Kun. Robertas Urbonavičius. Tas, kuris rodo gailestingumą

Betgi mane – kenčiantį ir nelaimingą globoki ir gelbėki, Dieve! (atliepiamoji psalmė) Palyginimas apie gailestingąjį Samarietį, s...

Betgi mane – kenčiantį ir nelaimingą
globoki ir gelbėki, Dieve!
(atliepiamoji psalmė)

Palyginimas apie gailestingąjį Samarietį, skaitomas šio sekmadienio Evangelijoje, – vienas iš paveikiausių Viešpaties pasakojimų, kuriuos užrašė evangelistas Lukas. Paprastas, jaudinantis ir nereikalaujantis išsamių paaiškinimų tiems, kurie jų nesupranta ir nemėgsta. Gerasis Samarietis laikomas artimo meilės ikona, iš šio palyginimo kilo ir tebekyla daugybė Bažnyčios karitatyvinių akcijų. Šiais laikais remiantis minėtu palyginimu dažnai teigiama, kad svarbu ne liturginis kultas, atitrūkęs nuo pasaulio dvasingumas, kuriam atstovauja kunigas bei levitas, bijantys tapti rituališkai nešvarūs, o veiklioji meilė, gailestingumas, kuris peržengia siaurus dogmų bei kanonų rėmus. Dalis tiesos šiuose svarstymuose tikrai yra. Krikščioniška tradicija niekuomet nepritarė idėjai, kad reikia nematyti kančios, nematyti žmogaus, bet vien Dievą. Šv. Teresė Avilietė, viena iš didžiausių mistikių, yra sakiusi, kad sesuo turi pertraukti savo maldą bei eiti patarnauti kitai sergančiai seseriai, nes tai Viešpačiui labiau patinka. Tačiau toji tarnystė artimui visuomet rėmėsi suvokimu, kad tai ne paprastas socialinis darbas, bet pasitarnavimas Tam, kuris pasakė: „ką padarėt vienam iš mažiausių mano brolių – man padarėt.“ Meilė artimui plaukia iš meilės Dievui. Tik šios meilės dėka kiekvienas tampa artimas – „tas, kuris yra arti,“ o ne priešas – „esantis priešais mane“.

Įdomu, kad ankstyvieji Bažnyčios rašytojai ir Tėvai, tokie kaip Origenas, Ambraziejus, Augustinas, į šį palyginimą žvelgė daug giliau nei mes. Žmogus, iškeliavęs iš Jeruzalės, – tai Adomas, išėjęs ir Rojaus pasaulin. Jį užpuolę plėšikai – tai piktosios dvasios, kurių vergijon mes visi buvom patekę. Leisgyvis ir paliktas ant kelio keliauninkas – tai mes: vargšė žmonija, sužeista ir negalinti savęs išgydyti. Kunigas ir levitas – tai tuščios Išrinktosios Tautos pastangos apsaugoti save nuo likusios žmonijos skrupulingai laikantis Įstatymo reikalavimų. Gerasis Samarietis – tai pat mūsų Viešpats Jėzus – svetimtautis, nes atėjo iš Dangaus (išrinktosios Tautos vadų ir vadintas samariečiu - „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ Jn 8, 48). Jis pasilenkia prie Žmonijos ir gydo ją užpildamas vyno ir aliejaus – savo malonėmis. Užsikelia ant asilo – ant savo kryžiaus, kuriuo išgelbėjo mus, ir nugabena į užeigos namus – Bažnyčią, idant slaugytų jį iki galo.

Šitoks aiškinimas mums leidžia suprasti, kad Viešpats pirmasis mums parodė gailestingumą ir savo meilę, Jis pagailėjo mūsų – apleistų ir pamirštų – ir išgelbėjo per savo kryžių. Ir tebegelbsti per savo Bažnyčią – per sakramentus ir malonę. Viešpats yra mūsų tikrasis Artimas, nes parodė mums gailestingumą. Tad paraginimas „Eik ir tu taip daryk!“ nereiškia nieko kito, tik sekimą Kristumi, Jo atliktu pavyzdžiu. Būti Geruoju Samariečiu – tai būti tokio nusistatymo kaip Viešpats: gelbėti tai, kas pražuvę. Tikrasis mūsų priešas yra ne kitas žmogus, bet tas, kuris minimas Viešpaties maldoje: „bet gelbėk mus nuo pikto“. Tas, kuris manęs nesupranta ar elgiasi neteisingai, tėra tik plėšikų sužeistas nelaimėlis, kuriam reikia pagalbos. Saugiausia būtų praeiti kita kelio puse, kad nesusiteptume jo nuodėmėmis, tačiau taip tapsime savo tuščiame maldingume ir teisingame gete gyvenančiais fariziejais, besirūpinančiais savo šventumu, o ne sielų gelbėjimu.

Jis yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia, pirmgimis iš mirusiųjų tarpo, kad visame kame turėtų pirmenybę. Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darant jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje.
(antrasis skaitinys)



Susiję

Robertas Urbonavičius 4596013139228780525
item