Vytautas Radžvilas: „Esminė ES problema yra elitų ir piliečių nesusikalbėjimas“

Prognozuoti britų referendumo rezultatus labai sunku. Buvo kiek labiau tikėtina, kad menka persvara laimės pasilikimo šalininkai. Tačiau tai jokiu būdu nebūtų buvęs problemos sprendimas. 

Reikia turėti galvoje, kad vykstanti diskusija ir referendumas dėl Britanijos ateities ES yra labai svarbūs ir naudingi, nepriklausomai nuo jo baigties. Taip yra, nes vienas svarbiausių bet kurios politinės analizės, o ne ideologizuoto mąstymo principų yra nuostata, kad tokių referendumų niekada nebūna be rimtos priežasties. Ideologinio mąstymo specifinis bruožas yra aklumas akivaizdžiausiems tikrovės faktams. Atitinkamai galima ir rinktis dvi strategijas. Arba ignoruoti tikrąsias priežastis ir visus nepasitenkinimo bei protesto ženklus traktuoti kaip tamsumo, neišmanymo, kvailumo rezultatą. Arba sąžiningai ir objektyviai pripažinti, kad už galbūt ir neadekvačiai reiškiamo nepasitenkinimo slypi fundamentalios problemos. Nesugebėjimas išspręsti šitos dilemos pražudė daugybę milžiniškų politinių darinių, tarp jų –- ir Sovietų Sąjungą. Juk tikrieji jos duobkasiai buvo ideologai, iki paskutinės akimirkos aiškinę, kokia nuostabi yra imperija ir kokia stipri jos vienybė. Jie turėjo persvarą viešojoje erdvėje, priešininkai buvo gniaužiami, bet šitaip faktiškai buvo užgniaužtas blaivus balsas žmonių, kurie matė labai rimtas imperijos ligas. 

Stebint dabartinę viešąją erdvę ir kaip nušviečiama referendumo kampanija, panašumai su paskutiniu sovietmečio dešimtmečiu nenoromis krenta į akis. Anglijoje kartojamos frazės, kurios Sąjūdžio metais girdėtos Lietuvoje. Kai Gorbačiovas tada lankėsi Lietuvoje, jis sakė, kad be Sąjungos pražūsime. Jokiu būdu neabejoju Europos Sąjungos nauda. Priešingai, tokiai mažai valstybei kaip Lietuva ES subyrėjimas vienareikšmiškai būtų ne tik nenaudingas, bet ir gali baigtis visiška katastrofa. Tačiau britų euroskeptikų keliamos problemos esmė ta, kad ES virsta biurokratiniu, stagnuojančiu ir sukaustytu dariniu, kuris iš pažiūros atrodo stiprus dėl vienintelės priežasties – didžiausios pasaulio ekonomikos. Tačiau ši ekonomika ne vieną dešimtmetį stagnuoja. ES nuolat kelia grandiozinius planus, kurie nuostabiai primena kompartijos keltus planus. Jie neįgyvendinami, o toliau iškeliami dar didesni planai. ES faktiškai neturi kompetentingos, akiračiu, vizija ir politine valia pasižyminčios vadovybės. Visi matome aiškų politinį paralyžių, kai nepajėgiama išspręsti problemų, kurias ilgai sprendė nacionalinė valstybė. Akivaizdi tokia problema – nekontroliuojama migracija. 

Taigi britų referendumas, kaip jis bepasibaigtų, yra be galo naudingas, jeigu taps tikru šoku ES valdančiam elitui. Reikia suprasti, kad nors ES stagnuoja ir susiduria su milžiniškomis problemomis, pats integracijos projektas yra susiformavusios viršnacionalinės klasės asmeninės gerovės ir klestėjimo šaltinis. Kita vertus, tuo pačiu metu visose valstybėse auga piliečių nepasitenkinimas. Todėl ir matome konfliktą tarp transnacionalinio elito, kuris iš tiesų naudojasi integracijos pranašumais, ir paprastų piliečių, kurie savo kailiu patiria neigiamas integracijos pasekmes. Europos Sąjunga didina piliečių taiką ir gerovę. Nuo pat Europos Ekonominės Bendrijos sukūrimo toks buvo paskelbtas vienijimosi projekto tikslas. Tačiau paimkime tą pačią Vokietiją ar bet kurią kitą klestėjusią Europos šalį. Jų piliečių akimis, ES sukūrė vieningą ekonominę erdvę, tačiau, jų kaip piliečių, asmeninis pragyvenimo lygis tolydžio smunka. 

Kaip matyti, yra du pasaulio suvokimai ir požiūris priklauso nuo to, kuriame iš tų pasaulių žmogus gyvena. Esminė ES problema šiandien yra transnacionalinio elito ir valstybių piliečių susikalbėjimo problema. Arba elitas toliau eis savo keliu ir lauks neprognozuojami padariniai, arba bus suvokta būtinybė keisti integracijos modelį, nes ES subyrėjimas būtų didžiulė tragedija ir Europai, ir Lietuvai. Laikas liautis save apgaudinėjus, kad naujosios Europos tautinės politinės jėgos iškilo iš niekur. Tokie reiškiniai visada yra reakcija į gelmines problemas. Taip istorijoje buvo ne kartą ir baigtis visada buvo ta pati – arba valdantysis elitas skubiai reaguodavo į iškylančius egzistencinius iššūkius, arba įvykdavo tokios tragedijos kaip 1917 metų Rusijoje. Juk caro vyriausybėje buvo balsų, kurie ragino skubiai keisti padėtį, tačiau nebuvo išgirsti. Tikiuosi ir tikiu, kad Europoje tokia kruvina revoliucija neįvyks, bet kad ES labai realiai gali subyrėti, o britų pavyzdys yra užkrečiamas kitoms šalims, tai jau akivaizdus faktas. 

Komentaras „Žinių radijo“ eteryje Aurimo Perednio laidoje „Dienos klausimas“ birželio 23 dieną, prieš paaiškėjant referendumo rezultatams