kad Austrijos ekonomika jo valdymo laikotarpiu tapo dar stabilesnė nei už Europos šturvalo stovinčios Vokietijos. Paskutinių Europoje vykusių rinkimų Čekijoje metu valdančioji Socialdemokratų partija taip pat atsirado politikos pakraštyje, surinkusi vos 7,4 % rinkėjų balsų.

Kas vyksta ir kodėl kairieji Europai tampa nebereikalingi? Tikriausiai teisingiausias atsakymas į šį klausimą yra tai, jog senasis partijų dalijimas į kairę ir dešinę šioje geopolitinėje suirutėje yra keičiamas į partijų pasidalijimą į globalistus ir nacionalistus. Europos socialdemokratus žlugdo jų pačių perimtas neoliberalizmas, besąlygiškas įsipareigojimas laikytis dažnai paprasčiausiai išgalvotų „Europinių vertybių“ ir negebėjimas apsaugoti savo rinkėjų nuo išorinio, dažnai perteklinio Vokietijos ir Briuselio reguliavimo, keliančio įtampų priimant vidaus politikos sprendimus.

Viena iš problemų, vienijančių daugumą Europos kairiųjų partijų, – imigracijos politika, arba vadinamoji „atvirų durų“ politika, kuri vienoms valstybėms atneša naudos ir didina kapitalą, o kitoms yra grėsmės, nelegalios migracijos ir terorizmo simbolis. Kol socialdemokratų lyderiai tyli arba – kaip Austrijos buvęs kancleris Christianas Kernas – žada sėkmingą gyvenimą visiems, dauguma rinkėjų traukiasi į radikaliąją dešinę. Puikiai iliustruojantis šį teiginį pavyzdys yra pastarieji Bundestago rinkimai. M. Schultzas palaikė A. Merkel migracijos politiką ir net pasisakė už bausmes toms valstybėms, kurios turi kitokį požiūrį į imigrantų įsileidimą. Ką lėmė tokia pozicija? Nei daug, nei mažai – trečdalis socialdemokratų rinkėjų balsų nukeliavo į radikalią dešinę atstovaujančios partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) kišenę. Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Danijoje, socialdemokratai pasirinko tylą migracijos politikos atžvilgiu. Danijos socialdemokratų lyderė Mette Frederiksen tvirtina, kad ji nėra nei prieš, nei už imigrantus, teigdama, kad ji tik palaiko politinį realizmą. Koks galutinis tokios politikos rezultatas? Didžiulės visuomenės dalies, nepritariančios ir net kenčiančios nuo A. Merkel Europai primetamos atvirų durų politikos, nusivylimas socialistine ideologija. Šiandien ideologija, kuri turėtų apsaugoti savo rinkėjus nuo globalizmo grėsmių ir visuomenės pokyčių, yra tam nepajėgi ir tai reiškia, kad tik partijų pavadinimuose atsispindinti socialdemokratija Europai nebereikalinga.

Ne ką mažiau socialdemokratus traukiantis į dugną inkaras – aktualijas atitinkančios ekonominės politikos darbotvarkės stygius. Po Pirmojo pasaulinio karo Europos socialdemokratai savo rankose nešė pergalės vėliavą, įpareigojančią išlaisvinti visuomenę iš neteisingos ekonomikos, pažaboti so­cialinę atskirtį, įvesti minimalaus darbo užmokesčio ribą, socialines garantijas ir sukurti viduriniąją klasę, kuri šiuo metu bene sparčiausiai nyksta.

Socialdemokratai buvo įsitikinę, kad konkurencingos rinkos kūrimas prives prie absoliučiai teisingo ir lygaus gėrybių pasidalinimo tarp visų visuomenės narių. Tačiau nevaldoma konkurencija tapo didžiausia spraga, atskyrusia nugalėtojus nuo pralaimėtojų, sukūrusia vakuumą, leidžiantį augti turtingų žmonių skaičiui ir sparčiai mažėti viduriniajai klasei. Ši tendencija puikiai atsiskleidžia Prancūzijoje, kur 0,01 % turtingiausių valstybės gyventojų vidutinės disponuojamos pajamos (po mokesčių) yra 75 kartus didesnės nei likusių 90 % visuomenės narių. Taiklus pavyzdys – ir Didžioji Britanija, kur bent tris dešimtmečius yra nesiimama jokių veiksmų ekonominei atskirčiai pažaboti. Tokios politikos rezultatas – 30 % vaikų gyvena skurde, o dauguma viduriniosios klasės atstovų jaučiasi itin pažeidžiami ir neužtikrinti dėl savo profesinės ateities.

Vertas dėmesio aspektas socialdemokratų krizėje – tai negebėjimas pritraukti jaunimo balsų. 2008 m. finansinė krizė nuniokojo Europos šalių ekonomikas ir kai kurios valstybės vis dar negali atsimušti nuo dugno. Itin svarbus šios krizės padarinys yra jaunimo nedarbas. 2017 m. statistiniai duomenys rodo, kad net 16,7 % Europos Sąjungos jaunimo iki 25 metų negali rasti darbo. Didžiausi jaunimo nedarbo rodikliai Graikijoje (43,3 %) ir Ispanijoje (38,7 %). Lietuvoje jaunimo nedarbingumas mažesnis nei Europos Sąjungos vidurkis (14,4%). Žinoma, stabiliausiai atrodo Vokietija su 6,4 %. Būtent šie rodikliai lemia tai, kad jaunieji rinkėjai renkasi ne tradicines partijas, o palaiko žaliuosius, liberalus ar naujus socialinius judėjimus. Tai ypač akivaizdu tokiose šalyse kaip Ispanija, kur jaunimas balsuoja už vadinamąsias protesto partijas. Socialdemokratai šiandien nepasiūlo sprendimų kovai su jaunimo nedarbo krize ir taip praranda jauniausius rinkėjus.

Jaunimas nesirenka socialdemokratų ir tose valstybėse, kur ekonomika stabili. Pastarieji Vokietijoje vykę Bundestago rinkimai parodė, kad viduriniąją klasę atstovaujantis ir anksčiau už kairiuosius balsavęs jaunimas balsavo taip pat, kaip ir jų tėvai ar net seneliai, ir rinkosi A. Merkel atstovaujamą Krikščionių demokratų partiją, kuri pelnė daugiausia Vokietijos jaunimo balsų. Žinoma, tai lėmė ir tai, kad Vokietijos jaunimas nepažįsta jokio kito kanclerio, išskyrus A. Merkel, kuri pirmą kartą laimėjo rinkimus 2005 m., kuomet jie dar buvo vaikai. Stabili Vokietijos ekonomika, kur jaunimo nedarbas siekia vos 6,7 %, taip pat veikia prieš M. Schultzo socialdemokratus, nes visi nuopelnai priskiriami A. Merkel. Tačiau Vokietijos jaunimas neatspindi viso ES paveikslo, nes dauguma jaunų rinkėjų ES renkasi maištautojų poziciją ir balsuoja prieš valdančiąsias partijas. Prancūzijoje pavasarį vykusiuose rinkimuose politikos naujokas Emmanuelis Macronas, sukūręs centro „En Marche!“ partiją, laimėjo daugiau nei 50 procentų rinkėjų balsų visose amžiaus kategorijose, įskaitant ir jaunus rinkėjus. Tradicinės partijos – tuometinės valdančiosios socialistų ir respublikonų – buvo eliminuotos jau pirmajame prezidento rinkimų etape. Italijoje „Penkių žvaigždučių žygio“ judėjimas, kuriam vadovauja ugniagesys komikas Giuseppe Piero „Beppe“ Grillo, „vagia“ balsus iš pagrindinių centro dešiniųjų ir centro kairiųjų partijų, kurios nuo Antrojo pasaulinio karo valdė Italiją beveik be pertraukų.

Taigi šiandien Europa, kuriai desperatiškai reikalingas posūkis į socialdemokratų kadaise atstovautą ekonominę kryptį ir veikiančią demokratiją, renkasi dešiniąsias partijas, nes būtent šie judėjimai ekonominėje plotmėje perima socialdemokratų darbotvarkę ir kuria savąją, užpildydami susikūrusį kairiosios ekonominės politikos idėjų vakuumą. Nesuklysime teigdami, kad socialdemokratų aukso amžius baigėsi. Kartą socialdemokratams buvo suteiktas šansas ir jie tapo pirmuoju visuomenės pasirinkimu, kai ši suprato, jog kapitalizmas neveikė ir pasauliui reikėjo naujo kelio. Šiandien kapitalistinės sistemos ir vėl susiduria su problemomis, tačiau neveikia ir socialdemokratinių partijų siūloma darbotvarkė, kuri neužtikrina visuomenės poreikių. Kyla klausimas, ar socialdemokratai supras aktualiausius visuomenės poreikius ir įsitrauks į naujos juos atliepiančios politikos kūrimą, ar toliau leis kurtis socialdemokratijai be socialdemokratų?