Saulius Arlauskas. Translyčių teisių gynimas kaip teisės ir moralės griūtis

Neseniai mus pasiekė intriguojanti žinia. Kanados Vyriausybė paskelbė, kad šios šalies piliečiai, kuriems nesvarbi jų biologinė lytis, netrukus savo pasuose ir kituose asmens dokumentuose ženklu „X“ galės žymėti neutralią lytį. Taip, pasak Kanados imigracijos, pabėgėlių ir pilietybės reikalų ministro Ahmedo Husseno, žengtas svarbus žingsnis „link visų kanadiečių lygybės didinimo, nepriklausomai nuo lyties tapatybės ar raiškos“. (Daugiau skaitykite ČIA)

Tokia yra mūsų modernaus pasaulio progreso kryptis: nebeskirti vyro nuo moters, leisti kiekvienam pačiam spręsti apie savo lyties tapatybę.

Kokių naujų gyvenimo realijų galima tikėtis? Nesunku įsivaizduoti. Pavyzdžiui, kalbant apie viešąsias pirtis ar tualetus. Į kokią viešą pirtį turi teisę eiti asmuo su žyme X pase? Ogi tai jo pasirinkimo reikalas. Nors ir turi vyro lytinių požymių, bet jaučiasi moterimi, niekas jam nebeuždraus pasirinkti moterų pirtį ar tualetą. Ir atvirkščiai. O gal bus pirtys lyčiai „X“? Bet ir vėl jas lankyti galės tiek vyrai, tiek moterys.

Tai realybė, su kuria, reikia manyti, susidurs kanadiečių ir kitų kraštų piliečiai, kurie žengs modernaus progreso kryptimi. Bet tautos, nusprendusios neskirti vyro nuo moters, laukia ir kur kas dramatiškesni dalykai.

Žymiai pavojingiau yra tradicinės teisės ir moralės griūtis, kurią gali sukelti oficialus valstybės pripažinimas, kad žmogus turi teisę nesiskaityti su tuo, ką padovanojo gamta ar pasaulio Kūrėjas ir kas iki šiol buvo teisės bei moralės šerdis. Tai gyvybė, lytis, meilė, palikuonys, pati gamta ir pasaulis. Apie slypinčius pavojus įtikinamai kalba žinomas Jungtinių Valstijų visuomenės veikėjas ir mokslininkas, buvęs JAV Prezidento Ronaldo Reigano patarėjas Robert R. Reilly savo publikacijoje Tualeto metafizika, kurios vertimą į lietuvių kalbą ir pristatome Lietuvos skaitytojams.

R. R. Reilly, rodos, paprastoje ir labai humaniškai skambančioje frazėje, kad valstybei nevalia įstatymu apibrėžti asmens lyties tapatybę ir taip neva versti jį būti tuo, kuo jis, jo paties manymu, nėra, įžvelgia lemtingą civilizacijos atotrūkį nuo iki šiol mus vienijusių tradicinės teisės ir moralės pamatų. Įvesdama neutralios lyties sampratą ar pripažindama teisę keisti lytį, civilizacija pajuda naujos moralės link, o tiksliau – antimoralės, kuri pateisina žmogaus siekį sunaikinti tai, kas iki šiol buvo moralu ir teisėta, tai, kas yra gamtos ir Dievo duota. Pavyzdžiui, asmeniui, kuris turi visus vyro atributus, suteikiama teisė fiziškai – lyties keitimo operacijomis –save tiek žaloti, kad supanašėtų su moterimi ir, kaip R. R. Reilly sako, moraliai leisti bei įstatymais įteisinti vyro ar moters teisę naikinti savo vyrišką ar moterišką kūną, dovanotą gamtos. Taigi kas labiau moralu ar amoralu? Mylėti savo kūną kaip gamtos ir Dievo dovaną ar jo nekęsti? Moralinių vertybių perkainojimas mūsų laikmetyje daugiau nei akivaizdus.

R. R. Reilly parodo, kad patosiškos politikų ar teisininkų kalbos, kuriomis neva rūpinamasi likviduoti diskriminaciją dėl lyties, savyje slepia nesupratimą ir nesusipratimą, kad teisinės ir moralinės vertybės negali būti išgalvotos, kad yra iliuzija įsivaizduoti, jog asmuo gali susigalvoti savo būties aukščiausius tikslus ir juos įgyvendinti savo laisva valia, visiškai nepaisydamas gamtos įstatymų. Šių dienų politikai tai pamiršta ir skelbia pagarbą asmens saviraiškai nenustatydami jai protingų ribų, gina toleranciją ne tik kitaip mąstančiam, bet ir tiesiog lemtingai klystančiam.

R. R. Reilly atskleidžia, kaip politikai, gindami translytiškumą, tiesiog to nesuvokdami, remiasi iš esmės marksistine teorija (metafizika), (marksizmui autorius priskiria ir prancūzų filosofo J. P. Sartro mintis). Ši metafizika, tvirtina, kad žmogaus nesaisto jokie iš žmogiškos prigimties kylantys įpareigojimai gyventi taip, kaip gamtos ir Pasaulio Kūrėjo nustatyta.

Politikų skelbiamas rūpestis netrukdyti žmogui būti „savimi“, kai jis konflikuoja su gamta, su sveiko proto principais, yra ne kas kita, o tik tariamas, naivus „žmogiškumas“. Tariamas todėl, kad žmogaus teisė gyventi taip, kaip nori, nėra absoliuti, kad žmogaus norus determinuoja nenumaldomi tikrovės dėsniai. Naivus humanizmas realiai sukuria moralines ir teisines prielaidas pasiklydusiam žmogui sunaikinti savo egzistencinį pagrindą – savo būties esmę, kuri nėra jo sukurta, kuri jam duota gamtos ar pasaulio Kūrėjo ir todėl yra pati didžiausia brangenybė. Taip nejučia per užuojautą asmeniui, išgyvenančiam subjektyvų konfliktą su gamtos duota lytimi, į šiuolaikinį pasaulį įžengia žmogaus luošinimo ir susiluošinimo moralinis pateisinimas ir įstatyminė apsauga.

R. R. Reilly pamąstymai apie teisės metafizinę pusę išties mums yra aktualūs. Lietuva yra raginama ratifikuoti Stambulo konvenciją, kurioje smerkiamas smurtas prieš moteris. Deja, konvencija po šiuo iš tiesų humanišku tikslu maskuoja ir kitą tikslą – rūpestį lytimi X, nepaisymą gamtos nustatyto vyro ir moters lyčių skirtumo.

Taigi, kol konvencija Lietuvoje neratifikuota, kol mes dar galime diskutuoti pasitelkdami aiškius, sveiko proto argumentus, paskaitykime, ką translytiškumo tema rašo R. R. Reilly (Robert R. Reilly. Tualeto metafizika).