Lidžita Kolosauskaitė. Nauji visuomenės sluoksniai, arba kodėl taip svarbu pirkti pas smulkiuosius

Faktas, kad visuomenės socialinis susiskirstymas sparčiai keičiasi, pripažįstamas vis dažniau.

Kaip ir tai, kad vidurinysis sluoksnis, deja, nustojo augti ir ėmė „trauktis“, o socialinė atskirtis tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų bent jau Vakarų pasaulyje tik didėja.

Aš sakyčiau, kad Vakarų Europoje ir galbūt netgi JAV nebelieka aukštesniojo, viduriniojo ir žemesniojo sluoksnių.

Ir juolab manęs neįtikina skirstymai į visokius smulkesnius sluoksnius, kuriuose neva matuojamas „socialinis kapitalas“.

Nes tokio dalyko kaip „socialinis kapitalas“ objektyviai nėra – sąskaitų juo neapmokėsi, be to, jis dažniausiai tiesiogiai koreliuoja su uždirbamomis pajamomis.

Ta prasme, jei neturi pinigų brangiai suknelei, tai tavo „socialinis kapitalas“ sužlugs sulig pirmu nuėjimu į renginį.

Mano manymu, iš trijų sluoksnių formuojasi du, visai kitokio tipo sluoksniai, o būtent – korporacijų savininkai ir jų darbuotojai.

Šių sluoksnių sąsajos su feodalizmu akivaizdžios – korporacijų savininkai turi didelį kapitalą ir reikšmingą politinę įtaką, jų darbuotojai neturi nieko, išskyrus save. Tų žmonių gyvenimas iš esmės priklauso nuo korporacijų savininkų – neturėdami nuosavo pajamų šaltinio, jie bet kada gali tapti visiškais beturčiais, kas ypač rizikinga visuomenėje, kuri laikosi ant finansinių įsipareigojimų, o konkrečiai – skolų. Ilgalaikių.

Visgi, toks modelis yra skatinamas ir vertinamas nekritiškai. Juk absoliuti dauguma linkę manyti, kad darbas didelėje kompanijoje yra saugesnė alternatyva – neva žinomas vardas ir didelis kapitalas sudarys sąlygas tobulėti, geriau uždirbti, kilti karjeros laiptais.

Negaliu sakyti, kad tai yra visiška netiesa, nes kai kuriais atvejais darbas didelėse kompanijose išties geriau apmokamas ir suteikia daugiau galimybių. Apskritai tame nebūtų rizikos, jei didelėse kompanijose dirbtų mažesnė visuomenės dalis. Tačiau, kai dauguma visuomenės narių „sukišamos“ į kelias dideles kišenes, nepriklausomybės nebelieka.

Ypač laikais, kai dardaviai stebi darbuotojus ir ne darbo aplinkoje – tikrina jų pašto dėžutes, seka Fecebook’o profilius, na, o jei jie patys nesužiūri, tai apie „socialiai netinkamas“ pažiūras noriai informuoja koks nors prasisisiekėlis.

Esant tokiai situacijai, asmuo yra priverstas ne tik lojaliai ir daug dirbti, bet taip pat taikyti savo socialines, politines ir ekonomines pažiūras prie darbdavio preferencijų.

O stambieji darbdaviai, kitaip nei smulkieji bėdžiai, yra pakankamai vieningi ir, užsitraukus vieno iš jų nemalonę, gali užsitrenkti išsyk labai daug durų. Beveik visos durys.

Nors garsiai apie tai nekalbama, bet jau dabar vien pagal pasisakymus internete galima gana tiksliai atspėti, kam tam tikras žmogus dirba.

Apskritai kalbėti apie kokią nors lygybę visuomenėje, kurioje yra tik tie, kurie turi labai daug ir tie, kurie įklimpę skolose, yra švelniai tariant naivu. Tai kažkas tokio kaip kalbėti apie ožkų ir vilkų lygybę.

Kur kas sveikesnė visuomenė yra tokia, kurioje kapitalu dalinasi didesnis kiekis žmonių ir kur nemaža dalis visuomenės gali save išlaikyti vien iš savo kapitalo. Tai iš esmės visuomenė, kurioje vyrauja smulkusis arba vidutinis verslas.

Tačiau tokiam verslui atlaikyti nelygią konkurencinę kovą su gigantais tampa vis sunkiau, nes ir darbuotojai mieliau renkasi didesniuosius, ir pirkėjai labiau pasitiki žinomais prekių ženklais, galų gale, net ir masto ekonomija nėra jų naudai.

Tarkim, prekybos centrai Maxima. Jų daug, jie arti namų, kainos gana palankios (lyginant su kitais panašių prekių tiekėjais) ir pirkėjas visados žino, kad ras tai, ko jam reikia. Taigi, eiti į Maximą yra patogu.

Kur kas patogiau nei eiti į turgų ir ten ilgai klaidžioti po atskirus prekeivius, kol prisipildysi prekių krepšelį.

Tačiau antras variantas, nors ir mažiau patogus, yra kur kas socialiai atsakingesnis – taip ne tik sudaroma galimybė išsilaikyti smulkiąjam prekeiviui, bet ir formuojama atsvara stambiesiems prekeiviams, užtikrinama santykinė visuomenės nepriklausomybė (nuo stambiojo kapitalo).

Apskritai socialiai atsakingas žmogus turėtų teikti prioritetą būtent smulkiojo ir vidutinio verslo siūlomoms prekėms, nes  smulkusis ir vidutinis verslas yra tai ant ko iš esmės laikėsi vidurinioji klasė ir tai, kas užtikrina santykinę laisvę.

Smulkieji ar vidutiniai verslininkai nėra nuo nieko priklausomi, bet kartu ne pakankamai įtakingi, kad galėtų manipuliuoti kitais. Šia prasme juos galima laikyti sveikiausia visuomenės dalimi. Ta visuomenės dalimi, kuri gali atvirai išsakyti savo politines ar socialines pažiūras ir kuri realiai suinteresuota tolygesniu resursų paskirstymu.

Negana to, kaip darbdaviai jie taip pat dažniausiai būna nuolaidesni ir mažiau linkę kontroliuoti darbuotojo asmeninį gyvenimą. Visų pirma todėl, kad neturi tiek lėšų, jog aktyviai „sektų“ savo darbuotojus, o taip pat ir todėl, kad patys nėra labai politiškai įtakingi ir darbuotojo pasisakymai ar veiksmai nekelia pavojaus jų dominavimui.

Pati visuomenė, vaikydamąsi žinomų prekių ženklų, ėmė naikinti vidurinįjį sluoksnį, o tam, kad ta eroziją būtų sustabdyta, tereikia pradėti pirkti iš smulkesniųjų. Net jei tai ne visados patogu ir kartais brangiau kainuoja.

Tiesiog pirkimas iš smulkiojo verslininko yra investicija į savo ateitį, pirkimas iš stambiojo – investicija į jo ateitį.

www.lidzita.lt