John L. Allen. Kodėl derėtų atsargiai vertinti popiežiaus ir patriarcho susitikimą

Penktadienį Havanoje buvo kuriama istorija. Popiežius Pranciškus ir Rusijos ortodoksų patriarchas Kirilas susitiko daugiau nei dviejų valandų pokalbiui ir pasirašė bendrą deklaraciją. Pirmą kartą istorijoje susitiko Vakarų ir Rytų krikščionybės didžiausių Bažnyčių vadovai.

„Pagaliau“, sakė Pranciškus nusilenkdamas, „esame broliai“.

Trumpas stabtelėjimas Kuboje prieš penkių dienų vizitą Meksikoje. Jeigu kada nors Rytų – Vakarų skilimas bus išgydytas, penktadienio susitikimas, be jokios abejonės, bus vertinamas kaip posūkio pradžia.

Neįkainojamas geros valios parodymas šiais laikais, kai religija pernelyg dažnai matoma kaip konfliktų ir smurto šaltinis. Tai taip pat ir vilties ženklas kovų sūkuryje dūstantiems Artimųjų Rytų krikščionims, kadangi Pranciškus ir Kirilas sutarė, jog jų apsauga – abiem bendras prioritetas.

Dauguma krikščionių tokiose vietose kaip Irakas ir Sirija tikriausiai pasakytų, kad visai nesvarbu, koks šio viršūnių susitikimo fonas – jeigu jo dėka būtų mobilizuotos katalikų ir ortodoksų pajėgos išsaugoti jų gyvybes, to būtų daugiau, nei gana.

Deja, net ir nesistengiant sugadinti kieno nors ketinimų, yra ne viena svari priežastis, kodėl derėtų atsargiai vertinti įvykusį faktą. Daugiausia dėl to, kad Maskvos motyvai – tiek Rusijos Bažnyčios, tiek Vladimiro Putino valdomo Kremliaus – kelia rimtų abejonių.

(Rusijos Ortodoksų Bažnyčia yra artima V. Putino sąjungininkė, ir dauguma stebėtojų mano, kad penktadienio susitikimas tikrai nebūtų įvykęs be jo paraginimo.)

Pastaraisiais dešimtmečiais Katalikų Bažnyčia padarė daug nuolaidų, kad pagerintų santykius su Maskva. Pavyzdžiui, girdėdama nuogąstavimų, neva katalikai bando patraukti į savo pusę ortodoksų tikinčiuosius, Bažnyčia Rusijoje praktiškai vykdo „augimo stabdymo“ politiką. Kunigai laikosi nurodymo tuo atveju, jeigu rusas ar rusė norėtų atsiversti, turėtų būti išsiųstas atgal į ortodoksų parapiją.

Nepaisydami panašių taisyklių, Rusijos ortodoksų vadovai reguliariai reiškia priešiškumą.

Jie primygtinai teigia, kad Rytų Katalikų Bažnyčios, kurios laikosi ortodoksų tradicijų, tačiau ir bendrystės su popiežiumi, yra Trojos arklys, skirtas nusiurbti jų tikinčiuosius.

Jie skundžiasi, kad katalikai braunasi į jų „kanoninę teritoriją“ Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje, nors nerodo jokių draudimų atidaryti savo skyrių Vakarų Europoje ir Lotynų Amerikoje.

Daugumos Rusijos ortodoksų teologinis požiūris į katalikus yra perdėm skeptiškas. Verta pažymėti, kad ortodoksų pareigūnai pabrėžė, kad Kirilas kartu su Pranciškumi nesimels dėl to, kad dauguma žmonių jų pačių kaimenėje tokį gestą vertintų vos ne kaip eretišką.

Klausimas yra toks: ar šis požiūris pasikeitė tiek, kad būtų galima realiai tikėtis didesnės vienybės?

Vertinant tik pagal įprastas politines priemones, Kirilas gavo daug daugiau iš penktadieninio susitikimo su Pranciškumi. Savo aplinkoje jis dažnai matomas kaip turtingųjų ir galingųjų sąjungininkas, tačiau buvo pristatytas pasauliui kartu su populiariuoju „vargšų popiežiumi“. Tokio įvaizdžio viešųjų ryšių nauda iškalbinga.

Kalbant apie Putiną, jis turi aiškią paskatą išnaudoti kiekvieną katalikų ir ortodoksų tarpusavio santykių atšilimą, nutildyti pasipriešinimą jo įsibrovimui į Ukrainą ir apskritai jo vykdomai užsienio politikai. Kremliui reikia tokios paramos, ypač kai Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas šeštadienį perspėjo apie „naująjį Šaltąjį karą“.

Kai kurie garsiausi Putino kritikai yra Ukrainoje, kur 5 milijonus tikinčiųjų turinti Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia sumokėjo aukštą kainą už savo lojalumą Romai, ir šiandien vaidina pagrindinį vaidmenį prodemokratiniame ir provakarietiškame judėjime. Nėra abejonių, jog Putinas norėtų matyti, kad Vatikanas ragintų graikų apeigų katalikus laikytis nuošalyje.

Daugelis ukrainiečių primena, kad kritika Sovietų Sąjungai buvo nutildyta Romoje dešimtmečiams kaip Rytų politikos dalis, ir, atvirai kalbant, kai kurie žmonės mato penktadienio bendrą deklaraciją kaip šios politikos tęsinį.

Deklaracijos 26-asis punktas prašo krikščionių Ukrainoje „susilaikyti nuo dalyvavimo konfrontacijoje“, ką būtų galima vertinti kaip Rusijos invazijos oponentų diskreditaciją. Tuo tarpu 27-ajame punkte sakoma, kad ekleziastiniai disputai turėtų būti sprendžiami vadovaujantis „egzistuojančiomis kanoninėmis normomis“. Tai galėtų reikšti, kad Ukrainos ortodoksai, norintys nepriklausomybės, turi gauti Maskvos leidimą.

Apytikriai pusė Rusijos Ortodoksų Bažnyčios narių yra Ukrainoje, ir jų atsiskyrimas būtų didžiulis politinis ir finansinis smūgis Maskvai.

Kritikai taip pat nerimauja, kad Vatikanas gali suteikti patikimumo Putino tvirtinimams, esą jis yra didis persekiojamųjų krikščionių gynėjas, nors jo politika paremta grynai praktiniais išvedžiojimais, o ne religiniais įsitikinimais.

Žinodami visa tai, kaip galime žinoti, ar penktadieninis susitikimas buvo kažkas daugiau nei bendra nuotrauka?

Pirmiausia, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia turėtų nustoti apsunkinti gyvenimą kitiems jų įtakos sferoje esantiems krikščionims, ar tai būtų graikų apeigų katalikai Ukrainoje, ar kiti nepriklausomybės siekiantys ortodoksai (Rytuose vadinami autokefalinėmis bažnyčiomis).

Antra, Kirilas turėtų oficialiai atmesti ultra konservatyvių tradicionalistų savo Bažnyčiose tvirtinimus, kad Katalikų Bažnyčios sakramentai ir dvasininkų hierarchija yra negaliojantys. Katalikų patirtis rodo, jog toks pasisakymas nenutildys liaudies šnekų, tačiau bent jau neleis jiems aiškinti, kad kalba Bažnyčios vardu.

Trečia, Ortodoksų dvasininkija turėtų nustoti teikti religinę priedangą Putino imperinėms ambicijomis ir tapti nepriklausoma nuo valstybinės kontrolės.

Ketvirta, popiežius Pranciškus ir Vatikanas galėtų nurodyti šiuos tris žingsnius kaip išankstines sąlygas toliau bendradarbiauti.

Jei visa tai įvyktų, tada penktadienio susitikimas reikštų didžiulius pokyčius. O daugiamečiams stebėtojams galima atleisti, kad Pranciškaus ir Kirilo susitikimas jiems neužgniaužė kvapo.

Parengta pagal „Crux“