Kun. Robertas Urbonavičius. Viešpaties Dangus
„Vyrai galilėjiečiai, ko stebitės, žiūrėdami į dangų? Kaip matėte jį žengiant į dangų, taip jis sugrįš“, aleliuja. (Mišių i...
https://www.propatria.lt/2016/05/kun-robertas-urbonavicius-viespaties.html?m=0
„Vyrai galilėjiečiai,
ko stebitės, žiūrėdami į dangų?
Kaip matėte jį žengiant į dangų,
taip jis sugrįš“,
aleliuja.
(Mišių introitas)
Po keturiasdešimties dienų arba šeštą ketvirtadienį (iš čia ir Šeštinių pavadinimas) po Viešpaties Prisikėlimo iškilmių Bažnyčia apmąsto Jo Įžengimo į Dangų slėpinį – sugrįžimą pas Tėvą. Praktinės pastoracijos sumetimais, ši šventė daug kur keliama į ateinantį sekmadienį. Tai viena iš paskutinių didžiųjų velykinio laikotarpio švenčių, pradedanti pasiruošimo Šventosios Dvasios atėjimui (Sekminėms) laiką.
Rytų Bažnyčioje ši šventė dar vadinama Analepsis (gr. Paėmimas) arba Episozomene (gr. Išgelbėjimas – t. y. išganymo darbo užbaigimas), Vakaruose – Ascensio (lot. Užžengimas – nurodant Kristaus iniciatyvą šiame mistiniame įvykyje). Ankstyvojoje Bažnyčioje nebuvo atskiro Šeštinių minėjimo, šis įvykis buvo susietas su Sekminių šventimu. Atskira liturginė šventė atsirado IV a. antroje pusėje, ją mini šv. Jonas Auksaburnis, šv. Grigalius Nysietis savo homilijoje. Vakarų Bažnyčią ši šventė pasiekia V a. Ši šventė turi vigiliją, kuri buvo panaikinta 1969 m. liturginės reformos, tačiau pasirinktinai leista minėti 2008 m. išleistoje pal. Pauliaus VI Mišiolo laidoje.
Ką mums kalba šios ypatingos dienos liturgija? Mišių kolekta prašo Dievą Tėvą suteikti tikro džiaugsmo bei dėkingumo, nes Kristaus įžengimas į Dangų ženklina ir mūsų išaukštinimą. Ten, kur dabar nuėjo Kristus, ten būsime ir mes. Kodėl? Nes mes esame mistinio Kristaus kūno nariai. Kristus yra šio mistinio kūno Galva – Vadas, tad dėl šios nesuvokiamos vienybės, kuri reiškiasi tarp galvos ir kūno narių, mes esame pakviesti paveldėti Dangų: „Visagali Dieve, užtvindyk mūsų širdis šventu džiaugsmu ir nuoširdžiausiu dėkingumu, nes tavo Sūnaus įžengimas į dangų reiškia ir mūsų pergalę: ta garbė, kurią jau pasiekė Kristus – mūsų galva, laukia ir mūsų – jo mistinio kūno narių.“ Pirmasis skaitinys bei Evangelija pasakoja patį įvykį, kaip Viešpats Jėzus, atsisveikinęs su savo mokiniais, pakyla į Dangų, palikdamas apstulbusius mokinius. Verta atkreipti dėmesį į du čia minimus dalykus: pirma, apaštalams, svajojantiems apie žemišką Izraelio karalystę, Jėzus pažada atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri juos padarys liudytojais iki žemės pakraščių. Nors apaštalai pažinojo Jėzų, su juo bendravo, tačiau liudyti apie Jį galės tik gavę Šventąją Dvasią – Tėvo ir Sūnaus Dvasią, kuri „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26). Be šios Dvasios neįmanoma būti Jėzaus liudytoju pasaulyje. Galbūt reikėtų ir mums Sekminių noveną išgyventi kaip nuoširdų prašymų laikotarpį, idant ir mūsų širdys taptų Šventosios Dvasios buveine. Antra, angelai apaštalus perspėja: nežiopsokit į Dangų, bet eikit į pasaulį skelbti Kristų. Bažnyčia nepateisino ir nepateisina nei vien pamaldaus žvilgsnio į Dangų, užmirštant, kad žemėje turime plėsti Dievo Karalystę, liudijant Kristų savo gyvenimu, nei mąstymo vien apie Žemę, užmirštant, kad čia nepavyks sukurti Rojaus ir mūsų tikroji tėvynė yra Danguje. Gyvendami Dangaus ilgesiu, mes kartu turime prisiimti atsakomybę už savo laikinuosius namus, nes kas patikimas mažuose dalykuose, tam Viešpats patikės didelius. Laiško žydams autorius Kristaus Dangun Įžengimą lygina su vyriausio kunigo įžengimu į Šventų Švenčiausią, tam, kad užtartų izraelitų tautą. Viešpats įžengė pas Tėvą, pats tapdamas Šventykla, Auka ir Aukotoju – tam, kad būtų mūsų Vienintelis Tarpininkas bei Užtarėjas: „Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą.“
Bet kur tas Dangus, į kurį įžengė Kristus? Mums, gyvenantiems kosmoso amžiuje, vis sunkiau įsivaizduoti Viešpatį tarsi raketą pakylantį į orbitą. Kurioje tada planetoje ar galaktikoje Jo Sostas? Atsakymą surasti padeda religinės dailės kūriniai, kuriuose paprastas dangus vaizduojamas mėlyna spalva, o Viešpaties Dangus – visada auksine. Tai, ką mes savo religine terminologija vadiname Dangumi, Rojumi, Karalyste, Tėvyne, Uostu, Viešpats Jėzus pavadino Tėvo Namais. Ten, kur yra Triasmenis Dievas, kur yra Jo angelai bei šventieji – ten ir yra Dangus. Kuomet mes mylime Kristaus meile, kuomet atleidžiame vardan Kristaus, kuomet kenčiame vardan Kristaus, kuomet atliekame net mažiausią veiksmą vardan Kristaus – tuomet būkime tikri, Jo Dangus yra mumyse.
Jėzus Kristus, garbės Karalius, mirties ir nuodėmės Nugalėtojas,
angelų sveikinamas, šiandien pakilo į dangų.
Jis, Tarpininkas tarp žmonių ir Dievo, pasaulio Teisėjas, visatos Viešpats, į dangų žengdamas, mūsų varganų neapleido, bet mums, savo mistinio kūno nariams, davė viltį irgi nueiti tenai, kur nuėjo Galva ir pirmasis iš mūsų.
(Iškilmių prefacija)
Rašyti komentarą