Mantas Šimkūnas. Pasirinkimo laisvės ribos: apie įsipareigojimą be laipsnių

Dažnai sakoma, kad alkoholis leidžia užsimiršti. Traktuojamas kaip būdas savanoriškai inicijuoti socialinės ir politinės tikrovės užmaršt...

Dažnai sakoma, kad alkoholis leidžia užsimiršti. Traktuojamas kaip būdas savanoriškai inicijuoti socialinės ir politinės tikrovės užmarštį, alkoholis esąs tik priemonė, leidžianti individui atsiriboti nuo absurdo jo gyvenime, bet ne problemų šaltinis, todėl alkoholizmas, kaip teigia ribojimų priešininkai, neturėtų būti svarstomas kaip įvairiausių su alkoholio vartojimu susijusių pasekmių priežastis, nes esą kur kas svarbiau spręsti paties alkoholizmo socialines ir politines priežastis. Šiame straipsnyje pamėginsiu parodyti tokio samprotavimo nepilnumą ir sieksiu paaiškinti, kodėl siūlymas riboti alkoholį nėra žmogaus pasirinkimo laisvės suvaržymas. Tai parodydamas norėčiau iš svarstymų lauko eliminuoti apeliavimą į žmogaus laisvės suvaržymą, kurį neva paskatina alkoholio prieinamumo ribojimai, kad po to būtų galima svarstyti šią problemą atsižvelgiant į esmingiausius argumentus, susijusius su pačia problemos esme.

Straipsnio įžangoje paminėtas požiūris numano, kad alkoholizmas, traktuojamas kaip pasekmė, yra antraeilės svarbos dalykas, nes išsprendus priežastis, atrodo, likviduosi ir padarinius. Tačiau alkoholizmo reiškinys turi savas, tik jam būdingas problemas, kurios neturi jokio tiesioginio ryšio su jo paties priežastimis, todėl žvelgdami į šį reiškinį tik kaip į pasekmę nenagrinėjame situacijos visa jos apimtimi – mat pasekmės visai netrukus tampa naujomis priežastimis, skatinančiomis asocialumą, smurtą šeimoje ir kitas nelaimes. Padidėjusios maisto produktų kainos nėra tiesioginė priežastis, dėl kurios girti vairuotojai žudo kitus žmones keliuose – tai sukelia nesaikingas alkoholio vartojimas. Skaitytojui dar nespėjus su manimi nesutikti iškart pabrėžiu, jog teisinga manyti, kad pašalinus pirmines alkoholizmo priežastis bus išvengta ir paties alkoholizmo kaip pasekmės (jei atsiribosime nuo įpročio svaigintis įtakos), ir jo sukeltų padarinių, todėl šia prasme paties alkoholizmo priežastys yra svarbesnės už jį patį kaip kitų pasekmių priežastį, tačiau taip mąstydami neišsemiame problemos esmės ir nepaneigiame ribojimų bei draudimų reikalingumo, nes paties alkoholizmo priežastys yra spręstinos vienomis priemonėmis, o tiesioginės jo sukeltų veiksmų problemos ir jis pats kaip priežastis joms atsirasti – kitomis.

Ilgalaikiai sprendimo būdai, tokie kaip švietimas ir įvairios kitos priemonės, kuriomis būtų siekiama ugdyti visuomenę, laisvu apsisprendimu pasirenkančią blaivybę, yra nukreipti į ateitį ir  yra skatintini bei reikalingi, tačiau neturi arba jokio, arba labai mažą poveikį visuomenės situacijai dabar. Nesiplėsiu ties šių priemonių detalizavimu, nes konkrečių ilgalaikių alkoholizmo problemos sprendimo būdų aptarimas nėra vienas iš šio straipsnio tikslų. Tik noriu pabrėžti, jog ne čia turime ieškoti ribojimų pagrindimo, nes tenka iš žmonių išgirsti, jog ribojimais ar draudimais yra pretenduojama spręsti tai, ką būtų galima pavadinti pirminėmis alkoholizmo priežastimis (socialinė atskirtis, kebli Lietuvos politinė situacija ir t. t.) – tai yra netiesa ir visiškas neatidumas.

Patys ribojimai arba draudimai yra, pirmiausia, nukreipti į „dabar“, o ne „rytoj“. Nuskambės paradoksaliai, bet vildamiesi, kad rytoj gyvenimas pagerės, mes pamiršome, koks jis yra šiandien. Susidariau įspūdį, kad iš dabartinės valdžios tikimasi tvirtų, ilgalaikį poveikį turinčių strateginių sprendimų kone visose šalies socialinio ir politinio gyvenimo srityse, o vos tik pasiūlomi sprendimai, nukreipti į artimiausią ateitį ir kuriais būtų siekiama bent jau sumažinti tam tikrų reiškinių tiesiogines pasekmes, jų iniciatoriai yra užsipuolami už tai, kad neva nesprendžia esminių problemų. Tokia visuomenės pozicija būtų pateisinama tik tada, jei 1) nebūtų problemų, kurias tam tikru mastu reiktų ir būtų galima spręsti dabar, 2) jei konkrečių problemų sprendimas taikant draudimus arba ribojimus kokiu nors būdu kliudytų ilgalaikių sprendimų paieškai ir 3) jei pakaktų tik ilgalaikių problemų sprendimo būdų. Nei vienas iš išvardytų variantų neatitinka tikrovės.

Sąmoningai darau prielaidą, kad draudimais ir ribojimais galima spręsti tam tikras problemas. Šią prielaidą grįsti pradedu aiškiai skirdamas du dalykus: 1) ribojimus ir draudimus bendrąja prasme bei 2) konkrečius siūlymus. Kitaip tariant, klaidinga tapatinti konkretaus sprendimo, kuriuo siekiama realizuoti kokį nors ribojimą arba draudimą, tinkamumą sprendžiant problemą su pačių ribojimų ir draudimų būtinybe, todėl sukritikavę konkretų siūlymą dar nepaneigiame pačių ribojimų ir draudimų reikalingumo (tuo atveju, jei jų būtinybė išties yra, o jei ne – būtinybės nebuvimas kritikuojant konkrečius siūlymus parodomas tik atsitiktinai, bet ne logiškai nuosekliai. Bet kuriuo atveju svarbu skirti patį principą nuo jo taikymo formų ir pavidalų). Atskyrę ribojimus ir draudimus bendrąja prasme nuo konkrečių siūlymų, pagaliau galime pačius ribojimus apskritai nagrinėti skyrium nuo netinkamų arba nepakankamai gerų bandymų juos realizuoti.

Nenorėdamas mesti kaulo nuoseklumu per daug nesirūpinantiems skaitytojams (o tokių tikrai bus), vengiu viešai reikšti savo požiūrį į konkrečius ribojimų siūlymus, kurie visai neseniai sudrebino viešąją erdvę. Tik pabrėžiu, kad konkrečių siūlymų kritika neturėtų būti tapatinama su ribojimų ir draudimų reikalingumo klausimu, o atidesniam skaitytojui to turėtų pakakti – priešingu atveju net neužsiminčiau apie šios skirties svarbą, nes tai nebūtų esminė, rašyti šį tekstą provokuojančios problemos dalis.

Draudimai ir ribojimai bendrąja prasme yra priemonės, kuriomis siekiama tiesiogiai tvarkytis su įvairių socialinių problemų padariniais čia ir dabar. Jų veiksmingumas sprendžiant skirtingas problemas yra diskutuotinas dalykas, tačiau kalbant apie alkoholizmo atvejį jis yra realus. Vėlgi – trumpam atsiribokime nuo konkrečių siūlymų, kurie jau buvo arba dar tik bus pritaikyti, idant pamatytume pačių ribojimų reikalingumą. Kad jį parodytume, turime pagrįsti du teiginius. Pirmasis – alkoholio vartojimas nėra žmogaus pasirinkimo laisvės dalykas. Antrasis teiginys plaukia iš pirmojo pagrindimo ir juo teigiama, kad valstybė turi prerogatyvą riboti alkoholio vartojimą.

Neblaivus žmogus negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, todėl kartais pasigirstančios kalbos, esą alkoholio prieinamumo ribojimai pažeidžia žmogaus laisvę rinktis, yra absurdiškos. Tačiau iš pradžių susilaikykime nuo tokio skuboto vertinimo ir aptarkime įsipareigojimo savo veiksmams ir atsakomybės už juos reikšmę.

Žmogaus pasirinkimas yra laisvas tik tuo atveju, kai žmogus įsipareigoja savo veiksmams ir yra pasiryžęs už juos prisiimti atsakomybę. Kad galėtų laisvai rinktis, žmogus turi gebėti blaiviai mąstyti. Iš pradžių mums gali pasirodyti, jog žmogus, rinkdamasis vartoti alkoholį, renkasi laisvai – juk jis, atrodo, blaiviai įvertina savo pasirinkimą ir prisiima atsakomybę už galimus savo elgesio esant neblaiviam padarinius. Tačiau situacija yra kiek sudėtingesnė, o pilkų atspalvių – daugiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Siekdami aiškumo turime suvokti, kuo skiriasi atsitiktinis veiksmas nuo laisvo pasirinkimo.

Atsitiktiniu veiksmu laikau tokį veiksmą, kuris atliekamas arba nemąstant blaiviai, arba neįsipareigojant tam veiksmui, arba abiem šiais atvejais. Svarbu paminėti, jog žmogus atsako (teisine prasme) už savo veiksmą bet kuriuo atveju – nepriklausomai nuo to, ar jis atsitiktinis, ar laisvas (juk mano vidinio valios akto pobūdis visiškai nesvarbus žmonių, kurie patyrė skriaudą, atžvilgiu – kitaip tariant, jei norėjau pasielgti gerai, bet pasielgiau blogai, už savo veiksmus atsakau nepriklausomai nuo to, kad norėjau elgtis gerai, nebent yra kitų aplinkybių, dėl kurių buvau priverstas blogai pasielgti), tačiau šiuo atveju svarstome, ar konkretus veiksmas (alkoholio vartojimas) priklauso laisvų pasirinkimų sferai. Tai suprasti svarbu, nes priklausomai nuo to, ką nuspręsime, priklauso ir tolimesnė diskusija bei ribojimų ir draudimų būtinybės grindimas. Tenka dažnai užmatyti įvairius pasisakymus, kuriais norima parodyti, esą alkoholio vartojimo ribojimais varžoma žmogaus pasirinkimo laisvė, todėl akivaizdu, kad šioje vietoje yra privelta daug painiavos ir pridrabstyta nemažai emocingo kalbėjimo drebučių.

Kaip jau minėta, laisvas pasirinkimas yra toks, kurio metu žmogus įsipareigoja savo veiksmams – blaivus situacijos vertinimas ir įsipareigojimas daro pasirinkimą laisvu, o ne atsitiktiniu. Tiesa, mes niekada negalime numatyti absoliučiai visų savo veiksmų pasekmių, tačiau į tokį gebėjimą mes ir nepretenduojame – mums pakanka ir sąlyginio gebėjimo įvertinti galimus pasirinkimus tiek, kiek tai leidžia mūsų proto galimybės. Alkoholis turi tiesioginį poveikį žmogaus gebėjimui vertinti situaciją, o ten, kur atrofuojamas blaivus protas, negali būti jokių kalbų apie laisvę rinktis, nes įsipareigojimas reikalauja gebėjimo vertinti situaciją ir savo veiksmus pilnu pajėgumu. Joks blaivus žmogus negali laikytis savo įsipareigojimo elgtis vienaip ar kitaip, kai yra neblaivus, todėl priekaištas dėl pasirinkimo laisvės ribojimo šiuo konkrečiu atveju galėtų būti prilyginamas, pavyzdžiui, nepasitenkinimui tuo, kad žmogui neleistina vairuoti užmigus, nes taip neva pažeidžiama jo laisvė.

Taip svarstant, žmogaus veiksmus galima suskirstyti bent jau į dvi grupes – nesiekiu įsprausti tikrovės į patogias dvinares schemas, tačiau skirtis šiuo atveju man pasirodo esanti gana aiški: vieni veiksmai yra atsitiktiniai, o kiti – laisvi. Pastarieji laisvi tiek, kiek jie atliekami blaiviai vertinant situaciją ir įsipareigojant savo veiksmams. Pasirinkimą vartoti alkoholį griežta prasme turime vertinti dvejopai. Viena vertus, vartoti alkoholį žmogus gali apsispręsti būdamas blaivus, todėl pirmoji – blaivaus proto – sąlyga lyg ir išpildoma. Tačiau įsipareigoti konkretiems veiksmams esant išgėrus (arba dar kitaip formuluojant: įsipareigoti susilaikyti nuo konkrečių veiksmų esant neblaiviam) žmogus negali, nes būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio jis nebesugeba tinkamai vertinti situacijos ir savo išankstinio įsipareigojimo laikytis negali. Dėl šios priežasties pasirinkimas vartoti alkoholį negali būti universaliai laisvas ir yra labiau priskirtinas atsitiktiniams veiksmams. Tiesa, šis veiksmų suskirstymas yra grynai instrumentinis – pripažįstu, jog tikrovė yra kur kas sudėtingesnė ir įvairesnė. Bet nagrinėjant žmogaus elgesį svarbu suvokti, kada mes kalbame apie laisvą pasirinkimą, o kada – jau nebe. Dėl negalimybės įsipareigoti nedaryti skriaudos kitam žmogui – pavyzdžiui, nesėsti prie vairo išgėrus – pasirinkimas vartoti alkoholį neturėtų būti ginamas apeliuojant į pasirinkimo laisvę. Pastarosios nebuvimas šiuo atveju reiškia tai, kad žmogus renkasi neįsipareigoti, o tai labai primena vulgarią laisvės sampratą, būdingą šiuolaikiniam žmogui.

Dabar aš galiu būti pagrįstai kritikuojamas už tai, jog viename katile laikau tiek saikingai, tiek nesaikingai alkoholį vartojančius žmones. Į tokią kritiką atsakau taip. Be abejo, skirtumas tarp saikingo ir nesaikingo vartojimo egzistuoja. Tačiau kur dėsime riboženklius? Kada sakysime, jog žmogus vartoja saikingai ir gali atsakyti už savo veiksmus, o kada – jau nebe? Žmonės yra gan skirtingi savo paveikumo alkoholiui atžvilgiu, todėl objektyvaus kriterijaus, kuris leistų atskirti šiuos du atvejus, nerasime. Ir visgi turime situaciją, kurioje jokios ilgalaikės priemonės nedaro ir nedarys įtakos tiems žmonėms, kurie alkoholį vartoja nesaikingai jau dabar, todėl vienintelis būdas išvengti bent jau dalies aukų ir nelaimių dabar yra ribojimai arba draudimai. Jie efektyviai nespręs šios problemos ilgalaikėje perspektyvoje, nes į tai ir nepretenduoja, tačiau gali būti taikomi kartu ir su kitomis priemonėmis, skirtomis ilgalaikiam problemos sprendimui. Jie taip pat gali pasitarnauti formuojant patį požiūrį į alkoholio vartojimą. Svarstymai, kad draudimai tik paskatintų nelegalų verslą, yra naivūs, nes daro prielaidą, kad žmonių veiksmams nedaro įtakos tų veiksmų statusas teisiniu atžvilgiu.

Teneapkaltina manęs naivumu, bet aš matau tik vieną paminėjimo vertą išeitį – solidarumą. Kadangi ribojimai ir draudimai labiausiai paliečia tuos, kurie vartoja nesaikingai, atsakingai alkoholį vartojantys žmonės turėtų suprasti, jog visuomenė yra kolektyvas, o ne paskirų individų aritmetinė suma. Tai reiškia, jog, norėdami bendros gerovės, turime pasiryžti išsižadėti dalies to patogumo, prie kurio esame pripratę, arba sąžiningai prisipažinti patys sau, jog bendra visuomenės gerovė mums nerūpi.

Suprasdami, kad pasirinkimas vartoti alkoholį yra nesvarstytinas pasirinkimo laisvės požiūriu, galime pereiti prie antrojo anksčiau išsikelto uždavinio – parodyti, jog valstybė turi prerogatyvą riboti alkoholio vartojimą. Tai padaryti, remiantis tuo, kas buvo pasakyta anksčiau, yra nesunku. Alkoholio vartojimo nelaikydami laisvo pasirinkimo dalyku turėtume aiškiau matyti, jog veiksmas, kuriam neįsipareigojama, jau nebepriklauso individo autonomijai, todėl pagaliau galime svarstyti šio veiksmo reikšmę kitų žmonių ir galiausiai visos visuomenės požiūriu laikydami, jog tai ir yra mūsų nagrinėjamos problemos svarstymų arena. Kad egzistuotų laisva visuomenė, būtina bendruomenė žmonių, gebančių laisvai rinktis, o visi veiksmai, kuriems šie žmonės yra neįsipareigoję, yra visuomenės atžvilgiu destruktyvūs tiek, kiek jie destruktyvūs pavienių tos visuomenės narių atžvilgiu. Ko gero, nereikia papildomai aiškinti, jog nesaikingas alkoholio vartojimas ne tik griauna šeimas, bet ir trikdo viešąją tvarką, todėl valstybė, siekdama užtikrinti visų jos narių gerovę, gali pagrįstai reikšti pretenzijas siekdama riboti tokius visuomenės narių veiksmus, kuriems žmonės negali įsipareigoti.

Matydami, kad alkoholis yra ne tik pasekmė, bet ir įvairių kitų problemų priežastis, turėtume suvokti šio reiškinio mastą Lietuvoje ir nuspręsti, kas svarbiau: ar mūsų patogumas ir nebūtinų poreikių tenkinimas, ar visą visuomenę paveikianti alkoholizmo problema, kurios paplitimą galima sumažinti taikant tinkamus ribojimus? Aš sąmoningai neteikiu konkrečių ribojimų siūlymų, nes kol kas neturiu aiškaus įsivaizdavimo apie tai, kokie jie turėtų būti, tačiau nejaugi manysime – atsižvelgę į tai, apie ką buvo kalbėta aukščiau, – jog neįmanoma paveikti įsiplieskusios liepsnos liaujantis ją kurstant? Ar visgi turime leisti jai nevaldomai liepsnoti ir nesiimti jokių veiksmų jai suvaldyti vildamiesi, jog kada nors ateis lietus ir ją užgesins?


Susiję

Politika 4705092414479510300
item