Vytautas Raškauskas. Nepalaužtoji karta. Partizanų ryšininkės istorija (I dalis)

Pas mus įprasta mintis, jog nėra ko pernelyg gerai atsiliepti apie žmogų ar jo nuveiktus darbus, nes šis gyvendamas padarė tai, ką ir tur...

Pas mus įprasta mintis, jog nėra ko pernelyg gerai atsiliepti apie žmogų ar jo nuveiktus darbus, nes šis gyvendamas padarė tai, ką ir turėjo padaryti. Kiti, priešingai, sako, kad didžiadvasiu tampama priimant Dievo duotą ir žmogaus savaip prisijaukintą tikrovę, tačiau ne gimstama.

Nei taip, nei kitaip viskas rodosi nedideliame, ramiame butuke Antakalnio rajone klausantis partizanų ryšininkės, politinės kalinės, kuri savo Tėvynę nuo pat mažumės giliai širdin įsidėjo ir niekas tos širdies apiplėšti nebeįstengė: nei namų netektis, nei artimųjų kančios nei spiginančiai šaltos ir klaikios naktys betoninėje kalėjimo kameroje, už sienos kamuojantis likimo draugams-partizanams.

Apolonija Liekytė Navickienė, slapyvardžiu Lu-lu (vėliau – Šaka) nesvarsto, ką savo gyvenime nuveikė, jai visai nereikia garsiai mąstyti, ar veikė tai, ką ir turėjo veikti. Jai kalbant apie save taip pat neišgirsi žodžių „kilnus“, „didžiadvasis“ ar „didvyris“. Kai pagalvoji, ir nereikia viso to sakyti, nes užvis geriau tai liudija daugybė šiems laikams sunkiai įsivaizduojamo ryžto ir nesuprantamos drąsos pareikalavusių akimirkų. Dar anoje, tarpukario Lietuvoje, užgimusi kovotojos širdis ir šiandien pulsuoja tikra, laisva jaunatve, kurią ne taip dažnai nūdien pajausi net jauname žmoguje.

Partizanų ryšininkės Lu-lu, Šakos pasakojimą pradėkime vieno iš daugelio kalėjimų, kuriuose jai teko pabuvoti, tardymo izoliatoriuje, kur ilgai nesimatę akistaton suvedami ji ir brolis Vladas – taip pat partizanų ryšininkas:

„Įeinu visa numušta, per tardymus ištampytais plaukais, į kamerą, o ten pasodintas mano brolelis. Matau jo pajuodusias rankas, mat neseniai jį surišę kankino elektros kėdėje. Brolis mane pamatęs pradeda graudžiai dejuoti ir giliai alsuodamas tardytojams išrėkia: „Ką jūs mano sesei padarėt, budeliai? Jūs išnaikinot Bažnyčias, sugriovėt mūsų kultūrą, uždarinėjat į kalėjimus nekaltus žmones, mylinčius savo Tėvynę. Jūs pado mūsų neverti! Ir būkit prakeikti jūs! Niekur manęs nevežkit, čia pat sušaudykit, noriu savo žemėje numirti!“ Dieve, kaip tasai mano šventas brolelis tuomet kalbėjo. Kad būtų kas nors tą jo kalbą tada įrašęs... Tai buvo viena baisiausių, gailiausių mano gyvenimo akimirkų.

Iki akistatos

O prasidėjo viskas dar laisvoj Lietuvoj, mūsų smagiam, gražiam krašte, mūsų puikiajame kaime. Tėvai buvo mylintys savo žemę, tikintys. Visi žmonės kaime tokie buvo. Nei trobų rakinom, nei vagių bijojom.

Tai buvo Lietuvos laikai, ir kiekvieną rytą visi kartu melsdavomės. O užbaigdavom pamokas sakydami: „Ačiū Tau, visagalis Dieve, už mokslą ir visas suteiktąsias gėrybes, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.“ Šeštadieniams turėjome atskirą maldą: „O, Marija, iš Aušros Vartų per amžius globoji mūsų kraštą. Padėk mums nugalėti visas kliūtis ir grįžti į savo sostinę Vilnių, kur vėl linksmomis širdimis galėtume garbinti Tave ir Tavo Dieviškąjį Sūnų. Amen.“

Vėliau, jau užėjus rusams, niekur ta mumyse išauginta dvasia nedingo. Partizanai buvo mūsų namai. Užeidavo, valgydavo, nakvodavo. Kaip netapsi ryšininke, kaip netapsi? Tie, su kuriais augau, mano klasės draugai, beveik visas kaimo jaunimas išėjo partizanauti arba ryšininkauti.

Pamenu, vis kalbindavo mane klasėje stoti į komjaunimą, o aš vis atsikalbinėdavau, sakydama, kad dar neperskaičiau visų Lenino raštų. Mūsų gimnazijos mokytojai ir direktorius – kone visi priklausė organizacijai „Atžalynas“. Mokyklos palėpėje pats direktorius, o ir mokytojai, spausdindavo laikraštėlius („Lietuvos Atžalynas“ ir „Jaunoji Lietuva“), atsišaukimus, o aš, mano brolis Vladas ir kiti moksleiviai visa tai platindavome. Ta palėpė buvo trečiame mokyklos aukšte, o klasės – antrame, todėl kartą palėpėn slapčia užsirūkyti nuėjęs uolus komjaunuolis išgirdo kažką barškant ir užvedė ten čekistus. Direktorių rado prie rašomosios mašinėlės ir tuoj pat areštavo. Kurį laiką jį kalino Jurbarko kalėjime, įrengtame buvusiame klebonijos tvarto pastate. Kad jau buvo ten tvartas, direktorius pajėgė išsikasti pro pamatus ir pabėgti. Išėjo į partizanus. Vėliau gavome iš jo žinią, kad abu su broliu esame išduoti ir turime slėptis. O išdavė mus mano bendraklasė sužinojusi, kad per kitus moksleivius renku tušą ir kitus spaudai reikalingas reikmenis. Vėliau už nuopelnus ji gavo darbą saugumo struktūrose.

Pradėjome su Vladu slapstytis. Bet aš, būdavo, apsirengiu senute ir vis tiek visur važiuoju, visur einu. Kartą persirengusi nuvažiavau į atlaidus Eržvilko miestelyje. Buvo jame aršių komunistų, bet partizanų irgi daugybė, kadangi tęsiasi aplink dideli miškų masyvai, susisiekiantys net su Latvija. Tądien miestelio aikštėn komunistai buvo atvežę ir prie pat Bažnyčios suguldę 16 žuvusių visai jaunų mano krašto vyrų. Tie vyrai guli išterioti, o tarp jų matau toks Nausėda – puikus vyrukas, neseniai dar aštuntą tarybinę klasę lankė (dabar tai būtų vienuolikta klasė). Jis tada ten gulėjo, dar atpažįstamas, nors, įsivaizduokit, prieš tai jam ant kaklo užkabino virvę ir su mašina tampė kūną po visą miestelį. Pamatę, kad jis ten guli, naktį jo kūną pavogėm ir perdavėm kitiems palaidoti. O likę vyrų kūnai, kaip beveik visada nutikdavo, atsidūrė prie Balandinės miškų girininkijos esančiame sename, labai giliame šulinyje.  Nepriklausomybę atgavus, atkasė tą šulinį. Labai labai daug jame buvo brolių partizanų.

Tas pats Nausėda, kurio kūną tą naktį nusprendėme iš priešų slapčia atsiimti, 1948-ųjų metų vasario 16-ąją su mano broliu dar iškabino miestelyje tris mano siūtas Lietuvos trispalves: prie kapinių, prie stribyno ir vieną ant vietinio piliakalnio. Pirmoji prie kapinių buvo paminuota ir kaip tik matėsi pro tuometinės mūsų gyvenamosios vietos langus. Ją nukabinti bandė toks aršus stribas, gyvenęs name greta. Žuvo akimirksniu. Po to vėliava ant piliakalnio plevėsavo tris dienas – taip bijojo ją nukabinti. Ir šitai mes matėm pro savo langą. Žiūrėjom su broliu ir verkėm. Nežinote, kokia tada buvo mūsų dvasia.

Bebūnant atlaiduose Eržvilke, visai netoliese gulint tiems puikiems Lietuvos sūnums, prislenka prie manęs, įlindusios į senutės apdarus, draugė ir perspėja: „Komunistas Ignatavičius žino, kad tu čia ir tavęs ieško!“ Kaip tada išsigandau! Išbėgau tekina iš Bažnyčios, ėjau slaptomis trobų pakraščiais ir pakrūmėmis, kol priėjau prie to piliakalnio, tada bridau per Eržvilko upelį vis atsisukinėdama atgalios, ar tik nesiveja kas, o jau ten mane pasitiko draugas ir, lengviau atsikvėpę, nuvažiavome sau.

Vėliau ilgokai slapstėmės pas žmogų, kuris apsimetinėjo kvailiu. Būdavo eina pro šalį karių garnizonas ir juokiasi, kvatoja tarpusavy, kad čia tas durnius gyvena. Visi taip manė, todėl mums ten buvo gana saugu. Vieną dieną garnizonas nepraėjo, o užsuko į kiemą. Stovi tas seneliukas ant kiemo ir šaukia visa gerkle: „Banditai užpuolė, banditai!“ Mes tuojau pasislėpėm po lovom. Atėjo į vidų rusai, vienas aukšto rango net įlipo į mažąjį rūsį maisto produktams, į kurį įėjimas buvo atkėlus namo grindyse dangtį, o tas vikrus senukas pribėgo ir dangtį užtrenkė rėkdamas: „Gelbėkit, banditą sugavau!“ Nors ir įsibaiminusios, plyšom juokais po tomis lovom. Išlaisvintas karininkas tik numojo ranka į tą durnelį ir išėjo jie nieko nepešę. O velniškai gudrus tas durnelis iš tiesų buvo. Kai tik pamatydavo karius – rėkdavo nesavu balsu, kad banditai puola, ir sudarė kariams taip įspūdį, kad joks pabėgėlis negalėtų pas jį slėptis, nes vos tik bandytų – tasai rėktų.

Kai mus vieną dieną apsupo ir suėmė (buvo 1950-ųjų metų kovo 8-oji), tėvus jau buvo ištrėmę (1949 m. kovo mėn.), o mes buvome ką tik pabėgę iš ligoninės, nes sunkiai plaučių uždegimu susirgusį ir ten besigydžiusį brolį užtiko viena kraštietė komunistė. Labai stipriai karščiuojantį mano brolį rusai sugriebė ir sviedė surištą veidu į sunkvežimį. Nakvojom ant šaltų betoninių grindų, mus spardė, kas tik užsigeisdavo, o kitą dieną jau nuvežė į Jurbarko kalėjimą. Paguldė ant medinių narų, be jokių užklotų. Ir mane, ir sergantį brolį. Buvo kovo mėnuo. Aš buvau viso labo su suknute, su savimi teturėjau paltuką. O jau šalta, o šalta buvo naktimis! Ir nešvara klaiki. Ir tardymai… Dieną tardytojai miega, o naktį kaip pasiutę laksto koridoriais. Visai neduodavo miegoti. Tik spėdavau po paltuku šiek tiek apsišilti, pradėdavau snausti ir jau kelia. Nusiveda į tardymo kambarį ir ten iki paryčių. Iš pradžių tardo, muša, viską rašosi. Paskui jau visas sumuštas turi sėdėt ir nemiegot. Į kamerą atveda prieš pat rytą, kada jau reikia keltis. Ir taip naktis iš nakties. Taip elgdavosi su manimi, su jauna mergaite, bet nebuvau nieko pasakius – vis apsimetu, kad nieko nežinau. O kaip su partizanais... Susieidavo tardytojai po septynis, aštuonis, daužydavo iš visų jėgų taburetėm... O, Viešpatie, kokie trenksmai, kokie šauksmai, dejonės. Visa tai per plonas kameros sienas ir mane pasiekdavo.

Po akistatos

Suvesta su broliu akistaton jau šį tą apie jo pastaruosius mėnesius žinojau. Jį labai kankino, bet nieko jisai neprisipažino. Tikrai žinau, kad broliui, veždami jį per miškus, suorganizavo apsimestinę pasalą, kai dalis karių sunkvežimyje vežė, o kita dalis laukė miške persirengę partizanais ir neva tą sunkvežimį užpuolę brolį išvadavo. Jis tokį provokacijos metodą jau buvo girdėjęs, todėl nieko nekalbėjo, neišsidavė. Po kiek laiko apsimetėlių būrys buvo neva kontratakuotas rusų ir vėl brolį grąžino į kalėjimą. Vis matydavau jį, vedamą koridoriumi tardyti, nes vienas iš kalėjimo sargybinių kiekvienąsyk broliui einant pro šalį praverdavo mano kameros durų langelį. Tas pats sargybinis, būdavo, pavasarį įmeta į kamerą alyvos šakelę kameros tualeto smarvei užgožti ir širdžiai pradžiuginti. Spėju, kad jis kalėjime dirbo partizanams.

Po kiek laiko, vieną rytą kalėjime kilo didelis sąmyšis. Laksto koridoriumi žmonės, šaukia, kad reikia daktaro. Girdžiu atveriant brolio kameros duris. Per tiek laiko pradedi žmogus girdėti ir suprasti, kurias duris atidarinėja, kur link eina. Suprantu, kad tai brolio būklė labai prasta. Matau ant grindų atsigulusi pro savo kameros durų apačioje esantį plyšį, kaip keturi vyrai išvelka mano brolį. Jį suvynioja į brezentą ir išneša. Buvau įsitikinusi, kad jis mirė. Nuo to sykio pradėjau vis rėkti, kad pasakytų, kur brolį pakasė. Po daugybės dienų mušimų ir puodelio vandens su lėkšte sriubos, duodamų visai parai, pradėjo jie dėl manęs nerimauti, kad einu iš proto. O dar tie nuolatiniai gąsdinimai... Štai kartą atvilko netoli mano kameros, kaip vėliau paaiškėjo, duris, kurias reikėjo apkaustyti metalu. Ir kaustė čia pat patys baisiausiai rėkdami. Man, nuolat girdėdavusiai kankinamų partizanų šauksmus, tąsyk atrodė, kad kala žmogų prie kryžiaus. Kaip baisu buvo tai girdėti ir manyti, kad kažkam šitaip skauda.

Visgi netrukau iš pro šalį ėjusio kalinio nugirsti, kad mano brolį, kaip paliegėlį, išvežė į Kauno kalinių ligoninę. Netrukus ir mane išvežė į kalėjimą Kaune. Ten atnaujino tardymus. Susirenka septyniese vyrai jau aplink mane ir rėkia: „Nusirenk!“ Aš nesirengiu, todėl pradeda tampyti už plaukų, sukinėti rankas arba pasodina ir kerta iš visų jėgų į paširdžius ar į sprandą. Kartais suimdavo už plaukų ir pakeldavo visą mane į orą.

Vorkutos lageryje
Paskui perkėlė vėl į kitą kalėjimą, jau didesnį. Labai gerai atsimenu dieną, kai mane ten pervežė. Iškišu galvą pro šarvuotos mašinos langą, o ten – pavasaris… Dieve, koks tad buvo pavasaris. Sprogo ąžuolai, jų lapeliai tokie šviesūs. Toks nepaprastas gamtos grožis tada pasirodė. Tiesiog dangus ant žemės. Tai buvo, ko gero, pats gražiausias vaizdas, kokį tik mačiau savo gyvenime. Bet tik pabandykit įsivaizduoti mano tos kelionės nuotaiką: aš visai jauna, sėdžiu mašinoje, apsupta sargybinių, apmesta purvinu brezentiniu maišu ir veža mane į nežinią. Visa tai, ką tuomet mačiau pro langą, visą sirpstantį pavasarį, nežinia kuriam laikui, o gal jau ir su visam, reikės palikti...

Visgi tame naujame, dideliame kalėjime buvo gerokai lengviau su likusiais kaliniais susikalbėti tiek morze, tiek rankų gestais. Kartą taip bekalbant pamačiau tolimoje kameroje ir savo brolį, o jis garsiai, džiaugsmingai per visą kalėjimą sušuko: „Sesyte!“ Po šitiek laiko...

Šitame dideliame kalėjime jau sužinojau, kad mudviejų su broliu byloje mums priskirta kaltė dėl daugybės partizanų sušaudytų stribų, apie kuriuos niekuomet neteko nieko girdėti. Mes buvome kaltinami savo iniciatyva nužudę visus tuos žmones. Nieko daugiau nesitikėjau, tik mirties bausmės. Gerai pamenu savo kameros draugės, 18-metės marijampolietės Liucijos teismo dieną. Jiedu su vienu mokytoju buvo nugalabiję vietinį komunistą. Byloje jau buvo ir mokytojo parodymai. Tą pat teismo dieną Liuciją nuteisė myriop ir sušaudė. Pamenu jos akis, kai prieš teismą atsisveikiname, pamenu, kai mačiau ją vedamą per kiemą jau po teismo. Liucija dar spėjo sušukti mums, stebinčioms per langą: „Mergaitės, gavau mirties bausmę...“ Ir aš tad nebedrįsau kitaip tikėtis, tačiau išaušus teismo dienai mums su broliu siūlė po 25 metus, o gavome gerokai mažiau – kiekvienas po 10 metų.

Laukite tęsinio


Susiję

Vytautas Raškauskas 8479977897145658561

Rašyti komentarą

item