Alvydas Jokubaitis. „Susiduriame su pavojumi, kad Lietuva gali išnykti kaip politinis subjektas“
www.bernardinai.lt - Kartu su Raimundu Lopata esate parašęs knygą „Lietuva kaip problema“. Savo kasdienybėje girdime daug kalbų apie ...
https://www.propatria.lt/2016/02/alvydas-jokubaitis-susiduriame-su.html?m=0
- Kartu su Raimundu Lopata esate parašęs knygą „Lietuva kaip problema“. Savo kasdienybėje girdime daug kalbų apie įvairias problemas – socialines, ekonomines, teisines, politines , tačiau jūs tarsi pakylate virš visų šių kasdienybės problemų ir kaip pagrindinę problemą įvardijate pačią Lietuvą. Kas leidžia teigti, kad šiandien jau ne kažkoks konkretus teisinis, ekonominis, socialinis ar politinis klausimas, o pati Lietuva tapo svarbiausia mūsų problema?
- Man atrodo, kad šiandien, kai į viską žvelgiame plačiau, esminė problema yra ta, jog gali nebelikti Lietuvos kaip rimto politikos subjekto. XIX amžiuje atsirado modernioji Lietuvos tautinė valstybė, o šiandien jos gali nelikti kaip politikos subjekto.
Nėra aišku, kas tautinę Lietuvos valstybę gali pakeisti. Europos Sąjunga negali būti suvokiama kaip rimtas pakaitalas. Manau, kad būtent tai yra pagrindinė problema. Mes veržiamės pro duris, už kurių laukia pati didžiausia nežinia.
Tautinės valstybės atsiradimas yra glaudžiai susijęs su demokratija. Kuriant tautinę Lietuvą buvo sukurtas ir demokratijos subjektas. Todėl dabar, kai pamažu tolstame nuo tautinės valstybės, vis daugiau regime problemų su demokratija.
Tie, kuriems patinka Europos Sąjunga, į šį projektą žvelgia pernelyg optimistiškai ir utopiškai. Jų žvilgsnis aiškiai per siauras. Eurooptimistai nori, kad lietuvis būtų pasaulyje, tačiau paklauskime, kas to nenori? Lietuviai nori būti pasaulyje, tačiau tas buvimas pasaulyje gali turėti įvairių formų. Būti pasaulyje dar nereiškia, kad Lietuva neturi būti suvereni valstybė, o lietuviai turi prarasti suvereniteto suvokimą.
Mes per plauką XX a. pradžioje tapome valstybe ir šiuo atžvilgiu esame tiesiog laimės kūdikis. Tačiau šiandien mes nelabai pasiruošę dabarties iššūkiams, nes turime aibę neišspręstų tapatumo problemų. Gyvename savotiškoje sąvokų maišalynėje. Nesuvokiame tautinės valstybės prigimties. Nesuvokiame, kaip ji siejasi su demokratija. Tai rodo nesibaigiantis LDK ir tautinės valstybės simbolių maišymas. Nereikia atmesti LDK, tačiau reikia aiškiai suvokti, kad mūsų pirmtakai kūrė visai kito tipo valstybę, negu ta, kuri buvo po Vyčio vėliavomis. Šypseną kelia siūlymas statyti paminklą Basanavičiui, kur ant šalia jo padėto skydo (juokingas romantizmas) regime Vytį. Basanavičius buvo Lietuvos Respublikos, o ne LDK ar Abiejų Tautų Respublikos kūrėjas. Kol mes nesusigaudysime šioje sąvokų painiavoje, kol ta maišalynė viešpataus mūsų galvose – tai bus mūsų pagrindinė politinė problema. Laikas išmokti atskirti politines formas.
- Sakote, kad mes savotiškai tolstame nuo Lietuvos kaip tautinės valstybės sampratos. Tačiau man įdomu, ar šis nutolimas yra sąmoningai vykdomas siekiant vieną politinę formą pakeisti kita, ar vis tik susiduriame su situacija, kai tiesiog žinome, ko nebenorime, tačiau kažkokios aiškios alternatyvos pasiūlyti taip ir nesugebame? O gal visa tai yra noras nusikratyti politinės atsakomybės kuriant Lietuvą kaip projektą perkeliant tą atsakomybę kažkam kitam?
- Tavo klausime yra atsakymas. Kai mąstome apie Lietuvos suverenitetą, nuo pat pradžių netenkiname jam būtinų sąlygų, nes mąstome nesavarankiškai. Prisitaikymas prie Vakarų pasidarė daug didesnis už mus. Blogiausia, kad lietuviai visur tik pamėgdžioja, nieko neišaugindami patys, savo bendru rūpesčiu ir sutarimu. Amžinoje lokalumo ir universalumo dialektikoje viską esame pasirengę aukoti universalumui. Mūsų tiesiog nebelieka. Mes bandome prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio, tačiau neberandame savęs, savo minčių ir žodžių. Viskas tampa skolinta ir lėkšta. Jei pažvelgsime į mūsų reformas, jos taip pat prisitaikėliškos. Mes net galėtume vadintis Lietuvos prisitaikėlių respublika. Troškimas prisitaikyti tapo pagrindiniu mūsų 25 metų laisvės bruožu.
Vyksta už mus didesni procesai, tačiau jei esi rimtas politikos subjektas, privalai rasti savo laisvą reakciją į juos. Išlikimas subjektu yra esminė laisvės sąlyga, o šiandien aiškėja, kad lietuviai laisvę keičia į prisitaikymą ir supanašėjimą. Šiandien Višegrado grupės valstybės sugeba burtis draugėn ir ginti savo suverenitetą, o Lietuva tam abejinga. Lietuva savo noru atkirsta nuo Vidurio Europos šalių.
- Ar tas subjektiškumo nykimas, politiškumo išstūmimas nėra geriausiai regimas Seime, kur neretai susiduriame su situacijomis, kai politinio sprendimo bandoma išvengti įvairiausiais būdais – perduodant klausimą Konstituciniam teismui, ekspertų komisijai, nuolat buriamoms darbo grupėms ar netgi kaip pretekstą vengti politinės atsakomybės pasitelkiant Briuselio kortą, kad neva sprendimai nuleidžiami iš ten ir mes tiesiog turime ne spręsti, ne diskutuoti, bet tik pritarti?
- Demokratijai reikia, kad visuomenė būtų pasidalijusi į atskiras dalis (partijas). Tačiau visos Lietuvos partijos dabar tapo liberaliomis partijomis ir labai supanašėjo. Lygiai tokia pat pasidarė ir Lietuvos visuomenė, kuri šiandien yra neregėtai reliatyvistinė. Nebėra tvirtų nuostatų, kurias būtų galima įvardyti absoliučiomis normomis. Parlamentas nebeturi ko rimtai reprezentuoti. Partijos rinkimuose gaudo visus ir nebeturi konkrečių socialinių grupių, kurių atstovėmis galėtų būti. Visa demokratinė sistema tapo imitacinė, Potiomkino kaimas, kurio gyventojai susirenka, tačiau nežino, ką iš tikrųjų atstovauja. Parlamentarai nesusitvarko su visuomenės reprezentacijos uždaviniu, kuris pasirodė esąs labai sudėtingas.
Šalinamas pamatinis parlamentinės demokratijos principas. Parlamente turi vykti socialinių interesų konfliktas, išreiškiamas per idėjas ir ideologijas. Tačiau dabar to nėra, vien tik nevykusi rimtos idėjų kovos imitacija. Gyvename nuo skandalo iki skandalo. „Konservatoriai“ vaidina konservatorius, „socialdemokratai“ socialdemokratus, o liberalai bet ką, bet būtinai kitoniško. Liko pusgyvės ideologijos. Demokratijai reikia, kad būtų skirtumai, tačiau pastarieji nusitrynė ir nyksta. Piliečių moralinis reliatyvizmas nutrynė idėjų skirtumus. Vyksta elito oligarchiniai žaidimai, o tikra demokratija praranda pamatą.
- Tačiau visoje toje maišalynėje rodos vis tiek galime įžvelgti tam tikrų visuomenę dalijančių skirčių. Viena tokių, rodosi, yra požiūris į sovietmetį. Populiariai mėgstama suskirstyti visuomenę į dvi stovyklas – tuos, kuriems prie sovietų buvo geriau, ir tuos, kurie yra provakarietiški. Kitaip tariant, vieni žvelgia į Rytus ir praeitį, kiti – į Vakarus ir ateitį. Tačiau kiek ši skirtis yra tikra ir kiek visa tai yra supaprastinimas, dūminė uždanga, nuslepianti mūsų politinių idėjų skurdą?
- Sunkus klausimas. Kai nebėra aiškių ideologinių skirčių, viskas derinama prie kokių nors primityvių pareiškimų. Visa tai yra klasikinis neatsakingo politinio mąstymo pavyzdys. Kažkas kliedi apie sovietinę praeitį, ją beviltiškai supaprastindamas. Kiti garbina šviesią Europos ateitį, ją taip pat juodai supaprastindami. Kai žmones ištinka rimta idėjų krizė, dingsta tikėjimas ir prisirišimas prie principų. Ideologija yra religijos pakaitalas. Ideologijų vietą šiandien užima jų įvairūs surogatai. Vadovaujamasi principu „anything goes“ (tinka bet kas).
Žmonės piktinasi, kad politiniai žodžiai vis labiau nieko nebereiškia, kad viską lemia tai, kas yra už žodžių. Susiduriame su neregėtu žodžio nuvertėjimu. Žodžius atgaivinti bandoma kvailais pareiškimais, tokiais kaip „sovietiniais laikais buvo geriau“.
Vis stiprėjantis žodžio nuvertėjimas, troškimas, kad politika veiktų kaip mechanizmas (tarkime, kaip moksliškai sutvarkyta viešoji administracija) – be žodžių, be žmonių, be samprotavimų ir ginčų, pasiekė apogėjų. Tai jau visiška agonija. Išnyksta politinių žodžių prasmė, išnyksta kasdienės politikos rimtumas. Lieka tik nuvalkiotos žodžių klišės ir tuščiaviduriai pareiškimai. Dirbtinai bandoma aštrinti diskusijas, tačiau dažniausiai būna tik koks nors dalyko esmės supaprastinimas.
- O ką, Jūsų nuomone, atskleidė dabartinis skandalas, kilęs dėl Patriotų premijos teikimo?
- Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje reikia uždrausti skirti kokias nors premijas. Turime tapti šalimi, kuri gyvena be įprastinio premijų ritualo. Lietuvoje nebegalime pastatyti paminklo, dėl kurio visi sutartų, nes kažkam netinka arba asmuo, arba idėja, arba jos estetinė realizacija. Lietuviai nesutaria dėl premijų. Vos tik premija, iškart skandalas. Todėl tokioje situacijoje geriausiai būtų viską palikti Dievo teismui. Juk amžinybės požiūriu visos tos premijos yra tik puikybės skatinimas.
Lietuvos visuomenė šiandien nebeturi aiškių standartų, galinčių apibūdinanti patriotizmą. Kai visuomenė nesutaria dėl patriotizmo, vieniems atrodo, kad patriotas yra Hitleris, o kitiems - į jį pasikėsinę karininkai. Anksčiau ar vėliau Lietuvos premijų steigėjai turėjo susidurti su šia problema. Patriotizmas yra ištikimybės forma, o dabar Lietuvoje ištikimybė pažeminta. Dėl to ir nuolatiniai konfliktai.
Be to, man susidarė įspūdis, kad dabar ministras, atsisakydamas teikti premiją komisijos parinktai kandidatei, labai aiškiai pabrėžė, kad būtent jis yra ta instancija, kuri tars galutinį sprendimą dėl to, ar konkretus asmuo ir jo kūrinys yra patriotiškas, ar ne. Visa tai irgi primena senus laikus, kai viršūnėlės grupuodavo žmones į kategorijas „savas-svetimas“, „priimtinas-nepriimtinas“.
Sutinku, kad ir vėl esame situacijoje, kai visuomenei nesugebant susitarti dėl to, kas yra patriotizmas, eilinį kartą tikima, kad valdžios institucijos savo pastangomis sukurs autoritetą ir pasakys, kas yra patriotizmas. Panašiai kaip Stalino ar Hitlerio laikais. Šie veiksmai patriotiniam ugdymui daro didesnę žalą, negu jų nebuvimas. Visuomenė ir be premijų sugeba rasti savo didvyrius. Tam yra daug pusiau bulvarinių portalų. Noriu sugrįžti prie to, ką anksčiau sakiau – premijų dalijimas dabar nepasiekia deklaruojamų tikslų, bet priešingai - diskredituoja idėją.
- Minėjote, kad šiandien terminas patriotizmas yra „išplaukęs“. Tai yra vienas iš tų daugybės žodžių, kuriuos dažnai tariame ir girdime, tačiau, rodosi, vis mažiau suvokiame. Patriotizmas, kaip ir sakėte, neatsiejamas nuo ištikimybės, tačiau kam? Vieniems tai apskritai yra paskutinė niekšo priebėga, o kiti, laikantys patriotizmą vertybe, nesutaria dėl to, į ką turi būti nukreiptas tas patriotiškumas. Daug kalbame ir apie tautą, tačiau nesutariame, ar ji turi būti paremta etniniu, ar politiniu pagrindu.
-Toks pat išplaukęs terminas yra „demokratija“. Toks pat yra patriotizmas. konservatizmas ir liberalizmas. Tai burtažodžiai, į kuriuos pagal nuotaiką galima sudėti priešingas prasmes. Visi žmonės yra kokio nors vykusio ar nevykusio reikalo patriotai.
Jau sakiau, kad pagrindinė problema yra Lietuvos kaip politinio subjekto išlikimas. Kuo daugiau įtampų kelia mūsų dabartinės valstybės subjektiškumas, tuo daugiau randasi netikusių patriotizmo formų. Kaip pasakytų Jeanas Baudrillardas, šiandien kuriami patriotizmo simuliakrai. Vietoje patriotizmo turime hiperpatriotizmą.
- Šiandien daug diskutuojama apie tai, kad tarpukario politinė mintis buvo žymiai stipresnė nei šiandien. Įdomu, kodėl taip nutiko. Ar dėl to, kad tarpukaris galėjo pasigirti tęstinumu su modernios lietuviškos politinės minties ištakomis XIX amžiuje, kas vėliau buvo negailestingai nutraukta sovietmečio? Ar vis dėlto, kad šiandien politinė filosofija apskritai yra nuvertinama ir vietoje to tvarkant viešuosius reikalus labiau remiamasi ekonomika, vadyba, administravimu?
- Kai lygini dabartinę ir tarpukario filosofinę mintį, regėti paradoksalus dalykas. Dabar politinė filosofija yra paversta ideologijos tarnaite. Tarpukario laikais visi mokėjo kalbėti filosofijos principų kalba. Šiandien vartojama kita kalba. Mūsų intelektualai nebemoka filosofijos kalbos. Viešpatauja sociologinis kalbėjimas, kokia nors politinė sociologija, politinė ekonomika ar politinė psichologija. Šiandien visi pripratinti prie mokslinio požiūrio į politiką. Nebenorima matyti, kad mokslas naikina mąstymą metafiziniais ir moraliniais principais. Jeigu nemąstai filosofiškai, tai visada trūksta rimto sugebėjimo mąstyti politiniais principais.
Filosofija ieško išminties, o politinės ideologijos – ištikimybės. Jos yra arčiau religijos, o ne filosofijos.
Kai tarpukariu į Lietuvą atvažiavo Levas Karsavinas, jis greitai įsijungė į lietuviškas politines diskusijas, nes šios buvo filosofinės. Šiandien jo rango akademikas veikiausiai skubėtų tik publikuotis užsienio žurnaluose. Tada visi akademijos biurokratai džiaugtųsi, koks jis šaunuolis, nors niekas iš lietuvių visuomenės neskaitytų jo eksportui skirtų tekstų. Visa tarpukario Lietuvos visuomenė domėjosi tuo, ką darė akademikai. Visuomenė norėjo naudotis jų idėjomis. Filosofinės diskusijos kartais buvo ne pačios stipriausios, bet nuoširdžios.
Dabar universitetai pilni biurokratiškai skatinamo narcisizmo, kai autorius rašydamas tekstą apie politiką pirmiausiai nori pasipuikuoti tarp ekspertų. Jam nerūpi politinės problemos, tik jų pagrindu kuriamas mokslas ir konferencijos. Susiduriame su moksliniu romantizmu, kai bet kokia kaina reikia pasakyti kažką naujo. Gyvename privalomų naujų pasakymų laikais, kai kiekvienas ateinantis į akademiją turi kurti pridėtinę vertę, o ne perimti kultūrą. Kuriamas menas menui.
Pozityvizmas mus išmokė būti pasaulio stebėtojais. Mokslas sako, kad mes turime stebėti faktus. Lygiai taip pat pradeda galvoti ir eiliniai piliečiai. Tik jie dažniausiai stebi ne faktus, bet televizorių, ir nesugeba susitvarkyti net savo nušiurusios laiptinės, nes tai reikalauja bendro veiksmo, t. y. atsidurti netoli politikos.
- Neseniai baigiau skaityti Gilberto Keitho Chestertono knygą „Rutulys ir kryžius“, kurios pradžioje vienas katalikas veikėjas išbarškina langus ateistinio laikraščio redaktoriui, įžeidusiam Švč. Mergelę Mariją. Jie susitaria surengti dvikovą ir staiga tampa didžiausiais valstybės priešais, nes šiandien, kaip rašoma knygoje, tiesiog neįsivaizduojama, kad kažkas galėtų ginčytis dėl tikėjimo, kuris yra privatus reikalas. Panašiai į privatų lauką nustumiami ir kiti svarbūs klausimai. Juokaujant galima klausti, ar didžiausiu mūsų laikų filosofu netapo katinas Leopoldas, kuris ragina visus gyventi draugiškai. Tokia katiniška pozicija perša suvokimą, kad blogiausias dalykas yra nesutarimas, ginčai, tad gal geriausia viską, kas kelia bent kokią įtampą pašalinti iš politinio lauko. Akcentuojama, kad sutarimas yra svarbus vardan sutarimo taip pakeičiant paties ginčo esmę – įtikinti savo oponentą, aišku, ne daužant langus ar griebiantis smurto, tačiau pateikiant argumentus.
- Sutinku, kad mūsų pagrindinis politikos filosofas šiuo metu yra katinas Leopoldas, siūlantis gyventi draugiškai. Visiškas neutralumas yra nežmogiškas dalykas. Žmogus negali būti neutralus. Žmogaus siela yra šališka, ji turi kovoti už tam tikrus dalykus, aukotis, mylėti. Viskas, ką mes esame paveldėję iš savo tėvų yra sukurta per pasiaukojimą, dideles aistras, o ne per nešališkumą. Kai nešališkumo reikalavimą išpūtėme iki neregėto masto, katinas Leopoldas su savo primityvia filosofija tapo pagrindiniu liberalu. Šis herojus nuolatos kartoja, kad reikia gyventi draugiškai. Tačiau, ar liberalai tikrai yra neutralūs? Tai mitas. Jeigu liberalai būtų neutralūs, mirtų liberalizmas. Liberalams reikia neliberalų, kad tęstųsi jų įsivaizduojamas laisvės žygis. Be liberalizmo oponentų ir priešų žlugtų liberalizmas.
Mes šiandien žlugdome žmogaus dvasią norėdami primesti vien tik neutralius dalykus. Europos Sąjunga negali būti lengvai atmesta, bet reikia matyti, kad jos radikalai kuria gėriui ir blogiui neutralų žmogų. Jie iš žmogiškos tuštybės džiaugiasi, kad nebėra skirtumo tarp šeimų, tautų, lyčių, rasių ir kultūrų. Lieka tik skirtumas tarp kūnų. Nors ir apie tai jau kai kuriose Vakarų šalyse neleidžia kalbėti.
- Kalbant apie nešališkumą, įdomu tai, kad tarpukariu Lietuvos katalikų mąstytojai kalbėjo apie nepasaulėžiūrinę valstybę, tikėdami, kad žmogus negali likti nešališkas, tačiau valstybė gali būti nešališka skirtingų įsitikinimų atžvilgiu. Kiek ši idėja būtų aktuali šiandien?
- Man atrodo, kad ties šia tema lietuviai tarpukariu buvo sutelkę savo pagrindines jėgas, ir net išeivijoje daug diskutavo šiuo klausimu. Kol kas neįvertinome, kiek daug jėgų lietuviai padėjo kurdami nepasaulėžiūrinės valstybės koncepciją. Mūsų mąstytojai suprato, kad liberali demokratija nėra nešališka, kad ji veidmainiauja nešališkumo klausimu.
Nepasaulėžiūrinės valstybės projektas yra pasmerktas praktinei nesėkmei. Visiškas neutralumas yra neįmanomas. Nepasaulėžiūrinė valstybė yra tik graži svajonė.
- Bet įdomus klausimas čia yra tai, kodėl būtent katalikų galvose gimė nepasaulėžiūrinės valstybės idėja. Ar tai buvo jų silpnumo ženklas norint, kad jiems tiesiog būtų palikta erdvės išlikti katalikais, ar vis tik jie buvo gal net tolerantiškesni už liberalus sutikdami nesiekti politinės galios savo pasaulėžiūrai įtvirtinti ir priimdami sugyvenimą su skirtybėmis kaip neišvengiamą duotybę?
- Tie, kurie laikomi neliberaliais, t.y. katalikai, buvo daug liberalesni už dabartinius liberalus. Jų pastangos buvo nukreiptos į tai, kad būtų pasiektas tikras neutralumas. Tačiau diskusija galiausiai parodė, jog tai neįgyvendinamas projektas.
Liberalai neturi tvirto laisvės supratimo, nes tik vis ieško naujų sampratų. Jiems būtinai reikia ką nors išlaisvinti. Dabar jie rūpinasi gyvūnais, augalais, o kartais net fiziškai, bet ne dvasiškai skurstančiais žmonėmis. Jie negali pripažinti, kad sugrįžimas prie tam tikrų dalykų ir gali būti tikrasis laisvės reikalas. Apie laisvę kalbantys žmonės visada skiriasi savo jos supratimu. Todėl valstybė turi remtis kokiu nors neutraliu politiniu pagrindu. Tačiau valstybė iš tikrųjų niekada nebūna visiškai neutrali. Liberalai tik apsimeta esą neutralūs. Jie džiaugiasi, kad mokslas, technika ir masinė kultūra yra jų pusėje. Jie žino, kad kasdienis praktinis racionalumas veikia jų naudai. Švietimo sistema ir universitetai taip pat nėra politiškai neutralūs. Mūsų katalikų mąstytojai tai matė ir bandė pasakyti, jog tai neliberalu. Šiandien visi džiaugiasi feministėmis, kurios įrodė, kad yra tam tikri kultūriškai įtvirtinti šališkumai, neleidžiantys kalbėti apie moterų laisvę ir lygybę. Tačiau, kai apie liberalų šališkumą pradeda kalbėti katalikų autoriai, jie būtinai tuoj pat apkaltinami darą kažką blogo. Laikas nuo šios kvailystės atsitokėti.
Kalbino Donatas Puslys
46 komentarai
Įdomus pokalbis, ir daug tiesos pasakyta - bet su keletu punktų negaliu sutikti:
1. "Šypseną kelia siūlymas statyti paminklą Basanavičiui, kur ant šalia jo padėto skydo (juokingas romantizmas) regime Vytį. Basanavičius buvo Lietuvos Respublikos, o ne LDK ar Abiejų Tautų Respublikos kūrėjas." Vytis buvo ir atkurtos Lietuvos kaip tautinės valstybės herbas - ir jis toli gražu nereiškia grįžimo prie LDK ar tuo labiau prie t.v. ATR. Vytis buvo lietuvių ženklas - ir jo atsisakyti, remiantis tuo, jog jis buvo ir netautinių valstybių herbas, būtų tiesiog kvaila. Mano galva, Trispalvės kaip naujos tautinės valstybės simbolio ir Vyčio kaip istorinio tęstinumo simbolio kombinacija yra labai vykusi. Nematau čia jokios painiavos.
2. Dėl t.v. "Patriotų" premijos:
a) "nes kažkam netinka arba asmuo, arba idėja, arba jos estetinė realizacija" Ne - tiesiog jau ne pirmas kartas, kai ta premija skiriama už ANTIpatriotinį kūrinį (žr. Barono ir Ko. atvejį);
b) "Be to, man susidarė įspūdis, kad dabar ministras [...] labai aiškiai pabrėžė, kad būtent jis yra ta instancija, kuri tars galutinį sprendimą [...]. Visa tai irgi primena senus laikus, kai viršūnėlės grupuodavo žmones į kategorijas „savas-svetimas“, „priimtinas-nepriimtinas“." Ne. Pagal tos premijos skyrimo nuostatus, premiją steigia ir teikia KAM (5 punktas), o savo "įsakymu skiria krašto apsaugos ministras Komisijos teikimu" (28 punktas), tad Olekas turėjo teisę tokio įsakymo nepasirašyti - juolab, kad šiuo atveju komisijos sprendimas buvo tikrai, švelniai tariant, absurdiškas (priminsiu, kad premija skirta "už pilietiškiausią ir patriotiškiausią praėjusių metų knygą suaugusiesiems"), ir jis tikrai buvo teisus, atsisakydamas tą premiją tvirtinti (nors, mano galva, tai vis tiek buvo reklaminis ėjimas, o ne sąžinės ir sveiko proto padiktuotas veiksmas). Dar vienas keistokas dalykas: premiją steigia ir teikia KAM, bet jos atstovai toje komisijoje - tik 2 iš 7 (likę 5 - iš komercinio sektoriaus; kiek Lietuvos leidėjų asociacijai aktualus knygos pilietiškumas ir patriotiškumas, o ne kiti aspektai (pvz. sužadinti intrigą ir taip padidinti perkamumą) - atviras klausimas. Atsižvelgiant į ankstesnę patirti, nenustebsiu, jei premijos Vanagaitei neskyrė tik todėl, kad nespėjo - bet gal kitais metais... ;)). Ir tokią sudėtį pats KAM ministras patvirtino. Ne itin gudru, sakyčiau. Čia taip, mandagiai išsireiškiant.
3. (Čia nesutinku su D. Pusliu): "[Patriotizmas] yra vienas iš tų daugybės žodžių, kuriuos dažnai tariame ir girdime, tačiau, rodosi, vis mažiau suvokiame." Ne - patriotizmas dabar iš esmės NIEKUR nevartojamas - jis pakeistas politkorektišku "pilietiškumu". O jei ir vartojamas, tai tik ironiškai, pašiepiama prasme - arba iš esmės sukompromituotos premijos pavadinime. Viskas, daugiau niekur.
Iš esmės straipsnyje išdėstytoms mintims kaip ir pritariu. Galima, aišku, lukštenti iš po panagių visokias smulkmenėles. Bet - kas iš to?
"N" metų nieko kito nedarome, tik rungtyniaujame- kas mandresnę diagnozę pacientui išrašys. Drįstu priminti, jog pacientas, t.y. Lietuva jau kuris laikas yra komoje.
Valstybės/tautos organizmas kasdien vis labiau silpsta, raumenys atrofuojasi, kraujagyslės beveik užkalkėję, psichosomatinės funkcijos išblėsę ir pakrikę.
Vienu žodžiu vegetuojam, kaip koks paliegėlis bagadelnėje. Kas dar čia neaiškaus?
Pasirodo jog ne visiems daktarams aišku. Visi diagnostikai murma, atseit, prieš tai pateiktos diagnozės yra ne visai tikslios. Bet tai yra dėl to, jog apart diagnozių nustatinėjimo toliau niekas niekur nejuda. Toks ėjimas vietoje yra labai patogus diplomuotiems daktarams, nes sukuriama diagnozavimo paslaugų rinka. Juk negydant kiekvieną dieną paciento būklė blogėja, t.y. kinta, o tai daktarams garantuoja galimybę nuolat pateikti vis naujas ir suprantama teisingas diagnozes:
Užužvakar- yra supüliavęs įdrėskimas, užvakar- stiprus infekcinis uždegimas, vakar- mus ištiko kraujo užkrėtimas, šiandie- daktarai mušbūgnus, valstybę apėmusi gangrena! Ką rytoj pasakys daktarai?
Pasakys jog po visų galų amputacijų Lietuva, sorry, nebeišgyveno?
Ir kas toliau?
Daktarai persikvalifikuos iš terapeutų į patalogoanatomus ir duonai užsidirbs rašydami lavono skrodimo ataskaitas.
Biznis be pralošimų.
Gal geriau suremkim pečius ir pradėkim gaminti vaistus ir pradėkime Lietuvėlę gydyti. Kam šis portalas skirtas, kam jis reikalingas? Kaip teorinių išvedžiojimų saliūnas, snobų vakarėlių šokių aikštelė. Kiek šiandien yra lietuviškoje viešojoje erdvėje vietų kur vyktų realios diskusijos Ką daryti, Kaip daryti? Nėra tokių vietų.
Vienoje vietoje lyg bandyta tai daryti, bet vėliau buvo nuspręsta šauti sau į koją ir tuo viskas pasibaigė.
Aš manau jog çia galėtų, o ir turėtų vykti a) normalios Lietuvos valstybės projektinai brėžiniai, b) kuriamos statybų metodikos, c) renkami inžinieriai ir montuotojai, d) ruošiami darbų grafikai.
Čia galėtų suplaukti viešam svarstymui idėjos ir pasiūlymai, čia galima būtų
registruotis visiems kas nori prisidėti , nesvarbu kuo, kaip kad Sąjūdžio laikais.
Kol nebus pirminio minties ir atspirties taško, tol nebus nieko apart tuščio laiko gaišimo plepalams su visokiais anomimusais.
Yra aibė svarbių darbų kuriuos galėtume pradėti va dabar pat.
Šalia tokių protingų žmonių išdrįsiu pasakyti ir aš : lietuviai kaip buvo pagonys taip ir liko- jie tiki tik materija. Plačiausia prasme. Iš bet kokios idėjos jie vis tiek padarys ką nors materialaus ir tinkamo naudoti. Nes kitaip dvasinių dalykų nesugeba suvokti.
Autorius dar karta patvirtina akivaizdzia, bet musu tautisku kaimieciu, staiga virstanciu "europietiskais" vartotojais, dazniausiai instinktyviai neigiama fakta - Lietuva nesusikuria kaip valstybe, nes nesusikuria kaip politinis darinys. Etnografiskai adoruojama teritorija dar ne valstybe. O taip vyksta del to, kad nera pilieciu, tik tautieciai. Be politiniu paziuru ir gebejimo realiai veikti kartu.
Aisku, valstybe negalima laikyti ir pirkeju su pirkiniu vezimeliais eiles prie kasu.
Teisingai pavojus išnykti visada yra, bet kad neišnyktum reikia daugintis ir gyventi, kol kas Žemėje galioja tik toks dėsnis.
Koks jūs ,Skapenai, mielas idealistas. Šalia tokių žmonių kaip jūs lengva kvėpuoti.
Jums nieko nesako apie lietuvius kauniečių reikalavimas sekmadieniais Rotušės a nemokamo stovėjimo kitų miestiečių sąskaita? Nauda yra varomoji jėga.Žemdirbio mąstymas. Ir kokios dar idėjos...Nebent kaip derlių padidinti
Na va - iškart viskas paaiškėjo, kai sušokę "egzpertai" nustatė vienintelę visų problemų priežastį: "če tie lietuvei durnei patys kalti, nes ira šiokie-tokie-ir-anokie". Viskas, ramu - juk jeigu tie "lietuvei" tokie "nevykėlei", tai "nafig" jiems ta valstybė? :)
P.S. Tokioms "progresyvioms įžvalgoms" tikrai nesunku būtų rasti pritarimą tiek Maskvoje, tiek Varšuvoje, tiek ir Briuselyje. ;)
O tai kas kalti, jeigu ne patys? Ai,supratau,aplinkybės kaltos.
Skapenui./Skapenai, esat,matyt, kokio V.Kudirkos ar J.Basanavičiaus bendraamžis.Na,kam ta Lietuva reikalinga? Lietuvių juk nebėra.Štai šimtai tūkstančių lietuvakalbių,gyvenančių savo Naujoj Tėvynėj Anglijoj,baisiai sunerimo dėl anglų noro pasakyti ES "ate".Neduok Dieve,teks grįžt prakeikton Lietuvon. Už ką tokia bausmė???
Jei be sarkazmo,tai lietuviai nebeturi noro būti lietuviais.O tokiems Lietuva nereikalinga.
Taigi sakeu - dėl visko kalti tie "durnei lietuvei" - ir nekitajp! Ir kas tai per tauta tokia - gryni nevykėlei. Nė jie patys, nė jū valstibė neverti eksistuot. :)
Gerbiamas "Pikc", šįkart Jums nepritariu - pastarieji du Jūsų komentarai išties yra iš serijos "aplinka kalta, ne mes". Čia kažkieno pareikštas pasiūlymas nuodugniau aptarti klausimą, ar "čia ir dabar esančios politinės tautos intelektuali būklė" yra pakankamai įgali savarankiškos valstybės kūrimui, nėra proputiniškas ar proeurosojuzinis.
"Čia kažkieno pareikštas pasiūlymas nuodugniau aptarti klausimą, ar "čia ir dabar esančios politinės tautos intelektuali būklė" yra pakankamai įgali savarankiškos valstybės kūrimui, nėra proputiniškas ar proeurosojuzinis." - visiškai sutinku. Aš jokiu būdu neneigiu, kad problemų yra (kaip ir visose kitose tautose) - aš tiesiog šaipausi iš veikėjų, kurie su didžiuliu entuziazmu dėl visko kaltina VIEN tik lietuvių tautą, taip prisidėdami prie saviniekos kampanijos, o taip pat iš homjaunimo, kuriems pagrindinė visų bėdų priežastis - tautiškumas ir patriotizmas, kurį jie mielai pakeistų abstrakčiu "pilietiškumu" ("moi adres - ne dom i ne ulica").
O aplinkybių ignoruoti jokiu būdu nederėtų, nes jeigu atmesime sovietinio smegenų plovimo, dabartinės sajūzinės išvalstybinimo politikos ir liberast-neomarksistinės indoktrinacijos įtaką bei valdžios autoritarizmą ir susireikšminimą prieš Lietuvos piliečius ("tylėkit, runkelei - valdže žino gereu!"), tuo pačiu būnant nuolankiais sajūzo liokajais ("Briuselis liepė!") - tada išties belieka bukai aiškinti, kad čia vien tik "durnei-lietuvei" viskuo kalti - matyt, genai tokie. :)
Pienei ir debesiui:
Ne, aš joks ne idealistas. Mano norai yra visiškai savanaudiški- noriu, kad po savęs galėčiau palikti savo vaikams ne neaiškaus statuso terotoriją, o Tėvynę. Noriu, kad ant mano kapo svetimtaučiai atėjūnai neganytų ožkų. Noriu, kad mano anūkai kalbėtų lietuviškai, noriu...
Suprantat? Man nusišvilpt bütų ant prasigėrusių budulių, bet ...
Deja, gana daug dar priklauso nuo tos inertiškos ir tamsios masės judesių. Kai jau niekas nuo jų nebepriklausys,,tuomet,žinoma,tuomet bus kaput.
Bet kol yra teorinės galimybės, kol yra nors menkas šansas, neketinu pasiduoti.
Pilkajai masei neturiu sentimentų. Nelaikau vaikus į šulinį sumetusio degrado nei tautiečiu nei broliu, kaip melaikau tautiete ir sese burokinės Matrioškos.
Bet kol iš beformės " lietuvisų" tešlos dar įmanoma suformuoti kažką lietuviško, kol dar įmanoma tą masę performatuoti, įstatyti smegenis, tol neketinu stovėti po medžiu ir žiūrėti kaip ant Lietuvos ridenamas antkapio akmuo.
Man nusispjaut kol kas ant visų tautiečių griekų, ant jų savanaudiškumo. Spjoviau ant apmokestintos aikštės prie nažnyčios. Neketinu eikvoti laiko or energijos pkovai su padariniais. Reikia šalinti priežastis. Aš tiesiog sieksiu rasti bendraminčių su kuriais būtų galima visa tai pakeisti pozityvia linkme. Jeigu pavyks kraštą išgelbėti nuo prapulties, vėliau bus galima atsirokuoti kas kur kada svoločium buvo.
Kaip žmogus nesusipykęs su humoro jausmu, ironiją ar net sarkazmą priimu pozityviai. Pats prilaikau kandų liežuvį. Todėl nesileisdamas į primityvius atsikirtinėjimus pasakysiu be jokių špilkavimų- basanavičių ir kudirkų laikai dar tik grįžta. Kad ir kita forma bet iš esmės ta pačia valstybės atkūrimo/ kūrimo idėja. Liberstijos - tolerastijos ideologija patyrė visišką bankrotą. Europos tautos bunda iš hiopnozės. Šis momentas yra nepaprastai svarbus, nes labai svarbu nepražiopsoti virsmo momento. Svarbu neleisti atsirasti laikinai tuštumai kuri gali susidaryti po liberastojos žlugimo. O kadangi gyvename ne vakume, reiškia tuščią vietą nedelsiant užims kitos ideologijos. Kad nereiktų daryti nustebusių veidų jog "staiga netikėtai" panosėje išdygo mėšlo krūva, atėjo laikas, būtent jau dabar pradėti dirbti konkrečius darbus.
Taigi, "žūrim ką turim"- nuaidėjo Vilniaus Forumo fanfaros, kalbos iš sakytos, parašai sudėlioti... Ramu. Tyku ir šilta. Beveik idilė.
Na, nežinau, gal būt, kažkur kažkas vyksta. Gal.
Bet kas man iš to? Kas iš to eiliniam tūlui? Eilinis tūlas mąsto paprastai - susirinko būrelis mianininkū, pilosopų ir kitokių priplaukusių intiliūgentų, paplepėjo nesuprantama terminalogija visokių metapizikū ir... tuom viskas kaip visada ir pasibaigė.
Šūdas!, mąsto eilinis tūlas ir eina dairytis koks skvernelis ar čebato aulas nūnai blizga reitingų lentelių topuose. Nes tūlui rūpi pačiupinėti ne jam nesuprantamas paradigmas bei naratyvus, o kažką suprantamesnio ir labiau apčiuopiamo. Geriau skvernelis saujoje nei kognityviai, metafiziškai ar naratyviai apstriedęs briedis paradigma girioje. Gereiems vyrams geroj girioj gerą girą gera gert. Arba šnapsą. O asaociatyviomis metaforomis bei semantikos/semiotikos mana danguje sotus nebūsi. Utriruoju, bet taip yra. Galima to paisyti arba ne. Tai ne sarkazmas. Realybė. Žiauri bet negailestingai reali.
Taigi, vansi derėtų nepalikti to eilinio tūlo pliko kaip tilviko vidury lauko nes tūlą pasičiups už parankių ir nusives prie urnos tie kam rūpi gyventi geriau.
O tokių kohorta yra didelė ir visi jie alkani. Ne pavalgyti. Anie alkani ir ištroškę valdžios. Valdžios sic! ne tik bėdžiams budulams tūlams, bet ir mums.
Todėl norisi paklausti ponų prisiekusiųjų tarėjų - kuo mes būsime geresni, kuo iš esmės skirsimės nuo tų besmegenių avinų,kuriuos ponai gudrieji smagiai kerpa ir skerdžia šašlikams?
Kuo? Manau jog tik įmantresniu mekenimu. Budulių mekenimas yra tiesiog paprastesnis, tarsi odiozinės Aločkos Ščiukinos. Diplomuoti avinai moka mekenti pagal tarptautinį žodyną. Bliauna lotyniškai, angliškai, vokiškai et cet. Bet velniai griebtų, ponų dublionkėse sunku atskirti kieno kailis panaudotas rankovei o kieno skvernui. Ponų pietų lėkštėse visi tskant avienos kauleliai apgraužus atrodo vienodai, škia.
Avinėlių tylėjimas lieka avinišku net jiems bliaunant, vat kur paradoksas.
Tylėjimo nelieka tik spardantis.
Suprantama, veisliniai genetiškai grynieji avinai šiuo metu neįgalūs keistis. Bet inteligentija, šviesuomenė juk gali. Privalo keistis. Suvokimo jog kažkas negerai reikalui išjudinti nepakanka. Reikalingas veiksmas. Veiksmų daugiskaita. Nes nėra kito būdo. O traukinys tupinčių nelaukia. Istorija yra negailestinga, nes istorija nemoka žiūrėti iš arti. Todėl istorijai bet kuris mąsliai suraukęs rodeniškas mintintojas iš istorinės perspektyvos niekuo nesiskirs nuo eilinio prisedusio pašikti budulio. Nes jeigu prašiksim Lietuvą, tai nereikia purkštauti jog istorija misus tūlus ir habilituotus lietuvisus sumes į bendrą krūvą ir pavadins apsišikėliais. Nes istorijai yra "pofig" - ji tik rūšiuoja tai kas yra post factum. Be emocijų.
Grįžkim prie Vilniaus forumo. Atleiskite už vulgarų apibendrinimą -labai marga publika. Nemanau, kad iš to kažkas gero būtų. Vistik, aš pasisakyčiau už išgryninto branduolio subūrimą. Be pakeleivių ir infiltrantų-stukačėlių. Nereikėtų lipti ant Sąjudžio laikų grėblių. Nebegalime sau leisti tokios prabangos. Kitas labai svarbus ir beatidėliotinas žingsnis yra kompetencijų pasiskirstymas ir atskyrimas. Nerealu ir nepraktiška, netgi žalinga, kuomet labai išmintingi, bet prastai komunikuojantys asmenys imtųsi Idėjos transliavimo. Komunikavimui reikia rasti tam tinkamus ir publikai priimtinus žmones. Privalu išmesti iš galvų bet kokias ambicija ar norus eiti valdžion. Lietuvą pakeis asmenybės neturintys tikslų tapti valdžia.
Taip pat svarbu suvokti jog Lietuvos atkūrimo organizacija, kaip struktūra negali būti kuriama piramidės klasikinės principu, kur viršūnėje įsitaiso Vadas. Bet koks pavojingensės režimui opozicijos vadas nedelsiant taps taikiniu ir bus lengvai neutralizuotas tūkstančiu ir vienu būdu. Permainų Sąjūdžiui sukurti reikalingi kokybiškai nauji struktūros suvokimo/organizavimo principai. Jokie seno sukirpimo modeliai tam netinka.
Struktūra realiai bus efektyvi tik tuomet jeigu ji nors ir bus legali (jokio pogrindžio tikrai dar nereikia), bet negalima leisti jog struktūra taptų formali, t.y. partijos, ar judėjimo et cet. pavidalu.
Ir tokia struktūra yra įmanoma. Jeigu bus įdomu pasakysiu.
Na, o paraleliai reikia imtis informacinio lauko įsisavinimo, iniciatyvos atgavimo ir perėmimo darbų. Pradžiai reikėtų pagalvoti ir pradėti nuo to kas yra panosėje. toks portalas, koks šiuo metu yra "PP" laikmečio iššūkiams visiškai netinkamas. Nebent Pro Patrija nekelia nei šiam portalui nei sau kaip judėjimui jokių uždavinių apart šnekėjimo. Čia jau turėtų atsakyti Pro Patria nariai. Lauktume.
"Ir tokia struktūra yra įmanoma. Jeigu bus įdomu pasakysiu." - įdomu. :)
"Pradžiai reikėtų pagalvoti ir pradėti nuo to kas yra panosėje. toks portalas, koks šiuo metu yra "PP" laikmečio iššūkiams visiškai netinkamas." - o koks būtų tinkamas?
Sveiki gerb. Pikc.
Kaip sakiau - pirma norėtųsi išgirsti PP judėjimo narių aiškiai artikuliuotą šios organizacijos Tikslą bei kaip ketina jo siekti.
Jeigu PP tikslai lokalizuojasi vien diagnozių išrašinėjimais "daktariška" t.y. paprastiems duonos kramtytojams neįkandama rašysena, tuomet bergždžias reikalas toliau tęsti kalbas. tuome reikėtų diskutuoti su kitais. O jeigu PP turi kiek aukštesnių tikslų, tuomet turėtų išklausyti kritiką/patarimus ir imtis reikalingos pertvarkos.
Jeigu PP sieks Lietuvos akaip valstybės sukūrimo tikslo, tuomet nesunku pamatyti kokie turėtų būti tikslui pasiekti būtini instrumentai.
tikslo nepasieksime be masių palaikymo. Juk nepradėsime "železnym kulakom zagonem čelovečestvo ko ščastju" stiliumi.
Mases reikia prijaukinti, Idėją pavdaryti patrauklia ir priimtina, t.y. sava. akivaizdu jog su masėmis reikia komunikuoti publikum vulgaris kalba. Ne, ne supraskite paraidžiui. Paprastai suprantamai tikrai nereiškia vulgarumo. Vulgarumu laikyčiau kai kurių intelektualų pasidygėjimą kalbėti paprastai. Paprastai - nereiškia, nebūtinai prastai. Tai tiesiog suprantamai.
Nei man, nei Tamstai nereikalingi nei gerb. Sinicos nei gerb. Radžvilo ir jų kolegų PP įrodymai jog jie yra eruditai intelektualai. Žinome. Pakaks įrodinėti.
Dabar atėjo metas svarbius dalykus ištransliuoti kuo platesnei auditorijai ir dar kad auditorija suprastų. Dažnas turime kaimuose močiutes, senolius kurie yra nelabai raštingi, bet juk savo senukams jeigu nesam pižonai - juk esame kantrūs - paaiškinam arba tiesiog kalbame jiems taip kad suprastų pagal savo gebėjimų ribas.
Šiuo metu portalas yra gremėzdiškas, komentavimo reikalai sukonstruoti taip, kad atbaidytų visus ką tik įmanoma. Suprantu, jog norisi ir reikia kad portalas nevirstų delfišku paplavynu ar gebistų puotos vieta, bet... Kartais iš uolumo galima su pamuilėmis ir kūdikį šliukštelti lauk. Aš ilgai muisčiausi, kol prisiverčiau čia pradėti rašyti komentarus. paspaudus mygtuką "paskelbti" atsidaro tuzinas eilinį žmogelį šiurpinančių , nesuprantamų užpildymui laukelių. Ką daro tokiu atveju 99 iš šimto? Apsisuka ir išeina. Ar toks generalinis portalo tikslas? Beje, saugumiečių ardomoajai veiklai tokie gremėzdiški barjerai nei kiek netrukdo. "anonimusai" iš visokio plauko kontorų čia tiesiog klęsti. Visų pirma reikia rūpintis ne portalo, o skaitytojų kritikuojančių režimą duomenų saugumu. Kitas didelis trūkumas yra perkrautas portalo struktūros medis. "Paviršiuje" nauji straipsnai matomi tik keli, labai greitai tie straipsniai kurie dar galėtų būti gvildenami, atsiduria kažkur velnio užpečkyje, o kartu baigiasi ir visa diskusija. Po to savaitę kabo kažkokie niekam ar beveik niekam neįdomūs rašiniai ir kas iš to laimi? Portlas? skaitytojai, visuomenė?
Na ir visiškas nonsensas - portale nėra "diskusijos" rubrikos. suprantate mielas kolega - diskutuoti po straipsneliais ir diskutuoti po specialiai Redakcijos inicijuota tema ir dar su moderatoriumi yra žiauriai skirtingi kokybiškai dalykai. Aš tos iniciatyvos iš Redakcijos pasigendu. Galų gale, gal sakau Pro Patrija yra kiek platesnis sambūris nei redkolegija ir adminas? Bent turiu vilčių. Tuomet iš eruditų sudarytoje kompanijoje neturėtų būti sudėtinga sukurti judančią budinčių moderuotojų eilę. Nebent vėlgi - nebent, sambūriui niekas apart savęs pačių neįdomūs.
Supraskite, aš nei kaltinu, nei kritikuoju - tiesiog bandau apnuoginti tam tikrus mano manymu aspektus,matau tam tikrų problemų ir pasigendu adekvataus veiksmo problemas sprendžiant. Nes tiek laikas tiek aplinkybės nelaukia. aplinkybės reikalauja keisti ir keistis. Arba įvykių upė tiesiog praplauks pro šalį ir tiek.
Pakartosiu dar kartą savo matymo tašką - nereikia vulgarizuotis vardan populiarumo, bet kad derėtų tapti suprantamesniems, atviresniems platesniems visuomenės sluoksniams, tai faktas.
Cit.: "Europos tautos bunda iš hiopnozės."
Bunda iš vienos hipnozės, kad panirtų į kitą.
Prikibti prie žodžio didelio supratimo anei gabumų nereikia. Gabumų reikia pačiam kažką pasiūlyti. O kai nėra ko pasiūlyti- kas iš tamstos "supratingumo"? Šnipštas ir impotencija.
Skapenui./Gerbiamasis,manau, šis portaliukas sau kelia tik idėjų transliavimo tikslą. Pvz.,V.Sinica,girdėjau, nekelia sau uždavinio"eiti į politiką".Taigi,nesitikėkit,kad propatrijos itiligentai numes savo paišelius ir rankraščius su naratyvais šonan, pasiraitos rankoves ir eis art ar mėžt mėšlo,pridergto "savų" per ketvirtį amžiaus,kaip kokie būrai.
Imkim kad ir tautininkus: šneka gražiai,bet jungtis bendram tikslui su kitais nenori. Vaišvila su kažkokia B3 grupe renka parašus prieš kolonistų viešpatavimo įteisinimą, o tautininkai sako"durneliai jūs, nieko nepasieksit". Mokytojėliam nusibodo lakstyt sulopytom drapanėlėm ,bet basi policininkai,suvargę medikai ir knyggraužiai bibliotekininkai išdidžiai žiūri į sukilusius kolegas,stebi,kas bus,bet gink Dieve,nepalaikys,neprisijungs.Tpfu,atsiprašant, visas konperencijas,deklaracijas ir visus naratyvus, iš kurių tiek pat naudos,kaip iš ožio pieno.
Bičiuliui:
Labas. Dėkui už komentarą.
Matai Tamsta, aš dar neskubėčiau būti toks kategoriškas dėl PP. Kodėl? Todėl, kad apie PP "nėjimą į politiką" pateiškė Tėtė iš balkonėlio. O tokiu atveju tai tik seno manipuliatoriaus propaganda. Kiek suprantu, PP atsisako dalyvauti "rinkimų" cirke. Bet atsisakymas prisidėti prie režimo legitimavimo juk ir yra politika!
Jeigu PP aiškiai ištransliuotų savo nuostatą, (jeigu tokia yra), jog neketina veikti pagal Sistemos taisykles- tai būtų puiki, seniai laukta žinia visiems kurie irgi jau yra suvokę dalyvavimo potiomkino kaimų statybose utopijas.
Nes ką nors padaryti galima tik apeinant režimo Sistemą, sukuriant savas taisykles ir primetant tai režimui.
Tamstos pateiktą tautininkų pavyzdį nelaikyçiau deramu. Ir kas gi šiandien yra "tautininkai"?. Mano nuomone tai yra tik politiškai neįgali ir idėjiškai impotentiška, nulinę įtaką turinti grupelė šauksmininkų, manančių jog smetoniškos etiketės prisiklijavimas suteiks formai ir turinį. Ta marginali partijėlė įdomi nebent tuo, jog sugeba nuolat šauti sau į koją-tai burokinę Matriošką paremia, tai vaduku išsirenka buv. socdemą. Tfu. Kuo toliau, tuo labiau "taukininkai" virsta klounais. O tokių psiaudo partijėlių tarpusavio jungimasis yra nieko nevertas, nes- prie nulio pridėjus nulį taip ir lieka tas pats nulis.
Dėl visuomenės socia!inių grupių tarpusavio solidarumo stygiaus pritariu. Tai opi problema. Tačiau ją galima išspręsti. Kodėl lig šiol niekas neišsprendė?
Neturėjo idėjų, veikė banaliai todėl ir ne.
Ritmiški ilgai trunkantys, atkaklūs sienos daužymo kakta veiksmai yra tiesiog neadekvatumo apraiškos. Sveikos nuovokos žmogus anträ kartą ant grėblio nelipa.
gerbiamas Skapenai, jūs esate teoriškai teisus, bet kaip tai padaryti priktiškai? Pažvelkime kad ir į Knygų mugę- ten karaliauja putinaitės ir parulskiai. Jie lenda iš kiekvieno tv ekrano. O paprastas žmogelis, aišku, jų neskaito ir niekada neskaitys, bet įpratintas tikėti tais, kurie sėdi televizoriaus dėžėje.
Eiti į liaudį? Tai pasakykite, kuri savivaldybė duos jums nemokamai salę susitikti su žmonėmis? O propartija gi pinigų neturi.
O dauguma inteligentijos (reikėtų rašyti kabutėse) sulindę į visokius "europietiškus projektus', ir tikrai nekirs šakos, kuri juos maitina.
O gal pažįstate verslininkų, kurie paremtų jūsų kilnius tikslus? Nes aš tokių nežinau, visi valdžios malonėje.
Tai kaip- be lėšų, be žiniasklaidos, pasiekti tas minias?
// „Tamstos pateiktą tautininkų pavyzdį nelaikyçiau deramu. Ir kas gi šiandien yra "tautininkai"?. Mano nuomone tai yra tik politiškai neįgali ir idėjiškai impotentiška, nulinę įtaką turinti grupelė šauksmininkų, manančių jog smetoniškos etiketės prisiklijavimas suteiks formai ir turinį. Ta marginali partijėlė įdomi nebent tuo, jog sugeba nuolat šauti sau į koją-tai burokinę Matriošką paremia, tai vaduku išsirenka buv. socdemą. Tfu. Kuo toliau, tuo labiau "taukininkai" virsta klounais. O tokių psiaudo partijėlių tarpusavio jungimasis yra nieko nevertas, nes- prie nulio pridėjus nulį taip ir lieka tas pats nulis.“
Iš vienos apmaudu, kad tautinis judėjimas nėra vieningas. Iš kitos pusės LTS (tautininkai) iš man žinomų tautinių partijų daugiausia ir reiškiasi tiek Facebook'e, tiek gyvai savo įvairiais protestais. Ką nors geriau kol kas nematau.Aišku, visi nėra tobuli, bet daro ką gali pagal galimybes. Už tai juos (tautininkus) dar palaikau.
Iš istorijos kiek skaičiau ir težinau, kad 1902-1905 m. buvusi Lietuvių demokratų partija, jungusi įvairiausių pažiūrų tautiškai nusiteikusiusius žmones, suskilo į tris skirtingas dalis (partijas).
Paprastam žmogeliui:
Kiekvienas informacinėje erdvėje galime makaluotis ir imti išten kažką sau tiek kiek norime. Niekas nieko nelaiko cvekais prikalęs prie Parulskio ar putinačių / vanagaičių. Man nepatinka muiliūtės šou. Na tai aš ir nežiūrau tos propagandos. Savo teisę žinoti realizuoju sau priimtinais būdais. Nemanau jog pirminiame etape reikėtų fokusuotis tie kakadu tipo laidų vėpsotojų auditorija. Yra pakankamai plati labiau pažengusiû, reiklesnių žiūrovų/klausytojų ir skaitytojų auditorija. Su jais, pirmiausia, reikia ir dirbti. Plėsti kokybiškos informacijos pasiūlą, gerinti prieinamumą, ieškoti efektyvesnių komunikavimo formų, suprantamiau ištransliuoti turinį. Važinėjimas po kaimų kultūrnamius ir bandymas protinti vietiné fauną yra neperspektyvus. Per didelis mentalitetų skirtumas, pratraja tarp tikslų ir poteikių. Tamsi ir inertiška masė vienok gana neblogai padiduoda stipriam ir įtaigiam fonui. Tokį foną galima kurti kiek daugiau išprususio visuomenės sluoksnio terpėje.
Ir ne pinigų stygiuje yra bėda, bet idėjų kaip kurti veiksmą trūkume.
Pinigai visada suranda kelią pas tuos bkurie turi originalių idėjų bei neapsiriboja teoriniais plepalais.
Pirmiausia šviesesnioji visuomenės dalis turėtų pagaliau aiškiai suformuluoti ir išsikelti sau Tikslą kurio norėtų siekti. Po to susikurti Planą kaip tai įgyvendinti, apsibrėžti terminus, o tuomet nuosekliai dirbti.
Kol kas viskas verda vien diagnozių nustatinėjimo katile ir toliau kalbų kodėl taip pad mus blogai nejuda.
Vien kalbėjimas kodėl blogai ir kas kaltas yra bėgiojimas vietoje. Protingesnioji ir iniciatyvų laukianti visuomenės dalis jau yra petrsisotinusi tų nesdibaigiančių diagnozių. Kai išmintingi žmonės nepasiüloo ką daryti, kai intelektualai atsisako imtis atsakomybės vesti žmones, imtis veiksmo, laukiantieji tiesiog nusivilia ir nueina paskui visokius puteikius ar rolandus paul.
Privalome reikalauti intelektualų imtis veiksmo. Nes protas jiems yra duotas kaip Dievo dovana kurios išminčiai neturi teisės laikyti po pagalve.
sakote :"privalome reikalauti intelektualų imtis veiksmo". Kas- mes, tauta? Nagi, tai reikalaukime.Tik kad daugelis tų vad.intelektualų sėdi valdžios ir ES projektuose. Kiti sėdi tyliai, nes yra anų malonėje. Nepriklausomų yra mažuma, ir jie ką nors bando, bent jau rašo nedelfiuose.
Ar manote, kad pašakus Tėvynei,anos intelektualų dalies prabus sąžinė? Juk jie jos senai nebeturi.
O net atsiradus šaukliui, valatkų-miliūčių choras iš jų padarys maskvos agetus. Jau daro. O kadangi visuomenės išprusimas lygus nuliui, dauguma tuo patikės.
Aišku, galima šviestis individualiai, bet fonas yra pilkas. Nėra tautoje poreikio. Jo neugdo nei šeima, nei mokykla. Ugdo maximų klientus.
NIr netikiu, kad atsiradus geroms idėjoms, staiga verslas jas įvertins. Tai iliuzija Lietuvoje
Cit.: "Matai Tamsta, aš dar neskubėčiau būti toks kategoriškas dėl PP. Kodėl? Todėl, kad apie PP "nėjimą į politiką" pateiškė Tėtė iš balkonėlio. O tokiu atveju tai tik seno manipuliatoriaus propaganda. Kiek suprantu, PP atsisako dalyvauti "rinkimų" cirke. Bet atsisakymas prisidėti prie režimo legitimavimo juk ir yra politika!"
Kad Jus kur, gerb. Skapenai. :) Detaliau apibrėžkit, kas yra rinkimų cirkas. Tada bus galima padiskutuoti, ar tikrai rinkimai Lietuvoje yra cirkas, ar ne.
O V.Landsbergis šitoje vietoje visiškai teisus, nes politinės partijos yra būtinas politinio proceso elementas. Tarkim, nugalėsim tą sistemą (beje, kokią sistemą nugalėsim, ir ką tai reiškia "nugalėti sistemą"). O kas po to? Partijų nebus iš viso, ar kaip ten bus? :)
Cit.: "Eiti į liaudį? Tai pasakykite, kuri savivaldybė duos jums nemokamai salę susitikti su žmonėmis? O propartija gi pinigų neturi."
Pinigų neturėjimas - ne problema. :) Svarbu darbas, kad realizuojant idėjas. O "Pro Patria" yra banalūs tinginiai, nenorintys rimtai padirbėti. Va ir visa reikalo esmė.
Papr. žmogeliui:
Atsakymas į klausimą "Kas mes?", priklauso tik nuo mūsų pačių. Kuo save laikome, tuo ir esame. Jegu save laikome prašinėtojais, su mumis ir elgiasi kaip su išmaldos prašytojais.
Kodėl tiek daug pas mus prašinėtojų ir kodėl tiek mažai gebančių pateikalauti? Todėl, kad inertiška masė kai ir skystis, renkasi kelią be klūčių.
Nenoras imtis atsakomybės, menka savivertė ir iš kvailumo gimusi baimė- štai Jums visas bukietas kvietkų kuriančių lietuvišką kvapelį. Orumo stoka, orumo vertěs nesuvokimas. Orumas atstatomas dvigubo veikimo metodu- spardant slunkiui subinę ir čia pat suteikiant progą precedentui atgauti savigarbą. Sopantis pasturgalis ir galimybės duoti grąžos skriaudikui patirtys gydo.
Reikalavimas inteligentijai neturėtų būti sprastas primityviai. Ne laiškų/peticijų rašymas irne būriavimadis su plakatais po intelektualų langais yra tikras raginimas.
Raginimas yra poodinis moralinis niežulys, kuris atsiranda išsilavinusiam ir orumą turinčiam piliečiui, kai jis pastebi jog aplink vyksta tokie procesai, jog savigarba neleidžia tūnoti savo kiaute.
O jeigu imti bijoti, ką muiliūtės ar jukškiaulaiçiai pasakys, tai tuomet gal geriau aplamai negyventi. Reikia taip kalbėti, kad nebūtų galimybės prisiūti kolorado etiketę. Galų gale- o kas trukdo paleisti navyną jog gal muiliūtės ir kiti siaurukai patys yra ruskijai dirbantys agentai. Pavyzdys gal ir netinkamas, bet esmė yta tame, jog norint kažko pasiekti reikia nesibodėti veikti įžūliai.
Bet koks ryškesnis judesys iš visuomenės pusės režimo rūmuose kelia paniką. Chuntos būkštavimus ir nuogastavimus reikia paversti nesiliaujančia baime. Tegul jie gyvena baimėje dieną naktį. Bijantis daro klaidas. Mums reikia, kad režimas paspringtų davo klaidomis. Pats geriausias būdas ir priemonė kelti režimui baimę yra mūsų savarankiškumas.
Reikalauja kažkokių leidimų mitingams - eikime nepaisydami. Ignoruokime juos taip, kaip jie lig šiol mus ignoruoja. Ne dialogo su valdžia reikia, o valdžios izoliavimo.
Pradžiai reikia dirbti su potencialiai greičiausiai atsiliepsiančia į idėjas visuomenės dalimi, ieškoti netradicinių informacijos sklaidos būdų.
Ir ne nuo prašinėjimo pas verslininkus reikia pradėti ieškoti finansinės paramos.
Tiekverslas, tierk pavieniai piliečiai tiki ne idėjomis. Jie tiki arba netiki galimybėmis realizuoti tą idėją. Idėja ir idėjos autorius turi atrodyti įtikinamai.
Cit.: "Reikalauja kažkokių leidimų mitingams - eikime nepaisydami. Ignoruokime juos taip, kaip jie lig šiol mus ignoruoja. Ne dialogo su valdžia reikia, o valdžios izoliavimo.
Pradžiai reikia dirbti su potencialiai greičiausiai atsiliepsiančia į idėjas visuomenės dalimi, ieškoti netradicinių informacijos sklaidos būdų."
Čia jau daug arčiau tiesos, gerb. Skapenai, negu bet kada anksčiau. :) Bravo. Bet apie idėjų turinį klausimas vis tiek lieka. Nugalėti dabartinę sistemą - tai ne idėja. :)
Gerb. Augustinui:
Sveiki Tamsta. Džiugu, kad įsijungėte.
Gerai, mielai Tamstai atsakysiu, tik, pardon, dabar esu priverstas padaryti pertraukėlę. Vakarop parašysiu.
Cit.: "Orumas atstatomas dvigubo veikimo metodu- spardant slunkiui subinę ir čia pat suteikiant progą precedentui atgauti savigarbą. Sopantis pasturgalis ir galimybės duoti grąžos skriaudikui patirtys gydo."
Ir kaip tai tinka kritikos iš V.Landsbergio spyriui slunkiams iš "Pro Patria" sambūrio. :) Be reikalo, gerb. Skapenai, kritikavot tame V.Landsbergio straipsnelyje išsakytas idėjas. :)
Skapene,
suprantu, kad susitiksime Kovo 11-osios mitinge (šalia mūsų ,aišku, žygiuos mūsų vaikai, artimieji, nes tik savo pavyzdžiu galima uždegti ir kitus).Valdžia tokių eisenų labai nemėgsta. Šiurpinsim ją tad.
Nedelsiant suorganizuosime mitingą ginant iš Kultūros instituto atleistą, kaip galima numanyti, dėl politinių įsitikinimų, Daivos Tamošaitytės.
Ir dar- remsime streikuojančius mokytojus, gal atvykusiems iš provincijos, pasiūlysime pastogę. Dalyvausime mitinguose , paremdami valdžiukės alinamus žemdirbius.Artimiausiu laiku susitiksime prie seimo,ir demonstruodame prieš Kirkillo-Šiaulienės kišamą įstatymą dėl lenkiškų raidžių dokumentuose (prie seimo teks rinktis dažniau).
Ir tt, ir tt. Tad, iki susitikimų (tikiu, mūsų susirinks minia...tų, kurie jaučia sąžinės niežulį....
Būti, ar nebūti! Štai klausimas, kurį iškėlė gerbiamas autorius. Neįmanoma būti niekuo - be savasties. Lietuva gali būti tik su sava lietuviška savastimi. Tolerastija, tai savasties atsisakymas. Liberalizmas tai O be savasties - nebūtis.
Taigi, yra toks pasakymas: "Kaip besistengtum nesistengti, vis vien tai bus STENGIMASIS.., kad ir nesistengti. Ką bekalbėtų kas apie bendras visiems tinkamas vertybes, vis vien kiekvienas valgyti turės pats už save. Jei norėsi, kad už tave valgytų kitas, tu taip ir liksi alkanas, galiausiai - mirsi.
Galvoti, kaip spręsti Lietuvai savas problemas, būtina patiems lietuviams. Todėl reikalinga, kad kažkas imtųsi spręsti, kaip įmanoma organizuoti visuomeninį gyvenimą. Tas negali būti vieša. Tą gali žinoti tik pasišventę ir - būtinai - pašvęstieji. Optimaliausias atvejis būtų, jei tokios misijos galėtų imtis autorius - pirmasis subrandinęs tokį TIKSLĄ:L LIETUVA privalo BŪTI! Viskas be jokių kompromisų turi būti tam TIKSLUI pajungiama, kas tik jungtis gali. Ir, kad nesigautų apskrita išdavystė, reikalinga nuolat palaikoma susijungusių to TIKSLO pagrindu vidinė diskusija. Jei kas mano, kad absoliučiai viską galima daryti viešai, net nesiartinkite.
Ir tik paviršutiniškai žvelgiant, gali atrodyti, kad tokia sąlyga prieštarauja demokratiniam principui. Praktiškai, tokios sąlygos dėka yra visa kas, kas tik egzistuoja.
Skapenai, neblogai pradėjote, bet gal pervargimas užėjo - pradėjote į Vasiukus orientuotis. - Ne su tokiom emocijom reikalus tvarkyti. Jei supratote, ryt-poryt galėsite tęsti be perlenkimų...
Ir man nėra baisesnių žodžių už "tolerancija,integracija". Smirdi jie man iš tolo. Yra tokios lietuviškos vertybės kaip Dora, Garbės Žodis, Pakantumas artimąjam savo.Tai mūsų sąvastis.
Turim kiekvienas daryt,ką galim, o ne laukt kaip rašot -"reikalinga, kad kažkas imtųsi spręsti".Todėl palaikykim viens kitą,drąsinkim, kaupkim jėgas.
Anonimasui 01:13
Tai ne priekabiavimas prie žodžio, o fakto konstatavimas.
gerb. Augustinui:
Galime pratęsti? OK, tik gal susitarkime dėl vieno nedidelio dalyko- Tamsta neagituokite manęs už Landsbergį, o aš stengsiuosi nesišaipyti iš Tamstos lojalumo tam asmeniui, gerai? : )
Tvarkoj, važiuojam toliau.
Mielas Augustinai, Tamstai bus gana keblu įrodyti, jog aš neturiu idėjų. Manau, jog labai paskubėjote replikuodamas.
Taigi, pradėkime nuo esmės: Esu įsitikinęs jog norint perlaužti nomenklatūr-tolerastiniam režimui nugurkaulį bei susigražinti valstybę sau, visuomenė turėtų pradėti ruošti tai kas vėliau taptų Naujos, piliečių Lietuvos pamatu.
Jeigu norite, galite vadinti tai nauja Konstitucija, bet perspėsiu, jog nemėgstu to žodžio. Matot, žmonės turi suvokti, nuoširdžiai suprasti tai kas yra svarbu. Žodis "konstitucija" eiliniam žmogui yra tuščia savoka ir reiškia tik tiek kiek suvirškina per televizorių pamatytos demagogiškos propagandos. Paprastam piliečiui tas nelietuviškas žodis yra vien oro virpinimas plius mechaniškai išmokto apibrėžimo paviršutiniškas žinojimas.
"Piliečių visuomenės tarpusavio SUTARTIS dėl Lietuvos Valstybės kūrybos bendro darbo"- gal kiek gremėzdiška bet bent aišku kas ir apie ką. Beje, prie tokio apibrėžimo galima skliausteliuose įrašyti ir tą "konstitucijos" terminą. Vartojimo paprastumui kasdieninėse situacijose.
Tokio "Sutarties" dokumento ruošimas turėtų daug naudos visuomenei ir politikos brandumui auginti. Šį darbą galime pradėti bet kada ir niekas negali uždrausti tai daryti.
Dabar priėjome prie Tamstos kažkada anksčiau iškelto klausimo dėl rinkimų reikšmės.
Manau, jog rinkimai taps kažko verti tik kitoje, jau Naujoje piliečių Lietuvoje. Piliečių ir Tautos gerovei veikiančioje santvarkoje rinkimai taptų vienu iš normalių instrumentų. Tačiau tikrai ne lemiamu, ne pagrindiniu. Naujosios Valstybės saranga turėtų ženkliai skirti nuo dabartinės, nes toji santvarka veiktų praktiškai priešingų vektorių judėjimo principais.
Iniciatyvos prirmiausiai eitų iš apačių per keletą lygmenių kol galiausiai virstų visuomenei priimtinu ir po to privalomu Įstatymu.
Piliečių Lietuvoje esminiai valstybės rūmo blokai būtų vietos bendruomenės.
Jos turėtų didžiausias teises. tik visos savivaldybės bendruomenių bendra pozicija galėtų būti vykdoma kaipo politika savivaldybėse. Atitinkamai atstovavimas seime. Kuo aukščiau, tuo labiau tarnai. bendruomenių iškelti atstovavimui piliečiai būtų tiesiogiai atskaitingi bendruomenėms. "Pagedusį" bendruomenei duotų įsipareigojimų nesilaikantį atstovą, piliečiai galėtų atšaukti, nes tapdami piliečių tarnais, atstovai prisiektų. Priesaikos sulaužymas būtų laikomas rimtu pasitikėjimo praradimu ir užkirstų tokio asmens karjerą visam laikui. Bendruomenių ir savivaldybių sajungos iškelti atstovai negalėtų savavališkai jungtis į politinius darinius , pvz. koalicijas jeigu iš anksto nebūtų tam nebūtų įgalioti. Bet koks priesaikos savo bendruomenei laužymas politiko mandatą naikintų automatiškai. Tokiu atveju partijos, kaip machinacijų ir korupcijos lizdai taptų praktiškai bevertėmis. Vertingiausias dalykas būtų ne mokėjimas žadėti ir laimėti vietą administravimo struktūrose, o realus piliečių Pasitikėjimas.
Svarbiausi valstybei ir Tautai klausimai būtų sprendžiami Referendumais. Referendumai galėtų vykti ir savivaldybių reikalams spręsti ir seniūnijų.
Svarbūs keli dalykai: piliečių tarpusavio Sutartis Lietuvai kurti turi būti kuriama ir veikti esant Dievo Įstatymo viršenybei. Tik iš Dievo nustatytos tvarkos išplaukiantys įstatymai gali būti kažko verti. Teokratijos modelis jokiu būdu nereiškia kunigų ir vyskupų valdžios ar privalomo religingumo. Tiesiog, dauguma piliečių kaip krikščionys, sudarydami nekvestionuojamą daugumą, atsižvelgiant į istorinį tęstinumą turi teisę nustatyti atskaitos tašką ir universalų matą viskam. Valstybė neprimetinėtų niekam kokią religiją išpažinti ar neišpažinti jokios, tačiau įstatymu gintų krikščionišką civilizacinį pamatą. Raginti niekinti Dievą ar tyčiotis iš krikščionybės vertybių tokioje valstybėje būtų draudžiama. Svetimšaliai apsigyvendami Lietuvoje turėtų susitaikyti su tuo jog negalės reikalauti sau išimčių, ar juo labiau reikšti pretenzijų pvz. dėl Kalėdų eglutės. Nepatinka atmosfera -bilietas, lagaminas , stotis.
Teisėjai, prokurorai ir policijos vadovai būtų renkami. tačiau privalėtų turėti juridinį išsilavinimą. Konstitucinių "dvasių aiškintojų" teismo neliktų. Teismai veiktų dalyvaujant Prisiekusiųjų institucijai. Visuomenės atstovams nepritarus nuosprendžiai negaliotų.
Pagal naują Sutartį būtų draudžiama dubliuoti piliečių Atstovo ir vykdomosios valdžios funkcijas, t.y. Seimo narys negalėtų būti ministru ar pan.
Po valst. santvarkos reformos būtų įšaldytos visų buvusių valdžioje, teisėtvarkoje ar pan. bankų sąskaitos ir įvykdytas patikrinimas ar tie asmenys nepadarę Lietuvai ir piliečiams žalos eidami pareigas. Nustačius žalas jos būtų atlyginamos nacionalizuojant areštuotą turtą. Nusikaltę Lietuvai asmenys prarastų teisę kada nors ateityje užimti bet kokias pareigas valstyb. tarnyboje įskaitant net valytojo darbą.
Įsigaliojus Sutarčiai tektų iš naujo nustatyti Lietuvos ir ES santykius, t.y atskaitos tašku taptų tik 2004 . pozicija be jokių įsipareigojimų pagal neteisėtai prsiimtus Lisabonos įsipareigojimus. Jungtis į ES federaciją provincijos teisėmis Sutartis draustų. Įsipareigojimai NATO išliktų kaip neišvengiama krašto saugumo būtinybė. Sutartis kategoriškai draustų bet kokius bandymus suartėti, kurti ar dalyvauti postsovietinėsese sąjungose su Rusija ir kitais jos satelitais. Privačių kampanijų verslai su ruskija būtų apmokestinami papildomai kaip rizikos ekonomikai bei nac. saugumui faktorius.
Kaip minėjau, piliečių Sutarties dėl Lietuvos Valstybės kūrybos nauda būtų pozityvaus ir realaus konsoliduojančio tikslo atsiradimas. Būtent aiškių tikslų, nacijos orientyrų stygius šiuo metu demoralizuoja visuomenę.
Paraleliai būtų kuriamos sąlygos Sutarties priėmimui visuotinio Referendumo keliu. Jokiu būdu negalima balsuoti už neparuoštą, nekokybišką sutartį ir negalima to daryti nesukūrus tinkamų, t.y. neabejotinai pergalingų sąlygų Referendumui. Tam reikia pradėti daryti spaudimą dabartiniam režimui ir žingsnis po žingsnio atsiimti iš chuntos uzurpuotas piliečių teises.
Jokie rinkimai į dabartinius simus, jokios partijos tinkamų sąlygų nepadės sukurti. Dabartiniai "rinkimai" tai iliuzijos ir makaronai. Blefas, fikcija, miražas. Politikų, partijų susitarimai vyksta nedalyvaujant piliečiams, uždarose grupuotėse, koalicijos sudarinėjamos vien valdžios paėmimo bet kuria kaina pagrindu. Tai yra tiesiog prekyba, įtakų verslas. Režimas turi tūkstančius mechanizmų neprileisti sąžiningų piliečių prie valdžios svertų, režimas turi tūkstančius priemonių sutrypti netyčia patekusius. Ko ne sutrypia, tuos izoliuoja, nuperka arba kitaip suėda. O patys nepaklusniausi miršta nuo visiškai atsitiktinų infarktų arba krenta pro langus.
Na štai, o kitas , ko gero dar svarbesnis reikalas yra visuomenės mokymas protestuoti. Atėjo metas išmokti pilietinio nepaklusnumo bei taikaus pasipriešinimo abėcėlę. Kadangi turime gana nestandartiškas sąlygas, todėl teks labai kūrybiškai padirbėti, kol pasiseks visuomenę išjudinti iš apatijos. Išjudinimui reikia dviejų dalykų - sugebėjimų esamos padėties kliuvinius(pvz. apatiškumą) paversti kovos su režimu priemonėmis; ir sukurti pirmus pergalių precedentus. Pergalės suteikia pasitikėjimo ir įkvepia.
Visi ligšioliniai bandymai tartis su valdžia, prašinėti - turi būti atmesti kaip klaidingi ir žalingi visuomenei, pavojingi nacijos išlikimui.
Su valdžia reikia kalbėti liepiamąja nuosaka. O primiems žingsniams pakaks minimumo - t.y. ignoravimas, nebendravimas, nesiskaitymas, nepripažinimas - t.y nekolaboravimas. Masinis rinkimų boikotas būtų galimybė nuplėšti valdžiai nuo snukių veidmainišką demokratų kaukę. Žlugusių "rinkimų" valdžia negalėtų sušluoti po kilimu, tai taptų skandalu tarptautiniu lygmeniu. Fasono praradimas režimui lygus pajamų iš ES sumažėjimui. Todėl per šį achilo kulną ir reikėtų spausti chuntą. Jie negali šiaip sau pradėti šaudyti piliečių, negalės net sau leisti politkalinių.
Šis režimas tik kuria apie save visagalystės mitą (kgb metodas) o iš tikrųjų, režimas šis kabo ant snarglių. Geriausiu atveju tai golemas molio kojomis.
Juos galime nušalinti. Juk mes nei karto to net nepabandėme.
Skapenai, ar negaus tik komentatoriai parpalio nuo jūsų konstruktyvių pasiūlymų?Pašnekėt ir papolitikuot savo virtuvėse visi ereliai,o kai reik eit prie konkretybės,drąsa išgaruoja, keliai sulinksta... :)
Skapenai,sakiau, kad paciam pailseti butina, o tai dabar issakysi viska i tustuma ir busi "sventas" lyg ispazinti atlikes. Pats pagalvok, kai mases pasigaus neisdiskutuota ideja(?), ju jau nesustabdysi. Tada vel kiekvienas fiureris lips ant backos ir vien tik savo "teisybe" trimituos. - gausis tas pats bardakas kaip ir is sajudzio.
Sakai, neklausykim valddzios, ignoruokim... O ka darysi, kai paimsi valdzia, o mases nieko kito nebus pajegios suprasti, zinos tik tai, kad galima(!) neklausyti, ignoruoti...
ale'sui:
Pirma- neketinu eiti į jokią valdžią. Niekada netrurējau ir nežadu sau kelti tokių tikslų. Savo misija laikau inicijuoti visuomenėje sveikas diskusijas, mokyti žmones galvoti savo galva ir galvoti kritiškai, nedievinti jokios valdžios net ir tos kuri kažkada bus jau sava, siūlyti nestandartines problemų sprendimų idėjas. Viskas. Vykstant realiems veiksmams prisidėčiau kuo sugebu. Viskas. Aš ne vadybininkas ir ne organizatorius, o taip pat ne lydeka kuri už slunkius pildytų tinginių norus. Esu dagys po subine ištižėliams ir rakštis subinėj demagogams. Kalbu atstovaudamas sau ir neplanuoju niekam daryti išlygų. Šiuo metu visuomenės derunkelizacija yra vienas iš prioritetinių uždaviniû ir tą darbą tiesiog darau nes manau esant prasminga. Aš neturiu jokių ambicijų tapti kiečiausiu komentuotoju, man nerūpi kas ką apie mane galvoja. Aš nesiekiu kurti baigtinių tiesų, projektų- mano reikalas yra užvesti ant kellio, pakišti idėjų, parodyti klaidas ir pasiūlyti kiek originalesnius sprendimo variantus. Ar tai daug ar mażai yra vien mano reikalas, nesu niekam atskaitingas. Ar gerai Tamstai išaiškinau?
O dėl kitko... Ar aš siūliau pradėti vykdyti, realizuoti iki galo neparuoštas idėjas? Neteikia mano tekstuose ieškoti to ko nesakiau. Jūsų intetpretacijos yra tik Jūsų. Aš neturiu tiek laiko ir pajěgų, kad ekspromtu parašyčiau tobulus veikalus. Norite- tobulinkite. Matysiu, jog pataikote, pad3siu, kalbėsit nesąmones- peiksiu. Nieko asmeniško.:)
Paskaiciau kelis siulymus. Nepyk, Skapenai, bet nuosirdumo ir noro maza. Dar proto gerai butu. Bent kruopeles... Deja, net tos nera. Kiemo suoliuko domino zaidejo svaiciojimai...
Demagogija. Tik demagogija. Pats nieko nepateikei ir niekad nepateiksi.
Kitaip rašyti tu ir negali. Tokia užduotis.
Jūsų saugumietiškoje kontoroje vien tik asilai dirba?
Nesunku atspėti ką parašysi sekančiame "komentare". Nyku.
to: Anonymusui 23:48
2016-02-29 00:02
a. Skapenai, tu pyksti. Reiškia supranti, kad esi neteisus...
b. Jei taip rašo kitas, tai reiškia, kad yra sąmoningas sąmokslas. Tai jau grupinis...
Rašyti komentarą