Tomas Čyvas. Šokis ant kapų

www.bernardinai.lt

Žuvo dar vienas vargšas vaikas ir pasipylė tai, ko buvo galima laukti. Į menkiausią galimybę pasišildyti išėjusio vaikelio atminimo žvakelių šviesoje tuoj lenda politiniai zombiai, visokio plauko karjeristai, teisių gynėjai ir kiti, nesinori sakyti, kad parazitai. 

Vieniems rūpi reitingai, kitiems fondų pinigai dar serijai seminarų su prabangiais furšetais ir honorarais už tai, kad paagituos juose vieni kitus. Kokie privačių internatų steigėjai irgi tikisi atsikrimsti naudos iš kažkieno tragedijos. O jau tie, kas nori kaišioti budrią akį į svetimus miegamuosius, virtuves ir vonias, tai išvis jaučia sadistinį pasitenkinimą. Kiekviena tokia tragedija tampa triumfo diena tiems, kam žodžiai „šeima“ ir „privatumas“ sutrikdo virškinimą, pablogina regėjimą, sukelia astminį kosulį ir intelektualinės pasiutligės priepuolių. „Atiminėkime iš visų, kas įtartini“, – baubia daugiau nei įtartinas isterikų ir gudrių interesantų choras. Lyg nebūtų žinoma apie vaikų namuose nuolat kylančius skandalus dėl seksualinio išnaudojimo ir panašių „grožybių“. Lyg įsisavintomis europinėmis lėšomis suremontuotos sienos ten sušildytų tų nelaimingų mažylių sielas. 

„Trūksta įstatymo“, – meluoja apsiputoję nevykėliai policininkai ir socialiniai (ne)darbuotojai – neapibendrinu ir nesakau, kad visi tokie – ir dar irgi būtinai priduria, kad eurų jiems reikėtų primesti, nes kitaip vaikai ir vėl žus. Toks subtilus proginis reketas, suderintas su savo neveiklumo pateisinimu. 

Galima pasiduoti šiai tendencijai ir toliau leistis kvailinamiems. O galima dar priimti įstatymus dėl smurto atskirai prieš kūdikius, atskirai prieš paauglius, atskirai prieš darželinukus, atskirai prieš neįgaliuosius ir t. t.? Paskui reikia imtis gyvūnėlių teisių ir čia taip pat priimti atskirus įstatymus pagal amžiaus grupes, dar atskirai reglamentuojant smurtą prieš kates, šunis, šeškus, papūgėles ir žuvytes. Visą kadenciją bus ką veikti užsiimant legislatyviniu onanizmu ir savęs reklamavimu. Apgailėtina, bet oficialu. Įstatymai savaime neveikė, neveikia ir neveiks – jie galioja. Pagal juos turi veikti sistema. Ją kontroliuoti turi suvereno – tautos – deleguoti politikai. Tai, ką girdime ir matome dabar, verčia susiimti už galvos ir ilgokai mąstyti apie žmogiškojo niekšingumo paslaptį.

Štai tik du pasisakymai iš paties politikos Olimpo, kuriame dabar karaliauja „žagrės ir kitelio sąjunga“. Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis: „Jau ne tai kad turime, bet privalome... didelę atsakomybę turėtų prisiimti ir buvusios valdžios, kurios per 26 metus atvedė prie tokių rezultatų... Tikiuosi, kad politikai nepolitikuos, o susivienys ir priims reikiamus sprendimus...“ Suprask, jei jis būtų buvęs Seimo galva jau tada, kai Dembavos apylinkėse automobilyje gyva degė mergina arba tada, kai vaikai buvo sumesti į šulinį – visi būtų gyvi ir sveiki. Valstietiškai ciniškai išnaudoja žmogus situaciją. 

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis neatsilieka: „Yra ne tik pataisos, dėl kurių dabar kritikuojamas Seimas. Yra šių metų pradžioje prezidentės pateiktos pataisos, kurios, be viso kito, įpareigoja vaikų teisių apsaugos tarnybas reaguoti operatyviai ir ne vėliau kaip per vieną darbo dieną perkelti vaiką gyventi į saugią aplinką. Jas privalu priimti ypatingos skubos tvarka.“ Čia kalba tautos mylimas, policijos vadovu ir vidaus reikalų ministru atbuvęs asmuo. Priminsiu, kad būtent jis balotiravosi girdamasis, kaip gerai reformavo tobulai dabar dirbti turinčią policiją. Tiesa, liko „smulkių trūkumų“ – tai automatas pasimeta, tai koks vaikėzas nušaunamas be prasmės ir tikslo, tai „reformų aukos“ leidžiasi papjaunamos eilinio kaimo girtuoklio. Na kartais, kaip ir šiuo atveju, reformuoti pareigūnai numoja ranka ir nepritaiko jau esančių teisės normų, kurių visiškai pakanka sustabdyti smurtui prieš kokį asmenį, t. t. vaiką.

Tipiška šio draudimų ir griežtinimų entuziasto logika. Jei alkoholio kraujyje leistiną ribą vietoje 0,4 promilės nuleisime iki visiško 0, tai tas, kuris prisiplempia iki 2,5 ar daugiau – jau nebeprisiplemps ir stotelių nedaužys? Jeigu policija ir teismai nesustabdo smurto dabar, tai pagal atskirą įstatymą jau sustabdys. Jei kaimynai abejingi klyksmams už sienos dabar, tai primikime specialų įstatymą ir jie abejingi nebebus? 

Pasakysiu atvirai – nužudyto vaiko artimųjų vietoje politikus ir „teisių aktyvistus“ pirmuosius vyčiau iš laidotuvių ar šarvojimo patalpų. Vyčiau su šluota. Mat viskas, ko jiems reikia – panaudoti situaciją savo populiarumui kaitinti. Vaiko karstu kaip taranu ponai mėgina pramušinėti sau pinigus ir kelią savo nesveikoms idėjoms. Šeimos ir privatumo priešų, valdžios galių besaikio plėtimo entuziastų modus operandi labai panašus į tų, kurie išnaudojo nuskendusio pabėgėlių vaiko nuotrauką – kūrė koliažus siuntinėjo visiems paštais ir taip „gėdino“ tuos, kas išdrįso pasisakyti už pabėgėlių ir „pabėgėlių“ filtravimą. Kiekvieną tragediją, kažkieno skausmą reikia išdidinti, „išmozoti“ ir taip mėginti įkalti kaltės jausmą visiems, kas drįsta suabejoti valdžios visagalybės įtvirtinimo siekiais ir kairiojo liberalizmo fantazijomis. 

Laukiu nesulaukiu, kol abejojantieji valdžios besąlygiškomis teisėmis kištis į šeimos reikalus bus apšaukti dar ir „vatnikais“. Juk Rusijoje, kaip tyčia, atšauktas fizinių bausmių vaikams kriminalizavimas. O mūsų kilnieji leftistai jau kurį laiką net labiau už dešiniuosius pasirengę į Kremliaus agentus ir jo propagandos aukas įrašyti visus, kas jiems nepritaria bet kurioje srityje. Agresyviai smūgiuodami šia korta, jie priverčia susigūžti net konservatoriais ir krikdemais laikančius save žmones, ir tai ypač liūdina. Juk jau tapo įprasta viską – visas bėdas, jų kilmę ir priežastį paaiškinti „sovietmečio palikimu“ ir Maskvos propaganda. Paprastas, daug proto resursų nereikalaujantis intelektualinis tunelis – arba pritari kairiojo liberalo pasaulėžiūrai ir nori, jog sutinki, kad tave miegamajame stebėtų prokuroras, arba esi „vatnikas“ ir „sovietinė iškasena“. Keista, kad visą tautą auklėti pasišovusi valdžia ir jos rankos besišaukiantys rėksniai dar nesiūlo panaikinti konstitucinės teisės neliudyti teisme prieš savo šeimos narius. Nesikuklinkite – tegyvuoja progresas. Vardan jo, šventojo, kaip ir dėl reitingų, turbūt galima ir ant kapų pašokti?