Dom Gueranger. Gavėnios paslaptis

Galime būti tikri, jog toks šventas laikas kaip gavėnia yra pilnas paslapčių. Bažnyčia ją padarė apmąstymų ir atgailos laiku ruošiantis ...


Galime būti tikri, jog toks šventas laikas kaip gavėnia yra pilnas paslapčių. Bažnyčia ją padarė apmąstymų ir atgailos laiku ruošiantis pačiai svarbiausiai šventei; todėl į šį liturginį laikotarpį ji įtraukė viską, kas galėtų sužadinti jos vaikų tikėjimą ir paskatintų juos atlikti įtemptą atsilyginimo už savo nuodėmes darbą.

Septuagezimos laikotarpiu turėjome skaičių 70, primenantį mums septyniasdešimt Babilono nelaisvėje praleistų metų, po kurių Dievo išrinktoji tauta, nuvalyta nuo stabmeldystės, galėjo grįžti į Jeruzalę ir švęsti Paschą. Dabar Bažnyčia mums nurodo skaičių 40. Kaip pastebėjo šv. Jeronimas, šis skaičius reiškia bausmę ir sielvartą (žr. Ez 29).

Prisiminkime keturiasdešimt dienų ir naktų trukusį tvaną (Pr 7, 12), kurį pasiuntė užsirūstinęs Dievas, gailėdamasis, jog sukūrė žmogų, ir kuris sunaikino visą žmoniją, išskyrus vieną šeimą. Prisiminkime, kaip žydų tauta už bausmę dėl savo nedėkingumo keturiasdešimt metų klajojo po dykumą, kol jai buvo leista įeiti į Pažadėtąją Žemę (Sk 14, 33). Paklausykime, kaip mūsų Dievas įsako pranašui Ezekieliui keturiasdešimt dienų gulėti ant dešiniojo šono, kad išpirktų Judo karalystės nuodėmes ir apsaugotų Jeruzalę nuo ją sunaikinsiančios apgulties (Ez 4, 6).  

Senajame Testamente yra dvi figūros, atstovaujančios dviem Dievo apreiškimams: Mozė, simbolizuojantis Įstatymą, ir Elijas, pranašų atstovas. Nors abiem leidžiama prisiartinti prie Dievo ‒ pirmajam ant Sinajaus kalno (Iš 24, 18), antrajam - ant Horebo kalno (1 Kar 19, 8) – abu šiai didelei malonei turi pasiruošti 40 dienų atgailos pasninku.

Turėdami prieš akis šiuos paslaptingus įvykius, galime suprasti, kodėl Dievo Sūnus, dėl mūsų išganymo tapęs žmogumi ir trokšdamas pasiduoti pasninko kančiai, išsirinko 40 dienų. Šitoks gavėnios įsteigimas kalba apie šio laikotarpio rimtumą ir jo galią numaldyti Dievą bei nuskaistinti mūsų sielas. Todėl pakelkime akis virš savo ankšto pasaulėlio ir išvyskime, kaip visa krikščionija tuo pačiu metu aukoja 40 dienų atgailą kaip permaldavimo auką įžeistai Dievo didybei, ir tikėkimės, kad Jis, kaip nineviečių atveju, gailestingai priims mūsų šiemetinę atsilyginimo auką ir atleis mums nuodėmes.

Taigi mūsų gavėnios dienų skaičius yra šventa paslaptis. Dabar iš liturgijos sužinokime, ką tas 40 dienų Bažnyčia galvoja apie savo vaikus. Ji juos laiko didžiule armija, dieną ir naktį kovojančia su savo dvasiniais priešais. Prisiminkime, kaip Pelenų trečiadienį ji gavėnią vadina Krikščioniškuoju karu. Idant mūsų gyvenimas atsinaujintų ir mes vėl galėtume vertai giedoti „Aleliuja“, turime nugalėti tris savo priešus: velnią, kūną ir pasaulį. Mes esame kariai, kaip ir mūsų Jėzus, irgi patyręs trejopą šėtono gundymą. Tad turime užsidėti šarvus ir be paliovos budėti. Kadangi mūsų širdys turi būti didžiadvasiškos ir narsios, Bažnyčia duoda mums paties Dangaus sukurtą karo dainą, kuri net bailiesiems gali įkvėpti vilties pasiekti pergalę ir pasitikėjimo Dievo pagalba: Tai 91-oji psalmė („Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje, pasilieka Visagalio pavėsy...“). Bažnyčia ją visą įtraukia į pirmojo Gavėnios sekmadienio Mišias, o kasdienėse Mišiose mums skaitomos kelios eilutės iš šios psalmės.

Šia psalme Bažnyčia liepia mums pasikliauti savo Dangiškojo Tėvo globa, kuria Jis mus apsupa kaip skydu (4); viltis Jo sparnų prieglobstyje (4); pasitikėti Juo, nes Jis išvaduos mus iš medžiotojo, išplėšusio iš mūsų Dievo vaikų laisvę, spąstų (3); pasitikėti pagalba šventųjų angelų, mūsų brolių, kuriuos Dievas pavedė saugoti mus visuose mūsų keliuose (11‒12) kurie susižavėję stebėjo, kaip mūsų Viešpats leidosi gundomas Šėtono, ir po Jo pergalės prisiartino prie Jo, siūlydami savo tarnystę ir pagarbą. Persiimkime šiais jausmais, kuriuos Bažnyčia nori mums įkvėpti, ir per visą šį šešių savaičių karą dažnai kartokime šią nuostabią giesmę, taip gerai atskleidžiančią, kokie turi būti Kristaus kariai ir ką jie turi jausti atėjus šios didžios dvasinės kovos metui.

Tačiau Bažnyčia nepasitenkina vien tik įkvėpdama mus kovai su mūsų priešais. Ji taip pat norėtų, kad mūsų protą užimtų be galo prasmingos mintys. Todėl ji mūsų mąstymui pateikia tris didingas temas, kurias palaipsniui vis labiau atskleis iki didingos Velykų šventės. Sutelkime visą dėmesį į šias vertingas ir sielą sukrečiančias pamokas.

Pirmoji ‒ žydų sąmokslas prieš mūsų Atpirkėją. Mums bus pateikta visa šio sąmokslo istorija nuo užuomazgos iki pat galutinės baigties didįjį Penktadienį, kai išvysime Dievo Sūnų kabantį ant kryžiaus. Negarbingi sinagogos tarnų veiksmai bus mums rodomi taip reguliariai, jog galėsime sekti šį sąmokslą su visomis jo smulkmenomis. Mes užsidegsime meile tai didingai Atnašai, kurios romumas, išmintis ir orumas byloja apie Dievą. Dieviškoji drama, prasidėjusi Betliejaus tvartelyje, baigsis Kalvarijoje; mes galime dalyvauti joje apmąstydami Evangelijos ištraukas, kurias Bažnyčia mums pateikia šiomis gavėnios dienomis.

Antroji mums siūloma tema, skirta mūsų pamokymui, reikalauja prisiminti, kad Velykų šventė turi būti katechumenų dvasinio atgimimo diena ir kad ankstyvaisiais Bažnyčios amžiais gavėnia buvo tiesioginio ir rimto kandidatų pasirengimo Krikštui laikas. Šio laikotarpio Šventoji liturgija išsaugojo daug pamokymų, kuriuos Bažnyčia duodavo katechumenams. Klausydamiesi jos didingų iš Senojo ir Naujojo Testamento paimtų pamokų, kuriomis ji užbaigdavo jų priėmimą, turėtume su dėkingumu galvoti, kad iš mūsų nebuvo reikalaujama laukti daug metų, kol pagaliau tapsime Dievo vaikais, bet buvome gailestingai pakrikštyti jau vaikystėje. Mes būsime paskatinti melstis už tuos naujuosius katechumenus, kurie šiais metais tolimose šalyse gauna pamokymus iš savo uolių misionierių ir laukia, kaip pirmųjų amžių Bažnyčios kandidatai, šios didingos mūsų Išganytojo pergalės prieš mirtį šventės, kai jie bus nuvalyti krikšto vandeniu ir atgims dvasia.

Trečia, turime prisiminti, kaip anksčiau Bažnyčia visas keturiasdešimt gavėnios dienų motiniškai rūpindavosi viešaisiais nusidėjėliais, kurie, Pelenų trečiadienį atskirti nuo tikinčiųjų draugijos, Didįjį antradienį būdavo priimami į susitaikymą, jeigu jų atgaila nusipelnydavo viešo atleidimo. Mes išklausysime nuostabų pamokymų kursą, kuris pradžioje buvo skirtas tiems atgailautojams ir kurį liturgija, kaip visada ištikima tokiam papročiui, išlaikė mūsų labui. Natūralu, kad skaitydami šias didingas Šventojo Rašto ištraukas, mąstysime apie savo nuodėmes ir apie tai, kokiomis lengvomis sąlygomis jos buvo mums atleistos. Tačiau jei būtume gyvenę kitais laikais, mums tikriausiai būtų reikėję pakelti viešos ir sunkios atgailos išmėginimą. Tai sužadins mūsų uolumą, nes atminsime, jog, kad ir kaip Bažnyčia galėtų pakeisti sąlygas atlaidams gauti, mūsų Dievo teisingumas visada išlieka tas pats. Šitaip rasime dar vieną akstiną paaukoti Jo Dieviškajai Didybei savo sugraudintos širdies auką ir visas savo apsimarinimus atliksime su tuo džiugiu užsidegimu, kurį sužadina įsitikinimas, jog esame nusipelnę daug griežtesnės bausmės.

Susiję

Straipsniai 2526730421945248873
item