Gabrielius Zaveckas. Tikėjimui reikia proto arba kodėl tikintieji lieka nesuprasti visuomenėje

Ginčai tarp tikinčiųjų ir pasauliečių dėl tikėjimo bei religijos ko gero nenurims tol, kol pasaulyje neišnyks viena arba kita minėta grupė. Tiesa, jeigu šias dvi barikadas grubiai laikytume kraštutinumais, viduryje dar būtų trečia grupė (ko gero, savo narių skaičiumi gausiausia) – „drungnieji“. Kitaip tariant, tie, kurie arba palaiko vieną pusę labiau, nei kitą, tačiau tvirtai negina tos pusės interesų, arba praktikuoja/nepraktikuoja kai kurių religinių praktikų vien iš įpročio, be didesnio įsigilinimo ir susimąstymo.

 Šiame straipsnyje ryšiuosi galbūt ne pagal jėgas ambicingam žingsniui – racionaliam krikščioniško tikėjimo vertinimui, kai pats save laikau praktikuojančiu kataliku. Kodėl? Nes tiek tikintieji (katalikai, kiti krikščionys, bet kuriai religijai priklausantys ar tikintys į Dievą, bet savęs nelaikantys nei vienos religijos atstovais), tiek „drungnieji“, tiek ateistai, vertindami vieni kitus bei save, dažnai nesugeba racionaliai įvertinti situacijos bei savo ir oponentų argumentų. Dažniausiai (jokiu būdu nesakau „visada“) ateistai dėsto savo argumentus neįsigilinę nei į dogmatines tiesas, nei į tikėjimo, kaip asmeniško ir intymaus ryšio su Dievu, ypatybes; tikintieji dažnai subjektyviai vertina ateistus (nes taip pat neįsigilina į jo ginamos pozicijos idėjas) ir kiekvieną akivaizdžiai neatliekantį įvairių krikščioniškų praktikų būna linkę laikyti ateistu (apskritai dažna tikinčiųjų klaida – įsitikinimas, kad ateistas negali siekti būti geru, doru žmogumi). Kitaip tariant, kiekviena pusė dažnai gilinasi tik į savo tiesas, kitas apžvelgdama paviršutiniškai, nors ir žinoma, kad nuodugnus varžovo pažinimas yra būtinas laimėti pergalei.

 I.  Tikėjimo nauda

 Sakydamas, kad didžiausia klaida religingų žmonių ginčuose su ateistais ir sekuliariaisiais yra dvasinio išganymo, pomirtinio gyvenimo, aiškinamo pagal tikinčiojo suvokimą, ir vertybių sistemos interpretacija, iš esmės klysčiau. Juk šie trys dalykai, ko gero, ir yra kiekvienos religijos pagrindas, ir būtų savotiškas paradoksas jais nesiremti, bandant, kraštutinių religinių srovių žodžiais, „bedievio pagonies“ atvesti į doros kelią. Tačiau šie dalykai nėra svarus argumentas netikinčiam individui: bandyti įsiūlyti išganymą pomirtiniu gyvenimu netikinčiam žmogui būtų tas pats, kaip sportininkui kultūristui įsiūlyti tapybos teptuką. Teoriškai tai įmanoma, jeigu kultūristas neturės tvirtos savo nuomonės („stuburo“), o teptukų pardavėjas gebės puikiai reklamuoti prekę. Arba jeigu pardavėjas pasitelks hipnozę ar šantažą.

 Vis dėlto, šiuo pavyzdžiu norėjau iliuostruoti štai ką: kaip ir kultūristui teptukas atrodo nereikalingas (nes jis neužsiima tapyba), taip ir aiškinimai apie sielos išganymą pasaulietį arba ateistą vargu ar privers susimąstyti apie tikėjimo naudą. Vadinasi, abi puses vertėtų ginti argumentais, kurie turi svorio visiems.

1.   Pagarba kitiems. Tai, ką krikščionys vadina „artimo meile“, dažnas gali pavadinti tiesiog elementaria pagarba. Vis dėlto, meilė ir pagarba artimui būdinga ne vien krikščionybei, bet visoms religijoms (nors ir kiekviena religija skirtingai interpretuoja, kas yra „artimas“). Ko gero, be pastangų su kitais elgtis pagarbiai ir maloniai, joks tikėjimas (žmonių, priskiriančių save kažkuriai religijai ir nepriskiriančių) nebūtų prasmingas. Tačiau kuo skiriasi tikintieji nuo pasauliečių ar ateistų, paprasčiausiai besistengiančių gyventi dorai? Tikintieji jaučia atsakomybę ne vien už save, bet ir už kitus. Teisinga būtų šį teiginį suformuluoti ir kitaip: tikintieji suinteresuoti ne vien savo gerove. Ir, drįsčiau teigti, jog visuomenė, kurioje individai rūpinasi ne vien savimi, turi daugiau perspektyvų.

2.      Pakantumas. Gerbdami ir mylėdami kitus, tikintieji privalo būti atviri jų pažiūroms, idėjoms, išvaizdai, pomėgiams ar kitiems bruožams, net jei tie bruožai prieštarauja pačių tikinčiųjų pažiūroms (savaime suprantama, tik tuo atveju, jeigu kažkieno pažiūros nekelia grėsmės ir nesiekia žalos kitiems). Toks atvirumas jokiu būdu nereiškia pasidavimo „laiko dvasios“ diktuojamoms madoms. Priešingai. Tai gera proga protu ir argumentais parodyti tikinčiojo pozicijos racionalumą.

3.   Drąsa ir tvirtumas. Tikintysis, pasitikėdamas savuoju Dievu ir jo valia, nors ir jausdamas žmogišką silpnumą, valingai stengsis atlikti savo pareigas. Be to, pasitikėdamas Dievo globa, jis gali ryžtis nepaklusti vyraujančiai ydingai nuomonei visuomenėje: krikščionys tai darė nuo pat judėjimo pradžios (prisiminkime pirmuosius kankinius) ir tęsia Naujausiasiais laikais (prisiminkime Katalikų Bažnyčios kronikos leidimą Lietuvoje ir mitingus bei protesto akcijas Sąjūdžio metais). Tikinčiųjų drąsos pareikalavę veiksmai kai kuriais atvejais gali ginti žmonių teises ir laisves, kovoti su tironija.

4.    Mirties baimės nebuvimas. Tikintieji ir pasitikintieji Dievu dažniausiai nebijo mirties, ypač jeigu gyvena dorai ir tiki pomirtiniu gyvenimu. Savaime suprantama, nenoriu pasakyti, kad tikintieji – antžmogiai, kurie nejaučia baimės ar kančių. Kaip sakoma, „baimės nejaučia tik bepročiai“. Kalbu apie baimės, kaip valingų poelgių, nebuvimą, o ne apie emociją. Kodėl? Nes dorai gyvenančiųjų laukia „atpildas Danguje“. Čia aš neraginu skaitytojų dorai gyventi, o tiesiog įvardinu vieną iš tikėjimo privalumų: XXI-ajame amžiuje žmonių streso lygis itin didelis (2009 metais, lyginant su 1983 m., Amerikoje jis paaugo 18% moterims ir 24% vyrams[1]); vienos svarbiausių to priežasčių yra didelis gyvenimo tempas bei baimės. Mirties baimė – viena didžiausių baimių žmogaus gyvenime. O tikintieji, manantys, jog viskas nesibaigia šiuo pasauliu, jos nebijo arba bijo mažiau. Atitinkamai mažėja ir jų streso lygis.

5.   Materialių ir dvasinių dalykų balansas. Žmonės, vertinantys materialius turtus, jais nuolat rūpinasi ir dėl to streso lygis taip pat didėja. Potraukis būti turtingesniam, gražiau apsirengusiam nei kiti arba skaniai ir sočiai pavalgyti yra savotiškas natūralus instinktas ir pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Tačiau jis yra daugybės manijų bei priklausomybių priežastis; tos priklausomybės ne tik didina streso lygį, bet ir kelia pavojų sveikatai, socialiniai gerovei. Taip, katalikams nėra privaloma pasirinkti asketišką gyvenimo būdą, tačiau katalikybė vertybe laiko pirmenybės teikimą dvasiniams turtams, ir tik tada kapitalui. Be to, kartais tikinčiųjų žemiški poreikiai netgi kuklesni, kadangi pirmenybę jie teikia „lobiui Danguje“.

6.      Pasiaukojimas. Tikintieji neretai stengiasi „iškeisti“ savo interesus dėl kitų interesų norėdami gyventi dorai bei dėl jau minėtų kuklesnių materialinių poreikių: atliekančius išteklius jie linkę ne kaupti (kapitalo ar kitu pavidalu), bet atiduoti kitiems. Kaip rašoma viename puslapio www.mentalhealth.org.uk straipsnyje[2], aukojimasis dėl kitų stimuliuoja smegenų dalį, atsakingą už džiaugsmo pojūtį – taip gerinama bendra savijauta, žmogus tampa socialesnis. Rūpinimasis kitais taip pat atitraukia mus nuo savų problemų. Be to, padėdamas kitiems, individas ugdo pasitikėjimą savo jėgomis, savikontrolę ir optimizmą.

7.      Viltis. Tikėjimas žmogui suteikia vienokią ar kitokią viltį, padeda tikėti ateitimi. Dėl tikėjimo pomirtiniu gyvenimu, nesėkmės, patirtos dabartyje, neatrodo tokios skausmingos. Kai kurių religijų atstovai netgi tiki, jog vienas ar kitas sunkumas yra tarsi Dievo išbandymas, kuris teikia vienokią ar kitokią naudą mums – sustiprina valią, pastabumą, užgrūdina kūną, protą ir sielą.

8.      Darbštumas ir darbo našumas. Tikintieji mano, jog „gyvena dėl kitų“ – tai savotiška (aukšto lygio) gyvenimo forma. Dėl pasiryžimo aukoti savo laiką, interesus ir netgi sveikatą, tikintieji gali būti itin produktyviais darbuotojais. Neretai darbas gali būti jų gyvenimo „varikliuku“, nes jeigu tikintysis mano, jog dirba iš pašaukimo, dėl saldžių (sau arba kitiems) vaisių bus pasiruošęs sukramtyti ne vieną karčią šaknį.

9.   Savikritika ir gebėjimas pripažinti savo klaidas. Išpažinties metu (praktinės, kai nuodėmės išsakomos dvasiniam vadovui, arba dvasinės, kai išsakoma tiesiogiai Dievui) žmogus garsiai išsako tai, ką galbūt norėtų nuslėpti. Garsiai išsakoma klaida žmogų priverčia ją pripažinti. O gebėjimas pripažinti savo klaidas artina prie atviro, plataus mąstymo, „kai neįsitveriama“ vienos kurios nors tiesos. Atitinkamai praėjęs daugelį „ugdymo filtrų“, auga ir objektyvumas. Vadinasi, tikinčiojo savikritika padeda jam ne vien pripažinti klydus, bet ir gilintis į pasaulio bei visuomenės tiesas.

10.  Plačios pažiūros. Gerbdamas kitus ir būdamas tolerantiškas, tikintysis bus pasiruošęs priimti kitokią nuomonę ir pažiūras. Jis laikysis savo pozicijos, tačiau tuo pačiu metu sugebės išklausyti kitą. Teisingas tikintysis nebruka savo pažiūrų kitiems per prievartą; jis vis dėlto turi teisę rūpintis ne vien savo emocine ir dvasine būkle ir išreikšti rūpestį, paraginti elgtis taip, kaip jam atrodo teisinga – tačiau kai raginimas tampa įkyriu arba fanatišku priminimu ar net reikalavimu, tikintysis nėra tikras tikintysis, nes yra uždaras ir ignoruoja realybę, nepriima kitų žmonių.

11. Viską sudėjus – geresnė ir stabilesnė emocinė būklė. Tikintieji, patirdami mažiau streso, atitinkamai turi daugiau šansų būti laimingi. Vertindami dalykus objektyviai, jie išvengs didelių emocinių svyravimų, o dideli emociniai svyravimai veda prie neapgalvotų sprendimų. Be to, pavyzdingas tikintysis bus naudingas visuomenei.

II. Ne viskas ir ne visada gražu

 Vis dėlto, neteisingai suvokiamas tikėjimas žmogui gali ir pakenkti. Tuomet tai, kas, teisingai suprantant tikėjimą, būtų buvę nauda, tampa žala pačiam tikinčiajam arba netgi visuomenei. Keli tokios žalos pavyzdžiai.

1.   Dvasinio gyvenimo pervertinimas. Tikintiesiems kyla pavojus, kad jie ims pervertinti dvasinius dalykus. Žmogus pasineria į kraštutinį dvasingumą. Tai gali pasireikšti įvairiai: nuo karštligiško aukojimo labdarai (besitikint už tai pelnyti dvasinį išganymą), kai pats neturi galimybės patenkinti savo ar savo šeimos poreikių, iki visiško baimės nebuvimo patirti fizinį skausmą, netgi anksčiau minėtu mirties baimės nebuvimu, tik šįkart, baimės nebūna ne tik kaip valingo veiksmo, bet ir kaip emocijos. Beprotystės požymiu laikytinas baimės nebuvimas gali paskatinti tokį „tikintįjį“ pakenkti sau.

2.      Fanatizmas. Anot skirtingų šaltinių, šiuo metu pasaulyje yra nuo 20000 iki 40000 krikščionių sektų ir apie 150 musulmonų bendruomenių, nepriklausančių pagrindinėms islamo šakoms. Tai įrodo, kad kraštutinumų ne tik neįstengiama išvengti; kraštutinumai – itin dažnai pasitaikanti problema religinėse bendruomenėse. Kiekvienoje religijoje pasireiškia fanatiško tikėjimo atvejų, kai pasireiškia šiurkščios interpretacijos ir asmenys panyra į pernelyg drastiškas praktikas: sadizmą, mazochizmą, satanizmą; karštligiškai bruka savo pažiūras kitiems, apleidžia rūpinimąsi savo dvasine, emocine ir fizine būkle.

3.   Uždarumas. Tikėjimas kartais gali išugdyti ir priešingą plačioms pažiūroms charakterio ypatybę: uždarumą. Kai tikintysis pripažįsta tik savo pažiūras ir nenori net išklausyti kitų nuomonės vienu ar kitu klausimu, jis, gali būti, artėja prie fanatiško tikėjimo. Šioje situacijoje uždari tikintieji gali mėginti brukti savo pažiūras per prievartą, net kai pašaliniai žmonės atsisako palaikyti ryšius, nes jų bendruomenės išlikimui paprasčiausiai reikalingi nauji nariai. Dažniausiai tai būdinga krikščioniškoms save vadinančioms sektoms.

4.      Nepilnavertiškumo kompleksas ir perdėtas drovumas. Protingai suvokiamas tikėjimas ugdo dorybes. Tačiau netinkamai suvokiamas tikėjimas, vietoje pagarbos kitam, nuolankumo ir skaistumo gali išugdyti nepilnavertiškumo kompleksą bei perdėtą drovumą. Žmogus, nenorėdamas pasirodyti nemandagus, nepagarbus, bijos reikšti savo nuomonę, gal netgi laikys save silpnesniu ir leisis išnaudojamas. Tuo tarpu nenorėdamas paniekinti kito teisių bei tikėjimo ugdomo skaistumo, asmuo gali bijoti net menkiausio intymumo. Pavyzdžiui, prisiminkime vieno žymiausių pasaulio rašytojų Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“. Kol gyveno vienuolyne, Aleksejus Fiodoravičius drovėjosi net pažiūrėti į moteris.

5.      Neveiksnumas. Radikalus tikintysis gali pervertinti Dievo visagalybę ir nuvertinti žmogų (tiek save, tiek ir kitą). Toks individas nesigaili savo neigiamų poelgių, bet ima juos teisinti nes, esą, „Dievas gailestingas ir viską atleidžia“. Neveiksnumas gali pasireikšti ir kitų asmenų veiksmų teisinimu, kai, nuvertindamas save, žmogus „atiduoda viską į Dievo rankas“ ir savotiškai atsiriboja nuo atsakomybės, katekizmo žodžiais tariant, „pikta darantį sudrausti“ žodžiais ar veiksmais.

6.   Perdėtas aukojimasis dėl kitų bei didybės manija. Teris Prečetas, britų novelistas, kurio kūriniai dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo Jungtinės Karalystės bestseleriai, yra pasakęs: „Kuklumas tėra užsimaskavusi puikybė“. Psichologiškai įrodyta, kad aukojimasis dėl kitų suteikia emocinį pasitenkinimą savimi. Kai aukojimasis besiaukojančiajam atrodo turįs daug didesnę reikšmę, nei turi tam, dėl kurio aukojamasi, ilgainiui tokiam aukojimuisi kyla pavojus tapti priklausomybe, vėliau išaugančia į didybės maniją – tikintysis, pats manydamas, jog aukodamas save ir kitiems darydamas gerą darbą pelnys Dievo malonę, iš tiesų tenkina savo ego. Savo interesų išsižadėjimas gali būti vertybė, tačiau tik tada, kai išsižadėjimas yra reikalingas. Pavyzdžiui, aukojimas labdarai yra vertybė, tačiau ne tuo atveju, kai dėl aukos tenka priversti savo šeimą gyventi skurde.

Reziume – tikėjimo pagrindinė funkcija – žmogaus rūpinimasis savo dvasine būkle ir sielos išganymu. Vis dėlto, tikėjimas teikia ir šalutinės naudos, dažnai išugdančios svarbių vertybių ar netgi gebėjimų, praverčiančių bendravime ar netgi karjeroje. Tačiau, drįsčiau teigti, neteisingai suprastas tikėjimas yra didelis pavojus ne tik suteikti naudos asmens dvasiai, bet netgi galintis ją sužlugdyti.

---

[1] Šaltinis - http://usatoday30.usatoday.com/news/health/story/2012-06-13/stress-increase-over-time/55587296/1

[2] Šaltinis - http://www.mentalhealth.org.uk/help-information/mental-health-a-z/a/altruisim/